Progresyvaus konservatyvumo grimasos

Filosofas Alberto Toscano viename savo tekste sako, kad egzistuoja dvi graikiškosios tragedijos formos: sofokliškoji, kurios tikslas yra slegianti pirmykštės viršžmogiškos ir todėl amžinos esmės paieška, ir aischiliškoji, ryžtingai judanti link prieštaringai pasirodančio teisingumo. Aischiliškoji pranašauja įtrūkį ir priešinasi bet kokiam sugrįžimui į dar vieną tvarkos modelį, o sofokliškoji pateisina tragišką žmogaus likimą kaip amžiną pagrindą. Pastaroji tragedijos forma remiasi konservatyvia logika, o aischiliškoji tragedija nesibaimina kalbėti ne tik apie realius pokyčius, bet ir apie tragedijos nebūtinumą. Kitais žodžiais, tragedija yra, bet neprivalo būti. Tuo tarpu sofokliškosios tragedijos šūkis toks: tragedija yra ir todėl privalo būti. Konservatyvus prisirišimas prie realiai egzistuojančių pagrindų yra save grindžianti garantija, kad pokytis nepaneigs tragedijos, bet ją padaugins. Todėl vienintelis būdas to išvengti – pabandyti suprasti tragišką padėtį, tapti sąmoningesniems, viliantis, kad tragedijos įsisąmoninimas ją pavers labiau pakeliama. Ši išvada pateikiama plačiai nuskambėjusiame praėjusių metų filme „Barbė“ („Barbie“, rež. Greta Gerwig). Suvokimas, kad mūsų rūšies esmę apibrėžia visus vienijantis tragizmas, čia pateikiamas kaip vienintelė socialinio ir egzistencinio progreso priežastis.

Filmo pabaigoje Margot Robbie veikėja, išsižadėjusi utopinio pasakos pasaulio, lieka mūsiškėje realybėje; šis pasaulis, nors ne visai gražus, ne visai geras ir netgi šiek tiek tragiškas – tikras ir aktualus. O tai, kas tikra ir aktualu, yra pateisinama, dar geriau – tai privalo būti pateisinama. Toks yra „Barbės“ moralas. Filmas, prieš tai pateikęs absurdistinę barbių pasaulio viziją, prieina prie savo galutinės tezės: taip, pasaulis tragiškas, niekada ir nebuvo kitoks, supraskime tai ir priimkime jį tokį, koks jis yra. Utopinės perspektyvos pasmerktos likti kvailos; tik tragiška realybė yra amžina, todėl prisitaikydami pasiliekame joje. Keletas pavykusių juokelių apie vyriškosios lyties mulkiškumą praranda bet kokią daugiau nei pramoginę vertę, o pats filmas save įteisina ne kaip feministinės popkultūros viršūnę, bet, geriausiu atveju, kaip sau prieštaraujančią liberalaus feminizmo imitaciją. Mano manymu, nebūtų pernelyg klaidinga „Barbę“ suprasti kaip vieną konservatyviausių metų filmų, ir tai nėra keista, turint omenyje, kad tai grandiozinė dviejų valandų „Mattel“ žaislų reklama. Šalia „Barbės“ įsitaiso ir kitas progresyviu laikomas filmas – Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“ („Poor Things“).

