7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vasaros operos piligrimystė

Įspūdžiai iš maršruto Zalcburgas–Miunchenas–Talinas

Jūratė Katinaitė
Nr. 26 (1433), 2022-09-02
Muzika
Misha Kiria (Džanis Skikis), Asmik Grigorian (Laureta) operoje „Džanis Skikis“. © SF  Monika Rittershaus nuotr.
Misha Kiria (Džanis Skikis), Asmik Grigorian (Laureta) operoje „Džanis Skikis“. © SF Monika Rittershaus nuotr.

2022-ųjų vasara įstrigs į atmintį visam laikui. Pirmoji karo Ukrainoje vasara (o kaip norėtųsi, kad kita vasara jau būtų pirmoji po karo!). Ir pirmoji vasara, kai po kelių karantininių sezonų prisikėlė beveik įprastas kultūrinis gyvenimas. Regis, įpratome gyventi su naujuoju normalumu – kasdieniu informacijos apie situaciją Ukrainos frontuose patikrinimu ir sąžinės nuraminimu pervedant kuklesnę ar stambesnę sumą į kurį nors paramos ukrainiečiams fondą. Ši įžanga taip pat apsidraudėliška – smagu keliauti po Europos operos festivalius, kai gražius planus griauna ne bombos, o tik suirutė didžiuosiuose oro uostuose, kuriuose kaip niekad gausiai ir garsiai griaudi rusų kalba. Europos kultūros centrus ir kurortus užtvindė nepatenkinti Rusijos piliečiai – jiems nuotaiką gadina ne tik atšaukti skrydžiai, bet ir sankcijos, neveikiančios banko kortelės ar Ukrainos vėliavos.

 

Traukinyje Zalcburgas–Miunchenas dar nepajudėjus prie manęs priėjo dvi moterys ir mergaitė, viena moteris angliškai paklausė, ar dvi vietos priešais laisvos. Taip, laisvos. „Štai čia sėskit“, – labai tyliai tarė moteris rusiškai, bet aš išgirdau. Mane kalbinusioji iškart išlipo, o per beveik dvi valandas trukusią kelionę pavargusi moteris su mergaite (turbūt mama ir dukra) beveik visąlaik snaudė, kalbėjosi labai mažai ir labai tyliai – nieko negirdėjau. Ir tik Miuncheno centrinėje stotyje mergaitei pasirąžius prasiskleidė jos džinsinis švarkelis ir pamačiau ant marškinėlių užrašą „Ми з України!“. Jau buvau atsistojusi, pasirengusi išlipti. Akimirką stabtelėjau, norėjau užkalbinti. Vagonas buvo pilnutėlis, prasivėrė durys, netarusi žodžio įsiliejau į išlipančiųjų srautą. Jaučiausi bjauriai, kad pasidrovėjau viešumoje rusiškai užkalbinti pavargusias bendrakeleives. Pristigo impulsyvumo. Kad ir spūstyje galėjau tiesiog nusišypsoti, užkalbinti ar bent įbrukti moteriai į delną kokius 50 eurų. Bet nieko nepadariau. Ir pamiršti negaliu, nors jau praėjo kelios savaitės.

 

Man atrodo, taip dabar jaučiasi dauguma europiečių: vis ko nors nepadarai, paskui truputį savimi bodiesi ir kuo greičiau stengiesi pamiršti, nes juk „ką čia aš galiu vienas (-a) pakeisti?“ Ar ne taip jaučiasi ir Zalcburgo festivalio meno vadovas Markusas Hinterhäuseris, kritikuojamas dėl Rusijos oligarchų paramos festivaliui, dėl Kremlių palaikančių (nepasmerkiančių) rusų menininkų dalyvavimo festivalyje? Patyliukais, kaip teigia žiniasklaida, ieškoma naujų rėmėjų, atsargiau renkami kitų metų festivalio dalyviai, bandoma kaip nors išlaviruoti ir ne(su)sigadinti festivalinės nuotaikos bei įvaizdžio. Europa nori ramybės. Pagaliau – karas kažkur ten, kitokioje Europoje, ir apie jį tik nemaloniai primena pirmieji laikraščių puslapiai ir kylančios kainos.

