7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviškoji Mona Liza

Joana Vitkutė
Nr. 20 (1257), 2018-05-18
Dailė
V. Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842, drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM
V. Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842, drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM

Vaikštinėjant po tylias Vilniaus paveikslų galerijos sales mieguistą jų ramybę kartas nuo karto sutrikdo nebent tik vieno kito čia užsukusio senosios dailės mylėtojo kosulys ar po jo kojomis sugirgždančios grindų lentos. Regis, triukšmauti nelinkę ir čia jau daugelį metų kabantys paveikslai. Vis dėlto nevertėtų taip lengvai pasiduoti šiai šelmiškai jų apgaulei. Kiekvienas šios galerijos kūrinys tikrai gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Ne išimtis ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybai skirtose muziejaus patalpose eksponuojama įspūdinga vieno talentingiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkų Vladislovo Neveravičiaus (Władysław Mieczysław Niewiarowicz, 1814/1815–1891)[1] drobė „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“[2]. Kas galėtų pagalvoti, kad šį dabar taip ramiai Vilniaus paveikslų galerijoje kabantį, regis, tokios nuobodžios religinės tematikos paveikslą dėl kadaise nepaprasto jo populiarumo galima pavadinti kone lietuviškąja Mona Liza?

Apie 1842 m. sukurta drobė „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“ „laikytina pirmuoju „lenkiško teptuko“[3] kūriniu, kurio paroda buvo vežiojama po įvairias Europos šalis ir sulaukė užsienio meno žinovų dėmesio bei „milžiniškos publikos reakcijos“[4]. Apie paveikslą gausiai rašė to meto spauda, jo garbei netgi buvo kurtos eilės[5]. Įspūdžių apie šį kūrinį galima rasti ir egodokumentuose. Štai kitas žymus Lietuvos dailininkas Vincentas Smakauskas (1797−1876) 1843 m. laiške Juozapui Ignacijui Kraševskiui prisipažino, kad šį V. Neveravičiaus darbą laiko „šedevru“[6]. Nepaprastai gausiai paveikslą lankiusius žiūrovus žavėjo ne tik kūrinio spalvos, šviesos žaismas, bet ir išmoningas, teatriniais ir optiniais efektais papildytas paveikslo eksponavimas, kuris drobei suteikdavo tikroviškumo įspūdį. Iš išlikusio 1843 m. Varšuvoje surengtos šio V. Neveravičiaus paveikslo parodos aprašymo žinoma, kad: „drobė buvo eksponuojama [...] pritemdytame kambaryje, apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Paveikslo rėmus dengė juodas aksomas, o dirbtinė pertvara neleido žiūrovams prie paveikslo prieiti arti, bet buvo galima stebėti tapybos atspindį netoliese pakabintuose veidrodžiuose. Kambario grindys buvo išklotos minkštais kilimais, kad žingsniai netrikdytų tylos, be to, buvo leidžiama užeiti tik po kelis žmones“[7]. Vertėtų pabrėžti, kad prie šios įspūdingos kūrinio eksponavimo „scenografijos“ ir tarptautinės jo šlovės turbūt labiausiai prisidėjo drobės kopiją įsigijęs ir kilnojamose parodose ją populiarinęs, Lvove gyvenęs lenkų karininkas, o vėliau rašytojas ir muzikas Feliksas Boznanskis. Tiesa, pastarasis neretai kritikuotas už į įėjimą į parodą imamą mokestį ir mėginimą pasipelnyti dailininko sąskaita[8]. Nepaisant to, paveikslas sėkmingai eksponuotas ir Vilniuje, Gardine, Lvove, Maskvoje, Sankt Peterburge, Berlyne, Drezdene, Leipcige, Vienoje[9]. Pastarajame mieste jis apdovanotas aukso medaliu[10]. Tikriausiai kaip tik dėl tokio didelio „Atgailaujančios Šv. Marija Magdalietės“ paveikslo populiarumo V. Neveravičius, kaip ir jau buvo užsiminta, sukūrė dar kelias šios drobės versijas. Šiuo metu žinomi trys šio kūrinio variantai: vienas saugomas „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje, kitas 2013 m. pardavinėtas viename iš JAV surengtų meno kūrinių aukcionų, o štai trečiasis 1959 m. per mainus su Lvovo dailės galerija drauge su septyniolika kitų menininko paveikslų atkeliavo į Lietuvos dailės muziejų[11].

