Šiek tiek apie „ruisdeliškus“ krioklius
Arba vieno peizažo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos rebusai
Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Kad ir kokia girdėta būtų ši menotyrininkų taip dažnai vartojama frazė, kaskart reikia dar kartą įsitikinti jos teisingumu. Nes visai kaip ir žmonės, meno kūriniai turi savo individualias biografijas. Visai kaip ir žmonių gyvenimus, juos kartais gaubia paslapties šydas. Istoriniai kataklizmai, dingę ar sunykę inventoriai, egodokumentinių šaltinių stoka bei daugelis kitų priežasčių dažnai nepalieka kito kelio, kaip tik kūrinius nagrinėti remiantis spėjimais, interpretacijomis, artimų pavyzdžių paieškomis ar tiesiog nuojauta. Šia detektyvo darbą labai primenančia dailės istorikams gerai pažįstama „metodika“ tenka kliautis ir stengiantis geriau pažinti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) saugomą senosios Vakarų Europos dailės kolekciją, kurios ekspozicijos atnaujinimo darbai jau įsibėgėjo.
Šįkart žvelgiant į kolekcijoje saugomus XV–XIX a. olandų, flamandų, vokiečių, austrų, prancūzų, italų tapybos kūrinius galima konstatuoti, kad nors dalies jų autorystė ir yra žinoma, daug dažniau susidursime su „nežinomo dailininko“ įvardu. Kad ir kokį didelį dailėtyrinį, daug naujų atradimų žadantį azartą keltų ši nežinomybė, tenka pripažinti, kad sužinojus, jog nagrinėjamas paveikslas autorių vis dėlto turi, iš karto galima kiek lengviau atsikvėpti. Net ir mažiausia detalė padeda tiksliau apsibrėžti tyrimo ribas, patikimiau konstatuoti faktus. Tačiau net ir tada įtampa išlieka – senųjų kūrinių atribucijos ne visada tikslios, o tai dažnai užmena dar daugiau mįslių. Kaip tik taip nutiko nagrinėjant LNDM saugomą, kurį laiką žymiajam XVII a. olandų peizažistui Jacobui van Ruisdaeliui (vel Jacob Isaakszoon van Ruisdael, 1628/1629–1682) priskirtą drobę „Krioklys“.
Nežinomas dailininkas pagal Jacob van Ruisdael (1628/1629–1682), Krioklys, drobė, aliejus, 115 × 91 cm, XIX a. (?), Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
„O Ruisdaeli!“
Vienu įvairiapusiškiausių ir įtakingiausių olandų aukso amžiaus peizažistų vadinamo Jacobo van Ruisdaelio gyvenimo ir kūrybos istorija vis dar kelia karštas diskusijas. Iki šiol nerasta jokios asmeninės įvairias hipotezes patvirtinti ar paneigti galinčios menininko korespondencijos, fragmentuotas ir jo kūrinių datavimas [1]. Vis dėlto dauguma tyrėjų mano, kad Jacobas van Ruisdaelis gimė 1628 ar 1629 m. Harleme, dailininko ir paveikslų rėmų meistro Isaacko van Ruysdaelio (1599–1677) ir Maycken Cornelis šeimoje. Dailės artimiausioje van Ruisdaelio aplinkoje tikrai netrūko – tapė ne tik jo tėvas, bet ir dėdė, Isaacko brolis Salomonas van Ruysdaelis (~1600–1603 – 1670), kurio specializacija buvo peizažo žanras. Jacobo šeima bendravo ir su kitais tada Harleme kūrusiais tapytojais, tarp jų ir su taip pat kraštovaizdžius tapiusiu Janu van Goyenu (1596–1656).
1643 m. van Ruisdaelis pradėjo mokslus Harlemo Šv. Luko tapytojų gildijoje, o 1648 m. tapo visateisiu jos nariu [2]. Produktyvaus dailininko (manoma, kad iš viso nutapė apie 700 paveikslų ir sukūrė dar kelis šimtus piešinių bei graviūrų [3]) talentas buvo įvertintas anksti. Apie 1656 m., po gamtos studijoms ypač naudingų kelionių po Olandiją ir Vokietiją, van Ruisdaelis persikėlė į Amsterdamą, kur jo darbai kaipmat sulaukė didelio pripažinimo. Tačiau, nepaisant meninės sėkmės ir gausaus būrio sekėjų, dailininkas didelių turtų nesusikrovė, todėl teko imtis papildomų darbų. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai teigia, kad tėvo paragintas jis išmoko lotynų kalbą, o vėliau Prancūzijoje, Kano universitete, studijavo mediciną ir tapo praktikuojančiu Amsterdamo chirurgu. Šis faktas nėra iki galo patvirtintas, tačiau intriga išlieka, nes 1720 m. parduotas vienas iš menininko krioklių peizažų buvo įvardintas kaip „daktaro Jacobo Ruisdaelio“ kūrinys [4]. Nėra aišku ir tai, kiek menininkas turėjo mokinių. Kol kas tikrai žinomas tik vienas – kitas žymus olandų peizažistas Meindertas Hobbema (1638–1709). Manoma, kad gyvenimo pabaigoje van Ruisdaelis grįžo į gimtąjį Harlemą, kur 1682 m. mirė.
Dauguma ankstyvųjų van Ruisdaelio drobių, kuriose dar galima įžvelgti jo tėvo, dėdės ir kitų žymių Harlemo peizažistų, tokių kaip Cornelis Vroomas (1591–1661) ir Allaertas van Everdingenas (1617–1675), įtaką, vaizduoja ramias ir šiek tiek lyriškas gimtojo dailininko miesto apylinkes. Tačiau 1646–1650 m. drauge su tėvu keliaudamas po Olandiją ir Vokietiją dailininkas pamatė ir mažiau sukultūrintus, net laukinius kraštovaizdžius. Kaip tik jie van Ruisdaelio kūrybai ir padarė didžiausią įtaką. Nuo tada jo drobėse iškilo subtilaus, šilto, sodriais šaltesniais akcentais papildyto kolorito, paveikaus, kontrastingo apšvietimo, virpančių šešėlių formuojami, nerimastingo, debesuoto dangaus vainikuojami, herojinės, net dramatiškos nuotaikos persmelkti monumentalūs miškų, kalvų, kopų ir krioklių, taigi kone visų peizažo tipų, vaizdai. Dažnai centriniais dailininko kūrinių motyvais tapdavo ir konkretūs objektai – griuvėsiai, vandens malūnai, seni ąžuolai. Menininko teptukui priklauso ir Vokietijos bei Skandinavijos vaizdiniai. Tiesa, pastarajame krašte jis niekada nesilankė – gamtovaizdį pažino tik iš konteksto, kitų dailininkų kūrinių [5]. Vis dėlto ir olandiškieji van Ruisdaelio darbai nebuvo pabrėžtinai realistiškos aplinkos studijos, nes juos dailininkas tapė ne atviroje erdvėje iš natūros, o savo dirbtuvėje. Tuomet patogiai kurti lauke tiesiog nebuvo galima dėl praktinių priežasčių – impresionistų taip pamėgti molbertai ir tūbelėse laikomi dažai atsirado tik XIX amžiui ritantis į antrąją pusę. Tačiau dar svarbesnė kaip tik tokios kūrybos priežastis yra ta, kad savo peizažuose van Ruisdaelis ir jo amžininkai dažniausiai siekė ne tik tiksliai, topografiškai įvaizdinti aplinką, bet ir įtikinamai perteikti vieno ar kito unikalaus gamtos kampelio esybę, atmosferą. Kaip tik tai apgalvotai sukomponuotose, kartais dramatiškuose, o kartais ir kone poetiškuose van Ruisdaelio darbuose žiūrovą ir skatina ieškoti juose užkoduotų simbolių, alegorijų, filosofinių minčių.
Menininkui mirus, jo populiarumas kiek išblėso – tik po šimtmečio tapytojo kūryba vėl atrasta. Šis nuopelnas pirmiausia priklauso britų dailininkams. Barokinėmis van Ruisdaelio drobėmis žavėjosi Joshua Reynoldsas (1723–1792), Thomas Gainsborough (1727–1788), J.M.W. Turneris (1775–1851), Johnas Constable’is (1776–1837) [6]. „Poetu“ dailininką vadino ir Johannas Wolfgangas von Goethe (1749–1832) [7]. Van Ruisdaelio kūryba įkvėpė ir ne vieną romantizmo tapytoją, Brabizono ir Hudsono mokyklos atstovus, impresionistus. Dailininko drobes gyrė Vincentas van Goghas (1853–1890) ir Pietas Mondrianas (1872–1944). Tačiau bene įtaigiausiai apie van Ruisdaelio tapybos žavesį atsiliepė vėlyvojo austrų romantizmo poetas Nikolausas Lenau (1802–1850): „Nuostabaus grožio krioklys. Tokio šlapio vandens neteko matyti jokiame paveiksle, vos ne šoki atgal, kad nebūtum permerktas. Visas kalnų peizažas alsuoja paslaptingu dievišku šio meistro grauduliu. O Ruisdaeli!“ [8] – emocingai rašė jis apie peizažą, vaizduojantį Beinthemo pilies apylinkėse šniokščiantį krioklį [9]. Įdomu, ar karštą vasaros dieną žiūrovą vizualiai gaivintų ir LNDM saugomas „ruisdeliškasis“ „Krioklys“?
Meistrų pavyzdžiu sekant
LNDM drobėje matome iš trijų atskirų kompozicinių „sluoksnių“ susidedantį peizažą. Paveikslo apačioje nutapytas tviskančiais purslais nuo neaukšto akmenėto reljefo krintantis sraunios upės krioklys, viduryje – į tolį nusitęsęs, iš uolų, kalvų, pievų, akmenų, miško masyvo ir pagrindiniu akcentu tapusio dešinėje pusėje pavaizduoto beržo suformuotas gamtovaizdis, o kūrinio viršuje – visą šį gamtinį siužetą vainikuojantis dangus. Peizažas kompoziciškai nuo žiūrovo šiek tiek atitrauktas – taip dailininkas sukūrė erdvės ir gylio pojūtį. Akį džiugina iš dešinės krintančių saulės spindulių nublizgintų baltų vandens purslų, maloniai šiltos žalsvos spalvos beržo lapijos, rusvų akmenų ir uolų paviršių, taip pat iš kur kas šaltesnių, gilesnių tonų suformuoto šešėlyje skendinčio miško kontrastuose atsiskleidžianti paveiki, sodraus kolorito subtilybes išryškinanti šviesotamsa. Svarbus ir dinamiškas, paveikslui energijos ir judesio suteikiantis didelių baltų, pilkų kamuolinių debesų dengiamas, o kartkartėmis ir mėlio plotelių paįvairintas dangus. Apskirtai visos dailininko teptuko įamžintos paveikslo detalės tarytum sąmoningai tarnauja nemonotoniškos paveikslo atmosferos kūrimo procesui. Tiek minėtas mirgantis šviesos ir šešėlio žaismas, tiek, regis, anksčiau ar vėliau į vandenį įvirsiantis smarkiai palinkęs beržas, tiek aukštai sunkių, gal net apie artėjančią audrą pranašaujančių debesų fone ratus sukančių paukščių siluetai, tiek pagaliau ir pats taip įtikinamai autoriaus pavaizduotas, atrodo, niekada nesustojantis sraunaus krioklio vandens tekėjimas žiūrovą verčia susimąstyti apie nuolatos besikeičiančią, vitališką mus supančią gamtą.
Ir vis dėlto, nepaisant puikios drobės kompozicijos, sėkmingų kolorito ir šviesokaitos sprendimų, įvaizdinto atmosferiškumo, geriau įsižiūrėjus nesunku pastebėti, kad šiam paveikslui neišvengiamai trūksta to taip sunkiai atkartojamo, tik van Ruisdaelio teptukui būdingo unikalaus grakštumo, potėpio natūralumo. Į akis krinta ir dar viena smulki, tačiau ypač svarbi detalė – ant pirmo iš dešinės samanoto akmens šviesios spalvos dažais išvedžiotas parašas „Ruisdael“. Nors savo kūrinius menininkas dažniausiai pasirašydavo kaip tik dešinėje kompozicijų pusėje, signatūrai paprastai naudodavo juodus ar tamsiai rudus, taigi pernelyg neišsiskiriančios spalvos dažus, o ir pačiai įrašo formai suteikdavo daugiau aštrumo, kaligrafiškumo. Taigi tiek gruboka stilistinė LNDM drobės maniera, tiek netikras van Ruisdaelio parašas paremia jau anksčiau muziejaus rinkinių tyrėjams kilusias abejones dėl peizažo autorystės ir rodo, kad šį kūrinį greičiausiai sukūrė kuris nors dailininko sekėjas, interpretatorius [10]. Galbūt šis nežinomas van Ruisdaelio įkvėptos kompozicijos autorius ir paliko minėtą signatūrą. Žinoma, galima ir kita versija – parašą sufalsifikavo vėlesni paveikslo pardavėjai ar savininkai.
Sunku, o gal net neįmanoma, atsekti ir šio kūrinio pirmavaizdį. Apie 1650–1670 m. van Ruisdaelis rimtai susidomėjo olandams gana egzotiškais Skandinavijos gamtos vaizdiniais. 6-ojo dešimtmečio viduryje – 7-ojo pradžioje dailininkas nutapė apie 150 (!) skandinaviškų, tiksliau – šio krašto krioklius vaizduojančių peizažų. Maža to, sukūrė šios tematikos ofortų seriją. Kaip minėta, Skandinavijoje, regis, niekada nesilankęs van Ruisdaelis įkvėpimo sėmėsi studijuodamas kitų menininkų darbus. Svarbiausiu šaltiniu tapo olandų peizažisto van Everdingeno kūryba. 1644–1645 m. van Everdingenas keliavo po Švediją ir Norvegiją, kur aplankė Risioro, Langesundo, Geteborgo miestus ir, žinoma, turėjo galimybę eskizuose ir piešiniuose užfiksuoti ne vieną šiaurietiškos gamtos kampelį. Bene labiausiai jį sužavėjo kriokliai. Van Everdingeno kelionės piešiniai, o vėliau ir pagal juos nutapyti įspūdingi skandinaviškų krioklių peizažai van Ruisdaeliui padarė labai didelę įtaką [11]. Tvirtai teigti, kokį gamtovaizdį – švediškąjį ar norvegiškąjį – matome šiame darbe, negalime. Vis dėlto LNDM saugomo „Krioklio“ vaizdinys labai primena van Everdingeno įamžintus sraunių upių su nedideliais kriokliais išvagotus Norvegijos slėnius.
Sufalsifikuotas Van Ruisdaelio parašas LNDM Krioklyje ir dailininko signatūra, palikta Mauritshuis meno muziejuje Hagoje saugomame ~1670–1675 m. peizaže Harlemo vaizdas su audinių balintojais
Kitos LNDM „Krioklio“ paslaptys
Van Ruisdaelio kūrybos įkvėpta drobė į Lietuvą pateko drauge su taip pat šiuo metu LNDM kolekcijoje esančiu jo mokinio Hobbemos kūriniu „Senas malūnas“ [12]. Paveikslai 1885 m. iš Sankt Peterburgo dailės akademijos buvo atvežti į Vilniaus senienų muziejų (VSM) [13], kuris tada veikė kaip Vilniaus viešosios bibliotekos padalinys ir turėjo Tapybos ir skulptūros skyrių. Gabenant kūrinius iš Rusijos greičiausiai siekta performuoti, o drauge ir papildyti įstaigos pirmtako – 1855 m. įkurto, tačiau po pralaimėto 1863–1864 m. sukilimo imperinės valdžios reorganizuoto pirmojo viešojo Lietuvos muziejaus – kolekcijas, kurių didelė dalis 1865–1868 m. buvo išgabenta į Nikolajaus Rumiancevo muziejų Maskvoje. Pertvarkytas VSM veikė iki 1915 metų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalis jo rinkinių ir vėl buvo išvežta į Maskvą, o kita dalis liko Vilniaus universiteto patalpose [14]. Kaip tik ten, matyt, saugotas ir „Krioklys“ su „Senu malūnu“. Į LNDM abu paveikslai pateko 1940 m., įsidėmėtina, kad tada šiai atminties institucijai juos perdavė ne universitetas, o privatus asmuo [15].
Jacob van Ruisdael (1628/1629–1682), Krioklys Norvegijoje, drobė, aliejus, 108 × 142,5 cm, 7–8 XVII a. dešimtmetis, Valstybinis Ermitažo muziejus
Bet grįžkime prie „Krioklio“ autorystės klausimo. Galbūt van Ruisdaelio tematikos kūrinį galėjo nutapyti ir vėliau į tėvynę parvežti ir kuris nors XIX a. Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge studijavęs lietuvių kilmės menininkas? Štai nuo 1769 m. Ermitaže saugomas puikus XVII a. 7–8-ajame dešimtmetyje van Ruisdaelio sukurtas skandinaviškas peizažas „Krioklys Norvegijoje“. Nors šis kūrinys nuo LNDM esančio paveikslo skiriasi savo kompozicija, negalima atmesti prielaidos, kad jis galėjo įkvėpti mums nežinomą Imperatoriškosios dailės akademijos studentą. Vis dėlto tai tik viena iš daugybės galimų versijų. Visai įmanu, kad van Ruisdaelio stiliaus paveikslą (gal net ir ne Sankt Peterburge nutapytą, nes paveikslo istorija iki 1885 m. nežinoma, o ir tikslesniam jo datavimui būtini techniniai tyrimai) neaiškiomis aplinkybėmis Lietuvoje buvo bandoma ir parduoti vietoj originalo. O gal tai tiesiog žmogiška Vilniuje arba dar Sankt Peterburge atliktos netikslios, išsamesniais tyrimais neparemtos atribucijos klaida? Pastarąją prielaidą pagrįstų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) saugomas Vilniaus senienų muziejaus darbuotojo Aleksandro Milovidovo (1864–~1933) 1903–1912 m. parengtas Tapybos ir skulptūros skyriaus inventorinis sąrašas. Be daugelio kitų Vakarų Europos šalių tapybos darbų (dominuoja olandų, flamandų ir prancūzų kūriniai), dokumente minimi ir aptartieji van Ruisdaelio ir Hobbemos teptukui priskiriami paveikslai – atitinkamai įvardijami kaip „Krioklys“ ir „Peizažas“ [16]. Prie „olandų mokyklos kraštovaizdžio dailininko“ van Ruisdaelio kūrinio Milovidovas nurodė ir apytikslę drobės sukūrimo datą: 1681 m. Vis dėlto, kaip jau aptarta anksčiau, tiek šis datavimas, tiek netiksli kūrinio atribucija kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų.
Nepaisant šių aplinkybių, o gal kaip tik dėl jų, LNDM kolekcijoje esantis „ruisdeliškasis“ „Krioklys“ tampa tik dar įdomesnis. Kūrinys su tokia biografija gal ir nepapildys atnaujintos pagrindinės senosios Vakarų Europos dailės ekspozicijos, tačiau žinomą jo istorija papasakoti tikrai verta. Tuo labiau, kad žymaus menininko kūrinio kartotė ar interpretacija, jos specifinio funkcionavimo meno lauke nagrinėjimas dažnai gali tapti ne ką mažiau intriguojančiu tyrimo objektu nei žvilgsnis į „grynakraujį“ originalą.
__
1. Seymour Slive, „Jacob van Ruisdael. An Old Master Comes into His Own“, in: Harvard Magazine, Vol. 84, No. 3, (January-February, 1982), p. 30.
2. „Jacob van Ruisdael“, in: nationalgallery.org, https://www.nationalgallery.org.uk/artists/jacob-van-ruisdael.
3. „Jacob van Ruisdael“, in: artuk.org, https://artuk.org/discover/artists/van-ruisdael-jacob-162816291682.
4. Arthur K. Jr. Wheelock, „Jacob van Ruisdael“, 2014-04-24, in: nga.gov, https://www.nga.gov/collection/artist-info.1850.html.
5. Seymour Slive, op. cit., p. 29.
6. „Jacob van Ruisdael [ook wel gespeld als „Ruysdael“] (1629 – 1682)“, in: artsalonholland.nl, https://www.artsalonholland.nl/grote-meesters-kunstgeschiedenis/jacob-van-ruisdael.
7. Seymour Slive, op. cit., p. 26.
8. Lothar Schultes, „Gamtos ilgesys. Europos peizažas“, in: Gamtos ilgesys. Europos peizažai / Longing for Nature. European Landscapes: tarptautinės dailės parodos katalogas, sudarė Laima Bialopetravičienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009, p. 18.
9. Ruisdaelis nutapė ne vieną iki šiol Bad Bentheime (Žemutinė Saksonija) stovinčios ankstyvųjų viduramžių pilies ir ją supančio kraštovaizdžio peizažą, taigi nėra tiksliai aišku, kurią drobę galvoje turėjo Lenau.
10. Tiek 2009 m. LNDM surengtos tarptautinės parodos „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“ kataloge, tiek Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS) „Krioklys“ vis dar priskiriamas van Ruisdaeliui. Tačiau 2006 m. pasirodžiusiame parodai „Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio rūmuose“ skirtame leidinyje kūrinio autorystę jau kvestionuoja Dalia Tarandaitė. Daugiau apie tai žr. XVII–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio rūmuose, sudarytoja ir teksto autorė Dalia Tarandaitė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006, p. 9.
11. Seymour Slive, op. cit., p. 29.
12. Meindert Hobbema (1638–1709) (?) / Meinderto Hobbemos sekėjų ratas, „Senas malūnas“, drobė, aliejus, 80 × 101,5 cm, XVII a. II pusė (?), LNDM T 4024. Šio paveikslo patekimo į Lietuvą istorijos sąsajos su „Kriokliu“ taip pat skatintų kvestionuoti jo autoriaus tapatybę, tačiau tai jau kito tyrimo klausimas.
13. XVII–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, p. 9.
14. Daugiau apie Vilniaus senienų muziejaus ir jo kolekcijų istoriją žr.: Natalia Mizerniuk-Rotkiewicz, Muzeum Starożytnośći w Wilnie. Historia i rekonstrukcja zbiorów malarstwa i grafiki, Warszawa: Polski Instytut Studiów nad Sztuką Świata, 2016;Reda Griškaitė, „Vilniaus universiteto atkūrimo viltys ir nusivylimai“, in: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI a.): kolektyvinė monografija, atsakomasis redaktorius Vygintas Bronius Pšibilskis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 296–383.
15. XVII–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, p. 9.
16. Инвентарь Виленского археологичецкого музея. Художественный отдел, 1903–1912, LMAVB RS, f. 22, b. 46, l. 2v (Nr. 25), l. 3r (Nr. 33).
__
Iliustracijų šaltiniai:
2. LNDM.
3. LNDM drobės ir šios drobės ( https://www.mauritshuis.nl/en/explore/the-collection/artworks/view-of-haarlem-with-bleaching-grounds-155/detailgegevens/ ) fragmentai.
4. https://www.hermitagemuseum.org/wps/portal/hermitage/digital-collection/01.+paintings/44500.