 

Zalcburgas šventiškas kaip visuomet. Austrijos aukštuomenė pakiliai nusiteikusi. Į Giacomo Puccini „Triptiko“ premjerą liepos 29 d. susirinko pribloškiamai puošni publika. „Black tie“ aprangos kodas čia suprantamas tiesiogiai, be jokių ekstravagantiškų ar alternatyvių interpretacijų. Vyrų eilutės, smokingai tik juodi, neteko matyti jokių pilkų ar melsvų atspalvių, kokios nors 32 laipsnių karščiui tinkamesnės laisvesnės aprangos. Damų tualetai ištaigingi, prabangūs: suknelės tik ilgos, medžiagos kokybiškiausios, papuošalai išskirtiniai, kvepalai hipnotizuojantys. Tai ne tik dykinėtojai, gyvenantys iš savo ar protėvių kapitalo, bet ir aktyviai Austrijos politikoje, kultūroje ir versle dalyvaujantys žmonės, kurių pažiūrų iš šampano gėrimo manierų neatspėsi. Ir snobais jų nepavadinsi. Tokio susidomėjimo ir išmanymo to, kas vyksta, skamba scenoje, nesuvaidinsi. Šie žmonės vieno Strausso valsais mėgaujasi lygiai taip pat kaip ir kito Strausso simfoninėmis poemomis. Labdarai jie taip pat skiria ir savo pajamų, ir laiko. Ar tas sluoksnis nenunykstantis? – klausia manęs draugė, kai pasakoju apie ore tvyrantį elegancijos diktatą. Nemanau. Pokyčiai turbūt vyksta, bet pastangos išlaikyti tradicijas dar stipresnės.

 

Tarp 2179 salėje telpančių „Triptiko“ žiūrovų jaučiausi ne kritikė, o tikrų tikriausia sirgalė, mat visose trijose Puccini vienaveiksmėse operose pagrindinius soprano vaidmenis atliko Asmik Grigorian. Šioje salėje 2018 m. ji pasaulį pavergė Salomėjos vaidmeniu Strausso–Castellucci operoje, darsyk sublizgėjo jau kartu su Aušrine Stundyte 2020 m. Strausso–Warlikowskio „Elektroje“ ir štai trečią kartą užsimojo atlikti titanišką užduotį. Menininkui nėra didesnio varžovo už jo paties ankstesnius pasiekimus. Ir išsilaikyti tame pačiame lygyje neužtenka – publikai reikia „dar ir dar“. Ir Asmik ryžosi rizikingam žingsniui pralaužti savo ribas, kaip ji pati mėgsta įvardyti. Taip, jai pavyko ir šį kartą! Asmik ir vėl paėmė Zalcburgą! Juo toliau, juo buvo įtaigesnė ir magnetizuojanti.

 

Režisierius Christofas Loy perkonstravo Puccini trilogijos vidinę draminę logiką: kontrastas nuo tragiškos melodramos („Apsiaustas“) per nuodėmę ir išpirkimą („Sesuo Andželika“) iki gyvenimo geismu spinduliuojančios komedijos („Džianis Skikis“). Pagal Loy interpretaciją „Džianis Skikis“ atsiduria „Triptiko“ pradžioje ir toliau auginama draminė įtampa, užsibaigianti vienuolės tragedija ir išpirkimo nuskaidrėjimu. Režisierius neslėpė, kad ne mažiau svarbi priežastis perstumdyti veikalus buvo Asmik vaidmenų intensyvumas. „Džianyje Skikyje“ Lauretos vaidmuo apimtimi labai kuklus, tik turintis perliuką – populiariąją Lauretos ariją, o Sesuo Andželika finale turi išplėtotą solinę sceną. Po didelių scenų (Džiordžetos „Apsiauste“ ir Andželikos) minimalus dainininkės pasirodymas „Skikyje“ būtų nepelnytai sumenkinęs primadonos iššūkį įveikti tris operas per vieną vakarą.

 

Ch. Loy nėra metaforų guru kaip Romeo Castellucci ar siužeto transponavimo žonglierius kaip Krzystofas Warlikowskis ar Dmitrijus Černiakovas. Šis režisierius nesujudina operos pamatų, nemeta iššūkių libretui, nestoja į kovą su muzikos stiliumi. Scenovaizdžiai (scenografas Étienne Pluss), sakytum, visai standartiniai – lyg saulės spindulių pro medines žaliuzes nutvieksta venecijietiška menė „Skikyje“, didžiulė barža, tavernos staleliai „Apsiauste“, asketiška „Sesers Andželikos“ aplinka. Režisierius tarsi nesuteikia vaizdui reikšmės, lyg nebūtų taip svarbu, kur esti jo herojai. Jis koncentruojasi į jų charakterį, emocijas, elgsenos motyvaciją, tarpusavio ryšį. Mizanscenos tikslios, tarytum išdidintos, judėjimo trajektorijos lyg iš choreografinės partitūros. Nėra nieko, kas nublokštų dėmesį nuo vidinės herojų dramos. Tuomet kur kas didesnis krūvis tenka dainininkams, jų aktoriniam meistriškumui, balso emisijai. Ir čia jau Asmik stichija... Publika, žinoma, laukė Lauretos arijos, tačiau Asmik kartu su dirigentu Franzu Welseriu-Möstu, nuostabiai valdančiu Vienos filharmonijos orkestrą, iš populiarių koncertinių numerių žanro grąžino ariją į veikalo logiką: Laureta čia dainuoja ariją kaip kaprizingą dainelę, aikštingos dukrelės pretenziją tėvui – jei neišpildysi mano noro, imsiu ir nušoksiu nuo tilto! Arija nuskambėjo stabiliu tempu, be jokių emocinių sulėtinimų, be dainininkės pasimėgavimo viršutinėmis natomis. „Palaukit, čia tik pradžia!“ – tarsi praneša Asmik klausymosi malonumo geidžiančiai publikai. Ir tikrai – toliau rodyto „Apsiausto“ antroje dalyje primadona paėmė publiką už gerklės ir nebepaleido iki pat vakaro pabaigos.

 

Visos trys operos turi vidinį dualumą. Pirmoje padaloje muzikinė medžiaga susideda iš trumpų veikėjų replikų, neilgų ariozo, o antroje veikalo pusėje monologai intensyvėja, ilgėja. Labai stiprios, dėmesį prikaustančios duetinės scenos – Džiordžetos su sutuoktiniu Mikele (rusų baritonu Romanu Burdenko) ir su meilužiu Luidžiu (iš Meksikos kilusiu amerikiečių tenoru Joshua Guerrero). Vienoje Asmik Džiordžeta – pavargusi ir nelaiminga, sekinama įgrisusio vyro prieraišumo ir tragiškų bendrų išgyvenimų, kitoje – trokštanti nusimesti praeities išgyvenimus ir pulti į naujos laimės iliuziją.

 

Vakaro kulminacija tapo „Sesers Andželikos“ scena su teta, išdidžia kunigaikštiene, atnešusia tragišką žinią apie mirusį Andželikos kūdikį. Išskirtinio įtaigumo A. Grigorian ir suomių primadonos Karitos Mattilos (operos veteranė dabartiniu karjeros etapu perėjo iš soprano į mecosoprano amplua) duetas. Po to einantis Andželikos monologas vainikavo „Triptiko“ premjerą. Asmik vėl tapo Zalcburgo festivalio sensacija, tą liudijo entuziastingų tarptautinių dienraščių ir portalų recenzijos.

