7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mažosios buitinės orgijos

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Pastovūs vaizdai“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ II a.

Vidas Poškus
Nr. 3 (1017), 2013-01-18
Dailė
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.

Te neapsigauna Malonusis Skaitytojas ir pavadinime pavartoto epiteto ,,mažosios“ tegul nelaiko būdvardžiu, apibrėžiančiu A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės drobių dydžius.
 

Nors kita vertus – dabartinėje tapybinio nususimo epochoje, kai kolosalūs dydžiai yra daugiau buvusio monumentalumo (įspūdingų gabaritų klasikine šio žodžio prasme) parodija, aptariamos autorės kūrinių mastelis yra pakankamai įspūdingas. Gal ir ne gigantiškas, tačiau gniaužiantis kvapą. Ko verta vien dioramiško pobūdžio kompozicija „Pavasario piknikas“, kurioje beveik (o gal ir ne beveik, bet iš tiesų) šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu išskleistame vaizde galima išvysti kone visas standartinio, statistinio ir įprasto mūsų laikų lietuvio buities detales – nekilnojamojo ir kilnojamo turto atributus: gyvenamosios bei buitinės paskirties pastatus, vaismedžius, dirbamos (tegul ir šiek tiek apleistos, gal net dirvonuojančios – manykime, kad tai yra ne asmeninio abejingumo agrokultūrai, bet iš Europos Sąjungos struktūrinių ar dar kokių nors fondų gaunamų išmokų ar kompensacijų padarinys) žemės lopinėlį, miško kampelį, tą žaliąjį auksą, kurį galima vertingai parduoti šaltai nusispjaunant į visokiausių apsiseilėjusių romantikų a la Baranauskas rypavimus, žydro ar švelniai apniukusio dangaus skiautelę (ši dar kol kas nėra integrali merkantilių pirkimo–pardavimo sandėrių dalis, tačiau būkime optimistais – bus ir tokia), kepsninę (anksčiau vadinta šašlykine, tačiau dėl pakitusių mitybos įpročių ir paįvairėjusio maitinimosi raciono dažniau įvardijama nevartotinu ,,grilio“ terminu) su konkrečiu turiniu – dūmų apgaubtu kadaise antibiotikais bei kitokiais papildais negailestingai šerto gyvūnėlio torsu.
 
A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūrybos kontekste terminas ,,mažosios“ vartotinas kalbant apie nuotaikas – jaukias, malonias ir lengvas. Juk tokia – idiliška, persmelkta lengvabūdiškumo ir koketuojančio žaismingumo yra šios tapytojos darbų dvasia. Norint tuo įsitikinti, tereikia užsukti į paplūdimyje įsikūrusį ir kiaurą parą (ar bent iki ankstyvo ryto) veikiantį barą, atsipalaidavus pasisukti vienoje iš daugelio karuselių, ramiai pasivaikščioti po pavėsingą provincijos parkelį (karštą vasaros dieną tai būtų ypač malonu). Išvardinau tik kelis dailininkės motyvus, jos nuolat regimus ir fiksuojamus, kuriuose, lyg tame Bermudų trikampyje, pastaruoju metu yra pasiklydusi jos ikonografija bei naratyvas. O kur dar įvairiausi fontanai, sūpuoklės, paviljonai ir visi kiti mūsų buitį papuošiantys, būtį palengvinantys atributai, įrankiai ir instrumentai!
 
Lygiai taip pat Maloniajam Skaitytojui nereikėtų apsigauti dėl kitos parodos recenzijos pavadinime pavartotos, šiek tiek įžūlios ir provokuojančios sąvokos orgija. Orgiją mūsų gyvenime galima suprasti visaip. Tai priklauso nuo kiekvieno individualaus sugedimo laipsnio. Vienam orgija yra seksualinis siautulys su šampano purslais ir raudonaisiais ikrais, kitam – paprastos sporto (krepšinio ar rankinio) varžybos, kurių metu jis patirs jeigu ne fizinę ekstazę, tai bent moralinį pasitenkinimą.
 
Orgija A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyboje – tai jaukios iškylos gamtoje su apdairiai pasiimta kepsnine, pasivaikščiojimas po atrakcionų parką (tikintis, kad ten neatsitiks tai, ką prieš kelias vasaras patyrė Palangoje nekaltai pasilinksminti ketinę vaikai ir jų tėvai – t.y. kad neteks pakyboti žemyn galva), sėdėjimas gamtoje, bet būtinai su rūgštaus vyno taure ar bent jau rūkytos vištos kulšimi.
 