Verta paminėti, kad garsiojo V. Neveravičiaus paveikslo idėja nėra visai originali. Žinoma, kad „Atgailaujančios Šv. Marijos Magdalietės“ prototipu tapo Romoje ilgą laiką gyvenusio olandų dailininko Jeano Baptisto Lodewycko Maeso (1794–1856) kūrinys[12]. Vis dėlto šis faktas V. Neveravičiaus drobės vertės anaiptol nemenkina – menininko nutapytą paveikslą turbūt reikėtų vadinti ne J. B. L. Maeso drobės kopija, o talentinga interpretacija, bylojančia „apie savotišką jauno dailininko iššūkį vyresniam kolegai, meninę konkurenciją“[13]. Ambicingą dailininko būdą nesunku pajusti ir žvelgiant į greta „Atgailaujančios Šv. Marijos Magdalietės“ kabantį autoportretą. Iš jo į mus drąsiai žvelgia  skvarbios ir  ryžto kupinos bajoro, sukilėlio, menininko ir kone šiuolaikiško kosmopolito, tikro pasaulio piliečio – V. Neveravičiaus akys.    

V. Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842, drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM

V. Neveravičius gimė Marcybiliškių dvare, Vileikos apskrityje, Minsko gubernijoje (nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija). Apie 1830 m., taigi būdamas vos penkiolikos–šešiolikos metų, vadovaujamas Jono Rustemo (1762–1835) jau studijavo tapybą Vilniaus universitete. Tačiau šioms, pačioje Vilniaus meno mokyklos gyvavimo pabaigoje prasidėjusioms studijoms, ilgai tęstis nebuvo lemta. Jaunasis dailininkas įsijungė į 1830–1831 m. sukilėlių gretas, o sukilimui pasibaigus emigravo į Austrijos imperiją[14]. Palikęs tėvynę dailės V. Neveravičius neapleido – 1841 m. mokėsi Vienos dailės akademijoje pas žymų to meto austrų tapytoją, kurį laiką net ir imperatoriaus dvare dirbusį  Friedrichą von Amerlingą (1803–1887). V. Neveravičius vyko tobulintis ir į Miuncheną. Vėliau dailininkas gyveno Krokuvoje, Lvove, Romoje, ne kartą buvo grįžęs ir į Vilnių. Buvusiam sukilėliui laisvai keliauti ir studijuoti Europoje, o kartkartėmis net aplankyti gimtąjį kraštą leido viena svarbi aplinkybė – jau apie 1840 m. menininkas saugumo sumetimais pasikeitė pavardę ir nuo tada savo kūrinius pasirašinėjo Jono Tisevičiaus (Jan Tysiewicz) vardu. Po 1843 V. Neveravičius apsistojo Paryžiuje, kur aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą[15]. Greta Prancūzijos sostinės esančioje lietuvių ir lenkų emigrantų pamėgtoje Monmorensio vietovėje, savo viloje, 1891 m. sausio 16 d. V. Neveravičius ir mirė. Testamentine dailininko valia už minėtąją „200 000 frankų vertės vilą“ gautas pelnas buvo skirtas tapybos studijas pasirinkusiems jaunuoliams paremti[16].

Dailininko kūryboje pinasi vilnietiškosios meno mokyklos ir vakarietiškojo akademizmo bruožai[17]. V. Neveravičiaus kūriniai pasižymi lygiu potėpiu, jautria šviesokaita ir stipriu bei tiksliu piešiniu[18]. Menininkas daugiausia kūrė portretus, religinius paveikslus, miniatiūras. 1842 ir 1854–55 m. V. Neveravičius surengė personalines parodas Lvove, o 1849 m. savo kūrinius pristatė ir viename iš Paryžiaus salonų[19]. Kaip tik ten eksponuotą dailininko paveikslą „Šv. Petras“ nusipirko Prancūzijos vyriausybė[20]. V. Neveravičius garsėjo ir kaip puikus knygų iliustratorius. 5–ajame dešimtmetyje jis sukūrė 100 medžio raižinių Adomo Mickevičiaus  poemoms Gražina ir Konradas Valenrodas. Maža to, 1851 m.  šias knygas trimis – lenkų, prancūzų ir anglų – kalbomis išleido savo lėšomis[21], o jų puošniai įrištus egzempliorius dovanojo garsiems to meto Europos valdovams – Prancūzijos ir Austrijos imperatoriams Napoleonui III ir Pranciškui Juozapui I, Prūsijos ir Saksonijos karaliams Frydrichui Vilhelmui IV ir Jonui[22]. Mūsų laikus pasiekę V. Neveravičiaus darbai plačiai pasklidę po įvairius Europos muziejus. Juos galima pamatyti Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje ir Rapersvilyje, Šveicarijoje, įsikūrusiame Lenkų muziejuje. Nemenką kūrybinį paties menininko testamentu užrašytą palikimą, jo knygų, senienų ir meno dirbinių kolekciją saugo ir Osolinskių nacionalinis fondas Lvove. Kaip minėta, aštuoniolika V. Neveravičiaus kūrinių yra ir Lietuvos dailės muziejuje[23].

V. Neveravičius, „Autoportretas“, 1841, drobė, aliejus, 77,5 x 58, 5 cm, LDM

Tačiau sugrįžkime prie paties paveikslo. Jame vaizduojama Marija Magdalietė – tai Naujajame Testamente aprašyta šventoji Jėzaus Kristaus sekėja ir pagalbininkė, mačiusi Jo mirtį, dalyvavusi Jo laidotuvėse ir pirmoji regėjusi Jį prisikėlusį iš mirusiųjų. Marijos Magdalietės istorija dažnai tapatinama ir su keletu kitų evangelistų aprašytų moterų istorijomis[24]. Tikriausiai kaip tik dėl šios priežasties ši šventoji dažnai įkūnija ir Dievo atleidimo meldžiančias žemiškąsias nusidėjėles. Šiam siužetui įprastą ikonografiją savo paveiksle pasitelkia ir V. Neveravičius. Oloje, kurioje, pasak legendos, Šv. Marija Magdalietė vėliau apsigyveno ir kurios anga matyti paveikslo fone, sėdinti daili jauna moteris į dangų kelia atgailos ir liūdesio persmelktas akis. Pusnuogė, ilgų vilnijančių plaukų puošiama, vienumoje atgailaujanti atsiskyrėlė tiek savo maldomis, tiek nuogumu tarsi „atsižada visų pasaulio tuštybių“[25]. Pamaldžiai sudėtos rankas ji remia į uolą. Ant uolos matome įprastus Marijos Magdalietės atgailos atributus – rimbą, ar kitaip – plakimosi įrankį, vadinamąją discipliną, kaukolę ir kryžių[26]. Šiuos tradiciškai Marijos Magdalietės ikonografijoje vaizduojamus daiktus dailininkas paveiksle papildo ir gyvenimo laikinumą simbolizuojančiu smėlio laikrodžiu, o kryžių vaizduoja surištą iš medžio šakelių ir padabintą gėlių vainiku.

Pro akis nepraslysta paveiksle išryškintas Marijos Magdalietės kūniškumas. Nors pasak menotyrininkės Rasos Gečaitės, V. Neveravičiaus drobę palyginus su juslingomis brandžiojo italų Renesanso Marijomis Magdalietėmis[27], atrodo, kad ji kur kas artimesnė ne pastarajai, o santūresnei, ramaus liūdesio kupinai „ispanų baroko [...] vaizdavimo tradicijai“[28], vis dėl to ir šis kūrinys, kaip ir įprasta tiek klasikinės dailės, tiek šio konkretaus siužeto ikonografijoje, neišvengia atviresnės moters kūno reprezentacijos. Menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė knygoje Besotis žvilgsnis apie nuogumo tradiciją XIX a. – XIX a. antrosios pusės vizualiojoje kultūroje rašo:

XIX a. dailės akademijose viešpatavo neoplatonizmo dvasia. [...] Vadovautasi teiginiu, kad svarbiausias dailininko siekis yra grožis, turįs ne tik estetinį, bet ir etinį matmenį. [...] Universaliais saiko, tobulumo bei darnos kriterijais apibrėžiama grožio kategorija [...] buvo ypač svarbi vaizduojant pagrindinį ikonografinį akademizmo motyvą, t. y. apnuogintą žmogų. [...] Vadovaudamiesi absoliutaus grožio koncepcija, akademijų auklėtiniai iš žmogaus atvaizdo pašalino viską, kas „pertekliška“, t. y. asmeniška, atsitiktina, konkretu ir kūną pavertė „figūra“ – universalia, vientisa menine forma [...]. Akademinėje dailėje nuogumas prilygintas antrajam drabužiui ir įteisintas kaip sutartinė kultūrinė išvaizda.

