Kinas
Nėra jokios išraiškos, kuri nebūtų palytėta stokos. Neseniai Lietuvos kino teatruose rodytas filmas „Gyvenimas be Jango“ („After Yang“, rež. Kogonada, JAV, 2022) tikslingai nusitaiko į šią tezę, net jeigu tai ir nėra pirmoji intuityvi išvada, kylanti po filmo peržiūros. Visi mokslinės fantastikos ir spekuliacijos apie dirbtinį intelektą tropai, besisukantys filmo paviršiuje, yra tik priemonė pakankamam kiekiui žiūrovų sudominti ir veikia kaip Trojos arklys. Šiuo atveju trojiečiai yra filmo žiūrovai, medinis Trojos arklys – rinkodarinis filmo apsiaustas, o medinio arklio turinys – probleminės temos, kurios norom nenorom priverčia žiūrovą susidurti su tiesiogine meditacija apie stoką.
„Gyvenimas be Jango“ nėra patogus filmas, nes veikia kaip terapija, reikalaujanti konfrontacijos su tuo, kas natūraliai žmogiška ir todėl klaidinga, o kartu šalia to pasakoja ir istoriją apie ateitį, kurioje jau nebėra ateities, kurioje visa istorija įgyvendinta ir išpildyta, ir tai, kas likę – tik bejėgiška šios padėties melancholija.
Filme pasakojama apie šeimą, kurios kadaise įsigytas robotas vardu Jangas (Justin H. Min) sugenda. Tėvams Jango, kaip tam tikro įrankio, praradimas iš pradžių tampa problema, kurią galima suformuluoti taip: kaip tai paaiškinti dukrai (Malea Emma Tjandrawidjaja)? Mažametė dukra, be abejonės, labiausiai prisirišusi prie „vyresnio brolio“, šį įvykį priima ne tik kaip asmeninę, bet ir kaip šeimos tragediją. Vadinasi, dukrai, priešingai nei tėvams, Jangas buvo ir yra šeima, ne tik įrankis, ne tik adaptacinė mokomoji priemonė, padedanti vaikui pažinti pasaulį.
Tėvas (Colin Farrell), norėdamas padėtį sugrąžinti į įprastas vėžes, pagalbos prašo įvairaus plauko inžinierių, vildamasis, kad sugedusį įrankį įmanoma pataisyti, sudėtingam mechanizmui vėl įkvėpti gyvybės. Vietinis mechanikas, senojo proletariato archetipas, siūlo Jangą pamiršti ir pagaliau susitaikyti su praradimu, tačiau taip pat prisideda prie siužetinės linijos lūžio: ardydamas Jangą prieš nustatytas korporacinės biopolitikos taisykles (t.y. robotais prekiaujančios kompanijos nuostatas), aptinka atminties talpos įrenginį, savotišką sąmoningumo analogą. Naudodamasis šiuo įrenginiu tėvas leidžiasi į Jango atminties vingius, užfiksuotus trumpų vaizdinių eskizų pavidalu.
Įdomu tai, kad prie šios paslėptos patirties turinio prieina ne pati korporacija, užsiimanti robotų gamyba, bet pogrindyje dirbantis mechanikas, – tarsi filmas implikuotų, jog gamybos sritį perėmę stambieji pramonininkai nepažįsta savo gaminių, o prieiga prie realios patirties turinio pasiekiama tik tiems senojo pasaulio sargams, praėjusio ir prarasto pasaulio likučiams.
Ši situacija nurodo dvi filmui aktualias problemas: pirma, sąmoningų robotų cirkuliacija rinkoje kaip pačios patirties komodifikacija; antra, patirties komodifikacija kaip legalus procesas, seniausiai įsteigęs save kaip natūralų. Būtent šioje filmo vietoje Jangas ne vien dukters, bet ir jos tėvų pradedamas traktuoti kaip ne tik egzistavusi, bet ir toliau egzistuojanti (kaip prisiminimas) šeimos dalis: tėvo akistata su Jango prisiminimais yra retroaktyvus supratimas, kad Jangas iš tikrųjų niekada ir nebuvo įrankis, tačiau šiai išvadai buvo reikalinga atsisveikinti su juo. Kitaip tariant, šeima turėjo išgyventi tragediją, Jangas privalėjo sugesti kaip įrankis, kad jam būtų priskirtas jo kaip gyvo (ir visada tokio buvusio) individo statusas.
