Itališkojo juoko mįslė

„Juokas – tai saulė; jis išveja žiemą iš žmogaus veido“ – kadaise rašė žymusis prancūzų rašytojas ir dailininkas Victoras Hugo (1802–1885). Bet vargu ar ši poetiška citata pralinksmintų ar bent jau nusišypsoti priverstų senamiesčio gatvėmis savo reikalais vis skubančius susirūpinusius vilniečius. O ką jau kalbėti apie į Lietuvą atkeliavusią žiemą. Klampojant purvino sniego padengtais šaligatviais ar už išlikimą kovojant perpildytuose senutėliuose troleibusuose, pro kurių kiaurus stogus neretai ant keleivių galvų nusileidžia ir keletas snaigių ar lietaus lašų; apsižvalgius aplink nesunku pastebėti, kad žiema iš tikrųjų atkeliavo ir į mūsų veidus. Nors ne ką linksmesni esame ir vasarą – tokia jau ta mąsli lietuviška prigimtis. Atrodo, ne itin džiugiai nusiteikę buvo ir mūsų protėviai − tuo galima įsitikinti užsukus į Vilniaus paveikslų galeriją.

Šiandien buvusių Chodkevičių rūmų menių sienas puošia daugybė iš praeities į mus rimtais veidais žvelgiančių ponių, ponų, jų vaikų portretų. Paveikslų rėmuose amžiams dailininko teptuko įkalinti, kiek melancholiški jų veidai nesijuokia, nesišypso, o tik ramiai stebi salėmis praeinantį vieną kitą muziejininką ar lankytoją. Gal tik skvarbiose jų akyse galima pabandyti įžvelgti gilesnius jausmus. Vis dėlto nevertėtų skubėti stebėtis tokiu kadaise garsių ir įtakingų vilniečių (ir ne tik) portretiniu susikaupimu. „Nuo Renesanso laikų svarbiausias portretisto uždavinys buvo perteikti idealią, universalią ir nekintamą dvasinės bei socialinės žmogaus būties kvintesenciją, atsispindinčią jo išorės bruožuose. Atsitiktinumas ir laikinumas portrete reiškė vien tvarkos ir prasmės trūkumą. Portetuojamojo išraiška turėjo būti neutrali“[1] − teigia menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė. Ir tikrai − ne vieną amžių pernelyg didelis, atvirai demonstruojamas jausmingumas buvo laikomas nepageidautinu viešajame gyvenime, o juolab portrete neįamžinama aukštuomenės žmogaus savybe. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Vilniaus paveikslų galerijos portretų herojai, kaip ir pridera, pozuodami dailininkui savo emocijas vieningai ir sėkmingai sutramdė, taip virsdami mąslių ir sunkiai perskaitomų veidų jūra. Bet ar visi?

Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860) kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai  − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!

Kanutas Ruseckas, „Besijuokiantis italas“, 1824, LDM

Šis 1824 m. studijų Romoje metu K. Rusecko sukurtas portretinis etiudas „Besijuokiantis italas“[2] − tarsi kontrastinga opozicija paveikslų galeriją puošiantiems orių ponų ir ponių atvaizdams. Vieną akį šelmiškai primerkęs italas nuoširdžiai kvatoja ir nė kiek nesibaimina rodyti savo jausmus. Žvelgiant į plačiais potėpiais dailininko nutapytą, taip vykusiai su tamsiu paveikslo fonu kontrastuojantį rusvos odos pietiečio vyro veidą, šie drąsūs teptuko vingiai nejučiomis primena temperamentinguosius impresionistus, o portreto šviesos ir šešėlio žaisme galima įžvelgti net ir Caravaggio šedevrų užuominas. O ką jau kalbėti apie spalvas. Šilti rudi, rausvi, geltoni, žalsvi ir ochriniai portreto tonai, kartais net neužtapytos tamsiai raudono drobės grunto vietos tiesiog dvelkte dvelkia karštu ir sausu itališkos vasaros vakaro oru, kuris, regisi, tuoj ištrūks iš už rėmų ribų ir kaip mat tave sušildys. Tačiau kas yra tas šiame kūrinyje pavaizduotas italas? Gal koks apgirtęs prašalaitis? Lošėjas, valkata, nusigyvenęs muzikantas, aktorius, o gal – sukčius? Kurgi K. Ruseckas susitiko etiudo herojų? Gal judrioje Romos gatvėje? O gal tvankioje jos apylinkių smuklėje? Geriau įsižiūrėjus į paveikslą taip ir matai triukšmingos vyninės kampe, už riebalų ir alkoholio dėmėmis nutaškyto seno medinio stalo įsitaisiusį šmaikštųjį italą. Gal šįvakar jis ne vienas? Kas tada tiktų jam į kompaniją? Gal toji besišiepianti ir jau bokalą prie lūpų kelianti virtuoziško Franso Halso (~1582−1666) teptuko įamžinta Pamišėlė Babbe[3]? O gal Jano Miense’o Molenaerio (1610−1668) nutapyti įsilinksminę olandai[4]? Besijuokiantis Annibale Carracci (1560−1609) portretuotas jaunuolis[5]? O gal kitas to paties teptuko kūrinys – balta apykakle pasipuošęs išsišiepęs barzdotas vyras[6]? Bendrą kalbą su italu, matyt, rastų ir dar daugelis kitų meno istorijos puslapiuose besislepiančių, savo gerųjų emocijų netramdančių portretų herojų. Tik vaizduodamas kaip tik žemesniojo sluoksnio žmones dailininkas  galėjo sau leisti nesekti įprasta oraus ir pakylėto individo portreto tradicija, o tapyti, taigi kartu ir tirti, tikrąsias žmogiškąsias emocijas. „Neišauklėtiems“ valstiečiams, miestiečiams, ar šiaip keistuoliams ir juokdariams buvo „leidžiama“ ir šypsotis, ir juoktis, ir kvatoti. Tapydamas kaip tik tokius, retai kada pardavimui, dažniausiai tik paties dailininko „treniruotei“ skirtus portretus, menininkas nebuvo varžomas nei užsakovo, nei publikos įnorių. Kaip tik tada jis ir pademonstruodavo geriausius savo gebėjimus, galėdavo netrukdomas savo drobėje sustabdyti tiek jo dėmesį prikausčiusią akimirką, tiek įspūdingesnį kelyje sutiktą charakterį. Regis, kaip tik taip bus nutikę ir jaunajam K. Ruseckui. Žvelgiant į laisvų potėpių dengiamą „Besijuokiantį italą“ neapleidžia mintis, kad po kelių akimirkų portretuojamojo išraiška pasikeis, jog jis nusisuks ir šio temperamentingo veido jau niekada nepamatysime. Laike amžiams sustojusi italo emocija, tonų ir šviesos žaismo prakalbintas, tvankios Romos užeigos metafora virstantis juodas paveikslo fonas, lengva ranka išgautas fotografiją primenantis portreto momentiškumas... Kiek ironiška, tačiau pastarieji drąsūs tapybiniai sprendimai ir tapo ne kuo kitu, o tik trumpu, momentiniu, daugiau žinomoje K. Rusecko kūryboje nebepasikartojusiu jaunatviško kūrybinio proveržio epizodu.

Palikdama Kanuto Rusecko kūrybai dedikuotą Vilniaus paveikslų galerijos salę ir iš saulėtosios Italijos vėl žengdama į žvarbų lietuviškąjį vasarį, dar kartą užmetu akį į mažąjį dailininko šedevrą. Paskutinį kartą blausioje muziejaus šviesoje tvyksteli iš šiltų spalvų nulietas kiek ironiškas „Besijuokiančio italo“ veidas. Kaip tik tada primerktoje blizgančioje jo akyje staiga sužvilga klastinga kibirkštėlė. Sukirba mintis – o gal toji šypsena ne tokia ir nuoširdi? Gal tai tik gudri priedanga? Paslaptingasis italas tikrai nesirengia taip lengvai išduoti savo tikrųjų ketinimų... Jis tik subtiliai perspėja − šypsena gali būti apgaulinga, o ir juokas – ne visada tyras. Tad kas geriau ir sąžiningiau – perdėtas linksmumas, ar rimtis ir mąslumas? Panašu, kad kaip tik pastaruosius charakterio bruožus (ne tik praeities portretinėje dailėje, bet ir savo kasdieniniame gyvenime) dažniausiai ir renkasi visai nepelnytai optimistiškąją Victoro Hugo ištarmę primiršę lietuviai...