Džiaugsmas būti ir mąstyti gamtoje

Į Prano Gailiaus parodą „Pradžios pradžia“ užsukau dėl dviejų dalykų. Pirmiausia ėjau pažiūrėti tapytų versijų pagal El Greco, Matisse’ą, Picasso ir Cézanne’ą, mat buvo smalsu sužinoti, ką aštuoniasdešimt penkerių Maestro iš Prancūzijos kadaise jaunystėje atrado šių dailininkų kūryboje. Dar norėjau pasitikrinti savo išankstinę nuostatą, kad man įdomesnė dailininko grafika, nes iki šiol labiausiai vertinu jo livre d’artiste, ypač dailininko knygas dėžutėse su reljefiniais medžio ir linoraižiniais. Tai 1970 m. pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurta knyga „La Mer“ („Jūra“), 1980 m. pagal Omaro Chajamo rubajatus pasirodęs ciklas „D’un bel Orient“ („Gražieji Rytai“) ir 1986 m. pagal Kazio Bradūno tekstą „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“ sukurta „Deuxième suite lituanienne“ („Antroji lietuviška siuita“). Lemtingas atsitiktinumas leido patirti ir trečią smagų nutikimą – galerijoje susipažinau ir keliolika minučių gyvai pabendravau su parodos autoriumi Pranu Gailiumi.

 

Akivaizdu, kad ankstyvojoje Prano Gailiaus kūryboje išryškėjusi tendencija savaip pertapyti tapybos klasikos lobyną sietina tiek su paveikslo emocinio lauko, tiek su kompozicijos sandaros studijomis. Manau, dailininko pasaulėjautai artimiausia Matisse’o kūrybos dvasia. Neatsitiktinai per trumpą mūsų pokalbį Maestro ir pats kelis kartus paminėjo šį dailininką. Abiejų menininkų kūrinius sieja gyvenimo džiaugsmas su kartkartėmis pasirodančiu švelnaus liūdesio šešėliu. Tiesioginis pasaulio suvokimas, amžinas „vaiko savyje“ puoselėjimas, atvirumas, nuoširdumas – tai kerinčios savybės, kuriomis apdovanota beveik visa prancūzų modernizmo tapyba. Kita vertus, Picasso kūrinių struktūra taip pat veikė Prano Gailiaus kūrybą, kuri rėmėsi jo mokytojo Fernand’o Léger dėmesiu piešiniui ir apgalvotam kompozicijos sandaros tvirtumui.

 

Mano manymu, tiek Matisse’o, tiek Picasso kūrinių parafrazės padėjo Pranui Gailiui įžengti į apibendrintų formų pasaulį, atsisakant tiesioginio tikrovės mėgdžiojimo. Gal kiek mažiau ankstyvuosiuose dailininko paveiksluose matyti tiesioginės Cézanne’o įtakos, tiksliau, ji ne tokia akivaizdi juntama. Turiu omenyje Cézanne’o sistemos sudėtingumą, įvairiapusiškumą, o Pranas Gailius tarsi labiau domisi šiltų ir šaltų dėmių santykiais, labiau pabrėždamas ne racionalų, o jausminį tapybos aspektą. Užaštrintas El Greco emocingumas ir egzaltacija Prano Gailiaus versijoje įgauna nuosaikumo. Apskritai Prano Gailiaus kūryboje matome natūralią prancūziško ir lietuviško mentaliteto jungtį – jo paveikslai išsiskiria lyriškumu ir sentimentalumu, švelnia ir minkšta tapymo maniera.

 

Tikiu, kad užgrūdintas žemaitiškas būdas ir prigimtinis optimizmas padėjo menininkui nedramatizuoti skaudžių praradimų, o išlaikyti stiprų norą išgyventi ir kurti. Daugelyje interviu prisimindamas prieškario vaikystę ir sunkią vienišo paauglio dalią pokario Strasbūre ir Paryžiuje, jis daugiau konstatuoja faktus, ir tik nuo paties skaitytojo priklauso, kiek juos „perleis“ per širdį. Man šioje praradimų virtinėje labiausiai įstrigo kelios kontrastingos Prano Gailiaus patirtys: vaikystė prieškario Mažeikiuose su „pasilakstymu“ traukiniais bei maudynėmis Ventoje ir dabarties miesto vaizdelis su merdėjančia stotimi ir išdžiūvusia upės vaga; per karą pamesta ir beveik po dvidešimties metų naujoje šeimoje „atrasta“ Motina; sielos draugės, Žmonos, mirtis ir skausminga kūrybos pauzė, o po to vienas gražiausių grafikos ciklų „D’un bel Orient“.

 

Paklaustas, kaip pats asmeniškai vertina parodą „Pradžios pradžia“, Maestro atsako, kad matąs ją kaip visumą, ir tuoj pat komplimentais apiberia jos rengėją dailėtyrininkę Simoną Makselienę. Išties paroda sukomplektuota nepriekaištingai, papildant ankstyvąją tapybą ir keliais vėlesnių laikotarpių darbais, kurie tarsi punktyrai nužymi tolesnes Prano Gailiaus kūrybos slinktis. Be to, išleistas solidus parodos katalogas. Vis dėlto išankstinės savo nuomonės nepakeičiau – man Pranas Gailius pirmiausia yra piešėjas: nepakartojamų linijų, tonų, ritmo dermių meistras. Dėl to artimesnė pasirodė 1955–1956 m. tapyba ant popieriaus akvarele ir mišria technika iš ciklo „Pano elegijos“ bei du 1955 m. guašu nutapyti darbai, abu pavadinti „Natiurmortas su akvariumu“, išsiskiriantys subtilia pilkšva gama su skaidriais oranžiniais ir violetiniais akcentais.

 

Animalistiniai paveikslai iš ciklo „Pano elegijos“ sužavėjo piešinio konstruktyvumu, netikėtais vaizduojamų gyvūnų rakursais ir „pikasiška“ deformacija. Juose puikiai atsiskleidžia Prano Gailiaus nuostata nekopijuoti gamtos, nors kūriniai sukurti plenere, keliaujant kartu su draugu, kolekcininku, kompozitoriumi Pierre’u Migaux po Overnė regioną. Neatsitiktinai dailininkas daug kalba apie abstrakčią plastiką lemiančio mąstymo gamtoje arba galvosenos svarbą. Natiurmortai guašu – Matisse’o „auksinių“ žuvelių parafrazės – patraukė mano dėmesį jautria tonų pagava, netikėta ryškiaspalvio originalo monochromine versija su kontrastingais intarpais. Iš vėlesnio laikotarpio darbų išskirčiau 1983 m. sukurtą „Mažąją tapybą“ iš ciklo „Surface émue“, kur dominuoja lakoniškos įtaigių linijų ir dėmių ritminės pulsacijos, turinčios tolimų asociacijų su Miró vaizdiniais.

 

Trumpos pažinties su Maestro minutės išliko atminty kaip lengvas gaivaus vėjo gūsis saulėtą šeštadienio popietę. Galantiškas, linksmas, šnekus menininkas galerijos erdvę pripildė nuoširdaus ir neįpareigojančio bendravimo, to, ko daugelis šiandien pasigendame. Taip ir jo kūryba skirta visiems tiems, kurie vis dar ieško parodose šviesos, gėrio ir meilės...