 Tačiau dinamiškasis XIX a. netruko šias nuostatas pakeisti: „kai daugelyje Europos šalių imta masiškai lankyti parodas, kai atsirado meno vertybes populiarinanti iliustruota spauda ir susiklostė liberali moderniosios dailės rinka, apnuoginto žmogaus atvaizdas, iki tol demonstruotas daugiausia privačiose galerijose, tapo viešu eksponatu, prieinamu skirtingų socialinių sluoksnių klasių publikai“[30]. Tai ypač paveikė nustovėjusius nuogos moters vaizdavimo kanonus, kitaip tariant – „moters aktas, buvęs gamtą apibendrinančios ir sukilninančios estetinės kūrybos metafora, tapo pornografizacijos procesų paveikto meno krizės simboliu. [...] Skiriamoji padorumo ir nešvankybės riba buvo reliatyvi ir iš esmės priklausė tik nuo konteksto.“[31] Maža to, vis labiau įsigalint Charleso Darwino evoliucijos teorijai, į žmogų apskritai imta žvelgti kur kas objektyviau, moksliškiau, kaip į „bet kurį paprastą gyvį“[32]. Tad ir dailėje ilgainiui imta vaizduoti neidealizuotas, tikroviškas ir realistiškas žmogaus kūno formas, jo prieštaringas emocijas.

Nors aptariama V. Neveravičiaus „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“ ir nutapyta kiek anksčiau negu Europos dailėje išryškėjo minėti kūno reprezentacijos pokyčiai, galima nedrąsiai teigti, kad drobėje jau jaučiami naujieji meno pasaulio vėjai. Tiesa, V. Neveravičiaus teptuko sukurta šventoji pasižymi dar daugeliu akademistinės dailės bruožų – kad ir tikslia anatomija, profesionaliu šviesos modeliavimu. Vis dėlto kaip tik šios, dailininko puikiai įvaldytos klasikinės tapybos priemonės jam ir padeda sukurti vizualiai jau kiek drąsesnį Marijos Magdalietės atvaizdą. Ko gero, svarbiausią vaidmenį šiame V. Neveravičiaus paveiksle vaidina švelniai Mariją Magdalietę apgaubianti šviesa, kuri susipina su talentingos menininko rankos sukurta plastine piešinio raiška ir tarsi priverčia kūrinį spindėti iš vidaus. Taip šventosios figūra sukuria su švelniu erotikos prieskoniu susiliejančio kūniško apčiuopiamumo ir tikroviškumo įspūdį. Kūrinio paveikumą sustiprina ir romantiško jausmingumo persmelktos besimeldžiančios šventosios emocijos, atskleidžiamos viltingo Marijos Magdalietės akių žvilgsnio, vylingai pravertų lūpų.

Taigi atidžiau žvelgiant į V. Neveravičiaus „Atgailaujančią Šv. Mariją Magdalietę“ nesunku suprasti, kodėl kaip tik šiam kūriniui buvo lemta tapti žymiausiu menininko darbu ir visam laikui įsirašyti į Lietuvos meno istoriją. Tai paveikslas, kuris žavi ne tik nepriekaištinga atlikimo kokybe, bet ir žengia toliau nei įprastas Šventojo Rašto įvykius sausai ir naratyviai fiksuojantis religinis kūrinys. V. Neveravičiaus drobę – tarytum teatro sceną – nušviečiantys šviesokaitos efektai, jautriai perteiktos vidinės šventosios emocijos tarp paveikslo ir žiūrovo sukuria tamprų ir paveikų tarpusavio ryšį. Galime tik įsivaizduoti, kokį įspūdį net ir įprastoje šiandieninėje galerijos ekspozicijoje išsiskirti gebanti drobė turėjo daryti ją pirmąkart, ir dar lydimą minėtų iliuzinių bei optinių triukų, reginčiam XIX a. žmogui. Maža to, paveikslas daugelio jau primiršta šlovinga savo praeitimi gali nustebinti net ir kritiškąjį XXI a. žiūrovą. Ši pirmojo taip visuotinai populiaraus Lietuvos dailės kūrinio istorija dar kartą patvirtina taip gerai senosios dailės mylėtojams žinomą taisyklę – iš pirmo žvilgsnio nebylus senovinis paveikslas (kaip ir jo autorius) savyje dažnai slepia kone kino filmo vertą pasakojimą. Tereikia pamėginti jį prakalbinti.

 

 

[1] Vladas Gasiūnas, „Vladislovas Neveravičius“, in: Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: 1795−1918, sudarė Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 265.

[2] Vladislovas Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842 m., drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM. Pasak Rūtos Janonienės, paveikslas muziejininkų dažnai netiksliai datuojamas 1835 m. Žr. Rūta Janonienė, „Pakalbėkim apie meną: milžiniškos reakcijos sulaukęs XIX a. kūrinys“, 2017-06-24, vz.lt, [žiūrėta 2017-12-22], http://www.vz.lt/2017/06/24/pakalbekim-apie-mena-milziniskos-reakcijos-sulaukes-xix-a-kurinys.

