7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dekonstruojant ryšius

Ugnė Marija Makauskaitė kalbina Gytį Skudžinską parodos „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“ proga

Ugnė Marija Makauskaitė
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Fotografija
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.

Parodos anotacijoje mini „nereikalingus vaizdinius“. Ar tai, ką matome, yra kažkuria prasme nereikalinga?

Greičiau tai reiškia, kad viskas, ką regime, yra sąlygiška. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai, kurie iš pradžių gali atrodyti nereikalingi, net nebūtinai traktuojami kaip meno kūriniai, nors ir atsidūrė galerinėje erdvėje. Būtent tai neįpareigoja žiūrovo traktuoti rodomo objekto kaip pranašiško ir gilų turinį turinčio meno kūrinio. Kitaip tariant, tai nėra Mona Liza. Parodoje palieku interpretacijų laisvę.

 

Kaip pats vertini nereikalingumą meno kontekste?

Nereikalingumas sukuria galimybę atsirasti abejonei, kuri palieka visišką laisvę suvokėjui. Man buvo labai įdomu stebėti žiūrovus: vienas parodą mato kaip estetinę patirtį, kitas kūrinius gali suvokti visiškai priešingai. Girdėjau vieną puikią parodos interpretaciją: į galeriją užsuko žiūrovės ir pasiteiravo, kada bus baigta kabinti paroda ir ją galima bus apžiūrėti. Vadinasi, kai žiūrovas ateina be jokios išankstinės nuostatos, jis gali pajusti kūrybinį procesą, kurį akcentuoju, o šis niekada nebus baigtas. Tai, ką bandau padaryti, galima suvokti kaip statybų aikštelę, kaip nebaigtus darbus. O žiūrovas rado tai, ką ir norėjau, kad rastų.

 

Kaip sudarei parodos ekspoziciją?

Paroda sudaryta iš stalčiuje rastų idėjų: vienos serijos yra praplėstos labiau, kitos dar tik pradėtos. Vengiu „pabaigtų“ serijų, nes jos menininką įstato į tam tikras ribas. Tačiau manau, kad mūsų gyvenimas paremtas atsitiktinumų ir chaoso principais. Apskritai ypač dabar pastebiu menininkų norą sukurti tai, kas galėtų būti laikoma madinga. Ilgainiui tas menininkas pradeda reprodukuoti pats save.

 

Viename interviu minėjai, kad vien perskaitęs pavadinimą žiūrovas turėtų suvokti parodos idėją. Ar galėtum praplėsti mintį apie chaoso dalyvavimą šioje ekspozicijoje?

Manau, kad vienas rastas atvaizdas palieka žymę ir daro įtaką tolesnei minčių ir vaizdų tėkmei. Jei jo nejudini ir nepaverti akademiška išvada, gali pamatyti labai įdomius posūkius, pats nustebti.

Tad nors chaosas paprastai suvokiamas neigiamai, juk nebūtinai taip ir yra. Parodoje galima pamatyti veiksmą ir atoveiksmį koreliuojančius tarpusavyje neieškant galutinės tiesos. Pavyzdžiui, galerijoje prie sienos nugarėlėmis sudėti darbai yra judinami. Netgi kažkas prisipažino, kad vartė darbus, norėdamas pasižiūrėti, ar tikrai neras paslėpto vaizdo. Vadinasi, smalsumas sužadintas, o provokacija ir yra pagrindinis meno kūrinio tikslas.

 

Kalbi apie suinteresuoto ir nesuinteresuoto meno santykį. Kaip tai svarbu čia?

Suinteresuotu – formaliuoju – menu vadinu tai, ką menininkas kuria žinodamas, kam bus skirtas meno objektas, ar tai būtų galerijos erdvė, ar namų interjeras. Regis, kažkas iš antikos filosofų yra pasakęs, kad žinojimas vertingas pats savaime. Nebūtinai jį turi pritaikyti. Lygiai taip pat man atrodo, kad vertingiausia, ką per akademines paskaitas nupieši paraštėse. Kitaip tariant, nesuinteresuotas menas yra toks, kurį kurdamas nesieki parduoti ar kažkaip kitaip įteisinti tai, ką kuri.

 

Ar tai reiškia, kad abejoji galios struktūromis apskritai?

Taip. Be abejo, galios struktūros reikalingos sociumui, nes kitaip nesusitarsim. Pavyzdžiui, jei pradėsime važiuoti degant raudonai šviesai, niekam nuo to geriau nebus. Bet kelti klausimus, manau, verta. Pavyzdžiui, parodoje galima rasti strėlytę, kuri pataiko į tuščių „Tate Modern“ muziejaus sienų plakatą. Tai simbolizuoja metimą į taikinį, juk čia kartą eksponuotas menininkas praktiškai gali daugiau nebesistengti kurti, nes jau yra įvertintas aukščiausia forma.

Ypač keliaudamas, kai atsiduri toliau, gali suvokti, kokios sąlygiškos yra mūsų hierarchijos struktūros. Tai, ką vertiname čia, gali būti kritikuojama kažkur kitur. Pas mus „menininkas“ turi labai keistą konotaciją.

 

Ar tai reiškia, kad pats savęs nelaikai menininku?

Regis, Platonas yra pasakęs: „Esu spekuliantas. Spekuliuoju vaizdais, žodžiais ir garsais.“ Spekuliavimas yra vieno objekto perkėlimas į kitą vietą. Tad ir aš maišau ir kuriu savo aplinką neprisirišdamas prie vieno apibūdinimo.

 

Nors kvestionuoji institucinę logiką, vis dėlto eksponuoji savo darbus galerijoje. Kodėl pasirinkai būtent Prospekto galeriją?

Greičiausiai reikėtų sakyti, kad buvau įkalbėtas. Per pastaruosius 10 metų nesu rodęs savo kūrybos būtent fotografijos galerijoje. Nesu prisirišęs prie vieno žanro ar vienos erdvės. Netgi sakyčiau, jog man pačiam įdomiausia būtų rodyti savo darbus ne ekspozicinėje erdvėje. Kita vertus, kritikuodamas sistemą turi joje dalyvauti.

Taip pat, kaip ir minėjau, parodoje galima jausti atsiribojimą nuo vienos medijos. Bet jei, pavyzdžiui, kitais metais man atrodys, kad galiu ką nors pasakyti klasikinės fotografijos paroda, tą ir padarysiu. Esu abstraktaus mąstymo šalininkas: vienu tarptautiniu žodžiu galima pasakyti labai daug. Arba garsu, tai labai abstrakti materija. Tačiau kai bandome suspausti savo suvokimą iki tam tikrų dogmų, ką daro akademizmas arba muziejininkystė, neigiame kitus mąstymo modelius.

 

Dabar jau suprantu, ką reiškia keli objektai tavo ekspozicijoje. Pavyzdžiui, pakabinta muziejaus eksponatų užtvara parodoje atsiranda visai kitoje pusėje... Kino juostos simbolizuoja laiko matavimą, tačiau jas matydamas erdvėje žiūrovas suvokia laiko sąlygiškumą. Kaip galima interpretuoti rodomą didžiulį albumą?

Keliavau Kinijoje ir fotografavau kaip „tikras fotografas“, juostiniu aparatu. Atsispausdinęs darbus supratau, kad neužtenka informacijos, matomos darbuose. Tuomet atradau programėlę, kuri generuoja atsitiktinius frakterinius piešinius. Pasinaudojau ja ir supjausčiau nuotraukas, o vėliau jas suklijavau taip, kaip siūlė programa. Tada suvokiau, kad gautas vaizdas apie Kiniją gali papasakoti daug daugiau nei prieš tai buvęs. Iš gautų vaizdų pasidariau kelionių albumą. Kadangi albumas paremtas chaoso teorija, nusprendžiau jį panaudoti parodoje.

 

Ką reiškia citata galerijos viduryje?

„Niekas nepasikeis šviesai atėjus“, – tai pasakė vienas industrinės muzikos kūrėjas. Kadangi šalia kabo Atėnų fotografija, reikėtų atsižvelgti, kad net ir šiandien kultūrą vertiname paveikti Graikijos ir Italijos kultūros įtakos. Be to, pati fotografija yra suvokiama kaip šviesos raštas, o toks pasakymas tarsi ironizuoja ir pašiepia šią mediją. Galiausiai tai, kad citata užrašyta ant raudono fono, šį jausmą dar labiau sustiprina.

 

Paroda veikė lapkričio 6–30 d.

Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.