Ar netgi deformuotos piešinio linijos, išplaukę siluetai ar juo labiau transcendentiškai (su visais fluorescenciniais atspalviais ir variacijomis) švytinčios spalvos nėra išgautos pačiai autorei patekus į euforinę būseną? Tokios juk mus apninka nuolatinių, besikartojančių orgijų metu. Nekalbu apie alkoholio ar sunkiai virškinamo, glutamatais prisodrinto maisto sukeltas vizijas, kurių metu viskas akyse raibuliuoja. Panašiai tinklainėje vinguriuoja ir be saiko, bakchanališkai pasisukus karusele (užtenka dešimties ratelių, ir galvosūkis garantuotas) arba net romantiškai pasėdėjus kokioje pavėsingoje, deguonies prisodrintoje altanoje. Lygiai taip pat pastovūs bei pasikartojantys vaizdai svinguoja A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyboje...
Su Friedricho Nietzsche’s estetinėmis pažiūromis susipažinusiam Maloniajam Skaitytojui neturėtų kilti jokių abejonių ir dėl to neverta net diskutuoti, nes ir taip aiškų aiškiausia, kad A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyboje dominuoja ne apoloniškas, o dionisiškas pradas. Tapyba jai – spalvinė bakchanalija su visais koloristiniais apsvaigimais, ekstazėmis, sąmonės netekimais ir net po to kamuojančiais abstinenciniais sindromais.
 
Tapybos bakchanališkumas yra dar stipresnis dėl minėtųjų buitinių orgijų kaip kūrybinio impulso, svarbiausio motyvo ir stimuliatoriaus. Čia galima viską sudėlioti į vietas, konstatuojant, kad A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė (it kokia įvairiaspalvė ir labai ekspresyvi mūsų laikų papročių metraštininkė) įamžina statistinių tautiečių ir bendrapiliečių orgijas (vadinkime jas tiesiog pobūviais, vakarėliais, ,,tūsais“, joninėmis ar poilsiu gamtoje), tas, kurios neįsivaizduojamos be pikniko, vykstančio iš kruvinai uždirbtų pinigų įsigytame žemės sklype, priklausančiame tam konkrečiam privačiam asmeniui, be šašlyko, dešrelių, kiaulienos, po to apsunkusio kūno ir taukais aptekėjusių smegenų.
 
Maloniajam Skaitytojui reikėtų įsidėmėti, kad buitiška, konkrečiau – kūniška – yra ir pati A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos plastika. Kūniška tikrąja to žodžio prasme. Visas juk mūsų materialus pasaulis ir yra ne kas kita kaip gyvų ir negyvų kūnų konglomeratas. Beje, šis organikos ir neorganikos, natūralių kūnų ir padarytų dirbinių, tačiau turinčių labai aiškius ir apčiuopiamus pavidalus, dualizmas dailininkės kūryboje veikia kaip du poliai, savotiškas pliusas ir minusas, įskeliantys kūrybinės intrigos įtampą.
 
Giliau skrodžiant A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos kūną norom nenorom reikia pripažinti, kad ji yra net ne kūniška, o labai konkrečiai mėsiška – panaši į tas mėsas, kurias įvairiausių pjausnių pavidalais vaizduoja pati dailininkė. A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos paviršiai yra tokie stangrūs ir malonūs ne tik akiai (tos hedonistiškai užteptos spalvos, tie epikūriškai sutepti potėpiai!), bet ir rankai, net burnai, kad stovėdamas prieš juos, tuos paveikslus, jautiesi pats esantis tų mažųjų (nes vėl pakartosiu – kūniškai maloniųjų) orgijų dalyvis. Tai skani tapyba, ir tiek, kulinariškai tariant – tokia pat gardi kaip ir pagal visokiausius receptus užmarinuota, kimšta ir kitaip paruošta mėsa (vegetarai ir žmonės, nemėgstantys tapybos, to nesupras).
 
Net toks charakteringas A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapymo elementas kaip tarp puikiausiai ir maloniausiai suderintų spalvinių plokštumų netikėtai išsprogstantis nuodingos raudonos, geltonos ar žalios plotelis – nedidelis, bet iš esmės pakeičiantis visą semantiką, primena į mėsas dedamą aitriąją papriką. Mažutėlę, bet nulemiančią visą skonį. Tie spalviniai, disonansiški akcentai, panašiai kaip deguto šaukštas medaus statinėje, pakeičia visą lengvabūdišką buitinių A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės orgijų atmosferą – joje be visos tos idilės ir seilę varvinančių kvapų esama kažko tokio, ką metaforiškai galima pavadinti raudonosios mirties kauke (jeigu prisimintume Edgarą A. Poe) arba tiesiog giliai smingančiu tiesos geluonimi, savo dūrimu primenančiu, kad po bet kurios orgijos reikia atsibusti ir pamatyti tai, kas vyksta iš tikrųjų.
 
Paroda veikia iki sausio 26 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

 

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Kurorto parke“. 2012 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Kurorto parke“. 2012 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Karuselė prie jūros“. 2011 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Karuselė prie jūros“. 2011 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Išdulkintas kilimas“. 2012 m.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Išdulkintas kilimas“. 2012 m.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos