7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Patirčių laukai

Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paroda „Lietuvos aido“ galerijoje

Rita Mikučionytė
Nr. 12 (1026), 2013-03-22
Dailė
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.

Yra menininkai ir kūriniai, kurie nejučia įsuka daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta mumyse. Sklaidyti juos supančius įvairiausių kontekstų debesis – pati įdomiausia savistabos dalis. Taip šįkart nutiko ir man, kai pamačiau naujus Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paveikslus.
 

Tapydama gamtos peizažus su ištįsusiomis vagomis iki pat vos matomos pamiškės ir prieblandoje nykstančiais medžių siluetais, Rasa Jonė tarsi bando ištrinti laiką. Ji ne kartą yra užsiminusi, kad jai labai svarbi mūsų pokario istorinė atmintis: „Laukuose siaučia stiprūs vėjai, šiurenančios žolės, rudens lietūs, tas nenusakomas darganos kvapas. Man bevaikštant kyla vaizdiniai iš skaitytų partizanų dienoraščių, dainų. Aš į lietuvišką peizažą žiūriu kaip į šių istorinių įvykių liudininką. Ta istorija dar gyva, ji šalia.“ Pasirinkti motyvai turi glaudžių sąsajų su konkrečiu gamtovaizdžiu – tai autorės močiutės ir senelio tėviškių Vaiškūnuose (Širvintų r.) ir Toliočiuose (Šiaulių r.) apylinkės.
 
Man neįprasta, kad jauna trisdešimtmetė menininkė ieško savasties Lietuvos pokario apmąstymuose. Žiūrėdama į Rasos Jonės nutapytus tolius juntu amžinybe dvelkiantį liūdesio, šalčio, baimės, nevilties, skausmo, praradimų lydinį, kuris man apibendrintai siejasi su lietuviškumo dvasia ir mano pačios samprotavimais, kodėl čia gimiau. Rasa Jonė sąmoningai suvokia savo tapatybę per tautos istoriją, o man šis asmeninės egzistencijos klausimas ilgą laiką tvyrojo tarytum neapčiuopiama pasąmoninė jausena. Atsakymas įgavo visiškai aiškų ir apibrėžtą pavidalą, kai išgirdau kažkurio iš artimųjų žaismingai perpasakotą (!) menininko Gitenio Umbraso komentarą radijo laidos vedėjui Ginui Dabašinskui. Ateiname į šį pasaulį, gimstame Lietuvoje, o ne kurioje nors kitoje šalyje, nes esame melancholiškos sielos svajokliai. Tik apsidairykime aplinkui – tiek daug vaiskios tyros žalumos, o viskas slenka taip lėtai lėtai... Ir mane iškart apėmė vidinė ramuma, nes niekada pernelyg nejaudino dokumentinės tapatybės formos.
 
Šataitės-Rudėnienės paveikslai apgaulingai ramūs, o juk jų statiškose kompozicijose tiek daug užslėpto veiksmo ir nutildytų garsų. Kita vertus, jie kvepia suodžiais. Šįkart žiūrėdama į didžiules Rasos Jonės drobes mintyse perverčiau Gerhardo Richterio kūrybą, atidėdama stilistines paraleles su Anselmu Kieferiu ir Güntheriu Ueckeriu.
 
Richteris išplėtojo universalius tapybos iš fotografijų principus ir įkvėpdamas antrinei realybei naują gyvastį, ir kaupdamas idėjų albumą. Panašiai dirba ir Rasa Jonė – jos fotografijose užfiksuoti rudenėjantys laukai, sodybos ir pelkynai, juos gaubiantys rūkai ir šešėliai vėliau „atgyja“ pirštų galiukais ištapnotuose monochrominiuose paveiksluose. Daiktiški tikrovės pavidalai pamažu naikinami sluoksnis po sluoksnio rankomis tepamais smulkiais virpančiais potėpiais. Taip įamžinamas ne tik sustabdytas laikas, bet ir perteikiama universali virsmo būsenos pajauta. Kita vertus, Šataitė-Rudėnienė tapydama kruopščiai „tyrinėja“ archyvines savo senelio darytas nuotraukas: „Rugiapjūtė, sodas, senelis jame, jo tėvas – garsus apylinkėse kalvis, toks rimtu žvilgsniu, prie ūkinio pastato. Kai kurių vietovių nuotraukose nebeįmanoma įvardinti –  senelis beveik apakęs. (O jis taip mėgsta tapybą... Išėjęs į pensiją ir pats labai daug tapė.)“ Šiuose žodžiuose labai daug jautrios tikrovės pagavos, ir jau nebeatseksi, kur baigiasi asmeninis, o kur prasideda tautos istorijos liudijimas.
 
Rasa Jonė ypač vertina tylą ir vienatvę. Neatsitiktinai penktoji jos personalinė paroda, dabar veikianti „Lietuvos aido“ galerijoje, pavadinta „Iš tylėjimų“. Tai ne tik užuomina į ištylėtas istorijas, bet ir pačios buvimo tyloje įprasminimas. Autorė bėga nuo miesto šurmulio ir būtinybės balsiai kalbėtis, kartu su vyru gyvena jaukiame sodo namelyje Eišiškių plente. Tik čia, pasak jos, labiau gali pajausti metų laikų kaitą, smarkiau išgyventi lietų ir pasijusti laiminga.
 
Pamačiusi vieną paskutinių Rasos Jonės paveikslų, paklausiau, kas tas kapo duobės pakraštys? Ji ramiai paaiškino – tai Lukiškių aikštė, kurią kaskart mato važiuodama į darbą Lietuvos edukologijos universitete. Mano galvoje tuoj viskas susirikiavo: ėmiau dėliotis gimtojo miesto prisiminimus su knyga rankoje – puikia Audriaus Novicko studija apie paminklus miesto aikštėse (Atminties įprasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės, Vilnius, Technika, 2010). Taip grįžau prie daugiatautės vilnietiškos tapatybės apmąstymų.
 
Visiškai pritariu Rasai Jonei, kuriai svarbi konkrečios vietos energetika. Išties Lukiškių aikštė iki šiol nėra vilniečių labai mėgstama vieta, ją vis norisi apeiti, nors ir nebepamatysi „neleidžiančio pasiklysti“ vado paminklo ar grėsmingų milicininkų. Vis dėlto iki šiol tradiciškai puoselėjama oranžinė skalda norom nenorom primena išblukusį praeities skerdynių kraują.
 
Dar vienas dalykas, sustiprinantis Šataitės-Rudėnienės paveikslų emocinį krūvį, – tai jos rankų darbo pigmentai, pabrėžiantys ne tiek šiems laikams madingą natūralumą, kiek savotišką grįžimą atgal į gamtą. Autorė išpažįsta: „Pelenus, suodžius susirenku iš savo namo katilo ir krosnelės, taigi jų netrūksta. Degindama skirtingos rūšies kurą, gaunu vis kitokius pelenų atspalvius. Dažnai lauke užsikuriu lauželį, pelenus semiu, į stiklainėlius pilstau, tuomet kaimynai žvilgčioja, ką aš ten „šamanauju“. Dar naudoju kai kuriuos kitus natūralius pigmentus, pavyzdžiui, geležies suriką. O paskui prasideda pilstymai, maišymai, anglių smulkinimas, po erdvę sklinda smulkiausios dalelės, banguoja ore kaip koks mikroskopinis varnėnų pulkas.“
 
Jau antrą kartą matydama Rasos Jonės personalinę parodą „Lietuvos aido“ galerijoje galėčiau tik patvirtinti, kad jos didžiuliai paveikslai puikiai atsiskleidžia ir kamerinėse erdvėse. Tai dar labiau pabrėžia kūriniuose slypintį intymumą ir jaukumą, o nuolat kintančioje „kambarių“ šviesoje ypač išryškėja visa pilkumos vaivorykštė.
 
Paroda veikia iki balandžio 13 d.
„Lietuvos aido“ galerija (Trakų g. 13, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

 

Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Įkvėpti oro“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Įkvėpti oro“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Po rugiapjūtės (Toliočiai, 1946)“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Po rugiapjūtės (Toliočiai, 1946)“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Arimai pavasarį“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Arimai pavasarį“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Ant lauko IV“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Ant lauko IV“. 2012 m. Autorės nuotr.
Dirbtuvėje. Autorės nuotr.
Dirbtuvėje. Autorės nuotr.