Tačiau filmas neapsiriboja teze, kad net ir dirbtinio intelekto sąmoningumas, filosofiniais terminais, turi savarankišką ir tik savo individualumui būdingą kokybę, lotyniškai vadinamą haecceitas. Posthumanistinė problema filme vis dėlto nėra svarbiausia. Kur kas svarbiau tai, kokia perspektyva pasiūloma sąmoningumo ir patirties per se temoje. Ši kur kas bendresnė, tačiau ir kasdieniškesnė tema tampa pretekstu apie patirtį kalbėti apskritai kaip apie visados nepilną, neužbaigtą, fragmentišką ir perforuotą. Tą geriausiai paaiškina scenos, kuriose prisimenami Jango bendravimo su kitos šeimos nariais epizodai. Vienoje jų Farrello personažas, pats būdamas arbatos entuziastas ir turintis nedidelę arbatos parduotuvę, kartu su Jangu skanaudamas vieną iš gaminių, pradeda svarstyti apie arbatos skonį ir ragavimo patirtį. Tėvas, paklaustas savo sūnaus roboto, iš kur atsirado šis arbatos rūšiavimo hobis, atsako, kad viskas prasidėjo nuo „arbatos idėjos“, tada eina ilgas arbatos idėjos poetizavimas, lydimas Wernerio Herzogo citatos apie arbatą, į kurią „sukrenta viso miško aromatas“, perfrazavimo. Galiausiai po ritualinio arbatos ragavimo seanso Jangas paklausia – „na ir kaip?“, o tėvas atsako – „nesu tikras, ar jaučiu mišką“.
Mano galva, tai kertinė filmo scena. Patirtis nėra kažkas autentiška ar užbaigta, kaip ji neretai suprantama. Ją nuolatos persekioja nepilnatvė. Kalbant vokiečių filosofo F.W.J. Schellingo sąvokomis, kiekvienas pagrindas (vok. Grund) neapsieina be jį laiduojančio bepagrindiškumo (vok. Ungrund); kiekvienas pagrindas turi nepašalinamą negatyvų likutį. Vadinasi, pati patirtis kaip pagrindas nėra ir negali būti pilna ir, galima sakyti, yra patepta stokos. Tai priešinga dominuojančiai patirties apibrėžčiai, pagal kurią, patirtis – tai, kas yra paskutinis ir svarbiausias bet kokio intersubjektyvumo garantas. Neretai girdime kone konvejeriu vežamus truizmus (ne tik populistiniuose, bet ir labiau kritiškai nusiteikusiuose kultūros flanguose) apie sugrįžimą prie patirties, patirties autentiškumą, patirtį kaip vienintelį objektyvų faktą ir kaip tiesos kriterijų. Tai susisieja su tuo, ką prieš tai įvardijau kaip patirties komodifikaciją. Bet kokiu atveju – kokią tiesą pasiūlo patirtis, jeigu ji pati savęs stokoja? Ko gero, jeigu norime kalbėti apie patirtį kaip apie tiesos kriterijų, joje būtina įregistruoti tai, kas yra klaidinga.
„Gyvenimas be Jango“ veikia kaip terapija, kurios metu žiūrovas įstumiamas į ringą su savo paties ar pačios patirties medžiokle. Kuo tai baigiasi? Nesibaigia. Kaip ir filme, kurio paskutinė scena nepasiūlo jokios rezoliucijos, paslaptį išaiškinančios ar mįslę išsprendžiančios išvados. Neoliberalios filmo utopinės aplinkos vizija tampa eksperimento erdve, paneigiančia pačią viziją: čia, kur, atrodytų, materialiai geras ir patogus gyvenimas pasiekęs apogėjų, kur nuobodulys yra tarsi vienintelė materiali problema, susiduriama su šią paviršinę harmoniją perlaužiančiu įvykiu: ne, pilnatvė yra ir visada buvo tik patogus fasadas. Patirtis yra konfliktas, kurį primiršus nuklystama į dar klaidingesnį sapną.