Galima spekuliuoti, kodėl savo pastaraisiais filmais graikų naujosios bangos lyderis pasirinko maloninti minią. Mano įtarimas būtų toks: prievolės prodiuseriams dėl didesnio biudžeto ir anglosaksiški scenarijai. „Prasti reikalai“ eina panašia linija kaip ir „Barbė“: trumpai parodo realias problemas, realią tragediją, bet vos po kelių minučių visa tai užmiršta ir finišuoja su „išdaigos emancipacija“. Ankstyvuosiuose Lanthimoso filmuose matėme tragišką absurdą ir nejauką, o „Prastuose reikaluose“ nepatogumo siekiama išvengti keičiant jį progresyviai atrodančia žaidimo estetika. „Šventojo elnio nužudymo“ paskutinėje scenoje, kurią lydi slogi Bacho „Pasijos pagal Joną“ melodija, susiduriame su neišspręsta tragedija, o „Prastuose reikaluose“ paprasčiausiai nėra ko spręsti. Visa tai reiškia, kad Lanthimosas atsisako to, ką anksčiau sugebėjo daryti geriausiai – kurti kiną apie situacijas, persekiojamas prieštaravimų, nepasitenkinimo ir lūžusių subjektų. Vietoj to turime malonumą švenčiančią reprezentaciją, slepiančią realų nemalonumą, paliekant jį ne tiek tylų ir nepastebimą, kiek nereikalingai apsunkinantį ir nebesvarbų. Tai yra tokia tragedijos išraiška, kuri ne tik nenori įsipareigoti savo pačios nepatogumui, bet ir nesiūlo jokios išeities. Realybė nemaloni, todėl reikia išmokti su ja žaisti arba, veikiau, sąmoningai apsimesti, kad viskas yra tik žaidimas.

O štai geriausi metų filmai ne tik nebijo parodyti tragedijos, bet linksta prie jos įveikimo. „Mėnulio gėlių žudikai“ (rež. Martin Scorsese), „Apie sausą žolę“ (rež. Nuri Bilge Ceylan), „Openheimeris“ (rež. Christopher Nolan), „Naujakuriai“ (rež. Felipe Gálvez) ar netgi Davido Fincherio „Žudikas“ – visiems jiems būdingas supratimas, kad esama padėtis nepateisinama, visi jie stiebiasi link hipotetinės alternatyvos (pvz., „Naujakurių“ paskutinė scena gali būti analizuojama kaip taikli pasipriešinimo studija: vietinės čilietės nepaklusimas būti nufilmuotai taip, kaip įsako kolonizuojantis diktatas, kalba ne tik apie atsisakymą paklusti, bet ir apie dominuojančios galios menkystę).

Vis dėlto geriausias pavyzdys yra Jonathano Glazerio „Interesų zona“ („The Zone of Interest“), po „Oskarų“ teikimo ceremonijos daugiausia nuskambėjęs dėl klaidingų priežasčių. Glazerio filmas yra apie tragediją – ne tik tragediją, kuri buvo, bet ir tragedijas, kurios tebevyksta. Pasisakęs prieš Izraelio valstybės veiksmus palestiniečių teritorijoje Glazeris (pats būdamas žydas) buvo apkaltintas veidmainiškumu, aklumu, kitais moralizuojančiais emotyvizmais. Blogiausia ne tai, kad tokie kaltinimai yra paprasčiausiai klaidingų semantinių interpretacijų pasekmė, – blogiausia dviprasmiškas konservatyvumas: iš vienos pusės, ciniškas tragedijos pripažinimas kaip to, kas yra būtina dėl įvairių politinių priežasčių, ir iš kitos pusės, nenoras pripažinti tragedijos kaip objektyvios problemos. Kitais žodžiais, Glazerio pasmerkimas mums liudija apie aischiliškosios tragedijos baimę: baimę, kad egzistuojančios tikrovės karkasas ims griūti. Pats Glazeris, kaip galima spręsti iš vieno interviu, nespindi optimizmu: „Šiame filme baisiausia tai, kad jis yra savalaikis ir visada bus savalaikis, iki kol galėsime kažkaip išsivaduoti iš šio smurto ciklo, kurį tęsiame kaip žmonės. Ir kada tai įvyks?“ Nors pats režisierius netiki artėjančiu pokyčiu, jo filmas tiki. Tikėjimą iliustruoja naktinio matymo scenos filme: tai išvirkščios scenos, kurios tiek tematiškai, tiek techniškai it svetimkūnis iškrinta iš viso filmo konteksto. Viena yra aišku – „Interesų zona“ kalba apie pasipriešinimą kaip prieštaringai pasirodantį teisingumą; norint neatkartoti konservatyvios logikos, privalu veikti išvirkščiai.