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

[5] Daugiau žr. Reda Griškaitė, Nuo botanikos iki istorijos: Paluknio dvaro literatė Aleksandra Volfgangaitė: Aleksandra Tekla Sofia Wolfgang (1805–1861), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 117, 227.

[6] Vladas Drėma, Vincentas Smakauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 138.

[7] Rūta Janonienė, „Pakalbėkim apie meną...“.

[8] Ten pat ir daugiau žr. E[dward] Pawłowicz, „Z życia Litwina“, in: Znad Wilii i Niemna. Książka zbiorowa (Pamięci Adama Mickiewicza i Tomasza Zana. W 50-tą rocznicę ich zgonu), Wilno: nakład Księgarni W. Makowskiego, filja w Mińsku, drukiem Piotra Laskauera i S-ki w Warszawie, 1906, s. 144–145.

[9] „Vilniaus paveikslų galerijoje – Vladislovo Neveravičiaus 200-osioms gimimo metinėms skirtas vakaras“, 7md.lt, [žiūrėta 2018-01-11], https://www.7md.lt/kultura/2015-03-27/Vilniaus-paveikslu-galerijoje--Vladislovo-Neveraviciaus-200-osioms-gimimo-metinems-skirtas-vakaras.

[10] Rūta Janonienė, „Pakalbėkim apie meną...“.

[11] Ten pat; „Vilniaus paveikslų galerijoje...“; Rūta Janonienė, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, daile.lt, [žiūrėta 2018-01-12], http://daile.lt/artist/neveravicius-niewiarowicz-vladislovas-wladyslaw-99159529/sacred-mary-magdalene-2333.

[12] J. B. L. Maesas XIX a. pirmojoje pusėje sukūrė net kelias „Atgailaujančios Šv. Marijos Magdalietės“ versijas.

[13] Rūta Janonienė, „Pakalbėkim apie meną...“.

[14] Vladas Gasiūnas, „Vladislovas Neveravičius“, p. 265.

[15] „Wladyslaw Niewiarowicz“, daile.lt, [žiūrėta 2017-12-22], http://daile.lt/artist/neveravicius-niewiarowicz-vladislovas-wladyslaw-99159529/.

[16] „Vilniaus paveikslų galerijoje...“.

[17] „Vladislovas Neveravičius“, in: limis.lt, [žiūrėta 2017-12-22], https://www.limis.lt/personaliju-zodynas/-/personFastSearch/view/1343751.

[18] Vladas Gasiūnas, „Vladislovas Neveravičius“, p. 265.

[19] Ten pat.

[21] Margarita Alper, „Vilniuje bus paminėtos V. Neveravičiaus gimimo 200-osios metinės“, 2015-03-25, in: voruta.lt, [žiūrėta 2017-12-22], http://www.voruta.lt/vilniuje-bus-paminetos-v-neveraviciaus-gimimo-200-osios-metines/.

[22] „Vilniaus paveikslų galerijoje...“.

[23] Ten pat.

[24] Mindaugas Puidokas, „Marija Magdalietė/Marija Magdalena“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIV, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 282–283.

[25] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sudarė Dalia Ramonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1997, p. 192.

[26] Ten pat.

[27] Pavyzdžiui, Tiziano (1488/1490–91–1576) „Atgailaujanti Marija Magdalietė, 1565 m., aliejus, drobė, 119 cm × 98 cm, Sankt Peterburgas, Ermitažas.

[28] Rasa Gečaitė, „Atgailaujančios Marijos Magdalietės paveikslas Baroko dailėje“, etlalpykla.lituanistikadb.lt, [žiūrėta 2017-12-23], http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2001~1367161870239/DS.002.0.01.ARTIC.

[29] Jolita Mulevičiūtė, Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra, 1865–1914, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 196–197.

[30] Ten pat, p. 198.

[31] Ten pat, p. 200, 204.

[32] Ten pat, p. 201.

V. Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842, drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM
V. Neveravičius, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, apie 1842, drobė, aliejus, 117 x 90, 5 cm, LDM
V. Neveravičius, „Autoportretas“, 1841, drobė, aliejus, 77,5 x 58, 5 cm, LDM
V. Neveravičius, „Autoportretas“, 1841, drobė, aliejus, 77,5 x 58, 5 cm, LDM
J. B. Lodewyck Maes, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, XIX a. pirma pusė, drobė, aliejus, 117,5 x 94, 5 cm.
J. B. Lodewyck Maes, „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“, XIX a. pirma pusė, drobė, aliejus, 117,5 x 94, 5 cm.