 

Kitą rytą Vienos filharmonijos orkestras kerėjo jau su kitu dirigentu – išskirtinio talento ir dėl antisemitinių išsišokimų ribotos karjeros vokiečių maestro Christianu Thielemannu, atmintinai dirigavusiu Johanneso Brahmso Rapsodiją altui, vyrų chorui ir orkestrui, op. 53, pagal Johanno Wolfgango Goethe’s poemą „Žiemos kelionė Harco kalnuose“, bei monumentalią Antono Brucknerio Devintąją simfoniją d-moll. Prisipažinsiu, pirmą kartą gyvenime teko keltis į koncertą su žadintuvu. Koncerto pradžia 11 val. ryto. Tačiau ankstyvas laikas (Zalcburgo festivalio renginių intensyvumas stulbinantis!) visiškai nepakenkė nepriekaištingam latvių primadonos Elīnos Garančos, atlikusios alto partiją Brahmso kūrinyje, mecosopranui ir išskirtinai elegantiškam įvaizdžiui.

 

Kita vasaros piligrimystės stotelė – Miuncheno operos festivalis, besitęsiantis visą liepą. Man teko išvysti du spektaklius – Puccini „Bohemą“ liepos 30-ąją ir Richardo Strausso „Moterį be šešėlio“ liepos 31-ąją. Du skirtingi šiuolaikinio teatro poliai. Pirmąjį spektaklį režisavo Otto Schenkas, ir tai yra gryniausias tradicinio pastatymo, kokį dažnai paniekinamai vadiname „naftalininiu“, pavyzdys – kinematografiškas, tobulai realistiškai atkuriantis Paryžiaus menininkų mansardą, Lotynų kvartalą, stoties prieigas, žiemos žvarbą. Nuo senųjų pieštinių dekoracijų epochos šis pastatymas skiriasi modernių technologijų, šviesų grafikos ir 3D efektais, kurie sukuria dar įtikinamesnį tikrovės įspūdį. Tačiau spektaklis prailgo, nors dirigentas Francesco Lanzillotta yra nepriekaištingas pučinistas, nors puikiai skambėjo Mimi – Ailyn Pérez, lietuviams puikiausiai pažįstamo Charleso Castronovo kuriamo Rodolfo, Miuzetės – Aidos Garifullinos – ir kitų solistų balsai, nepriekaištingai liejosi Bavarijos valstybinės operos choro ir orkestro garsai. Nuspėti galima visas mizanscenas, įsigyvenusius štampus... Vis dėlto gausi, dėmesinga įvairaus amžiaus publika, prapliupusi triukšmingomis, ilgomis ovacijomis, teigia ką kita. Toks teatras ne tik turi teisę gyvuoti. Didelė (o gal didžiausia?) tarptautinės operos publikos dalis trokšta būtent tokių pastatymų. Vadinasi, teatrinė industrija privalo paisyti jų interesų. Prieš kokį dešimtmetį būčiau sakiusi, kad nereikia paisyti publikos lūkesčių, kad tai komercinės kūrybos paskirtis, o operos teatre reikia judėti pirmyn paskui menininkus vizionierius, nes tik šitaip nesupelkės ir taip gana konservatyvus operų teatrų repertuaras. Neišsižadu šios minties, bet...

 

Visai kitokia emocijų, minčių ir potyrių skalė kilo stebint Krzystofo Warlikowskio režisuotą „Moterį be šešėlio“. Savo gimtajame teatre Straussas (kompozitorius čia užaugo, jo tėvas grojo šiame teatre valtorna, o paskui jau sūnus stojo prie dirigento pulto) skamba tarsi tikrasis, teisėtas šių rūmų balsas. Dirigento Sebastiano Weigles batuta meistriškai valdė štrausiškus garsų sūkurius, o scenoje vyko daugiaplanis, užuominų, dramaturginių šaradų prisodrintas veiksmas. Straussas mėgo teatrą teatre, žaidimą operos klišėmis, o alegorinę „Moterį be šešėlio“, kurią pats vadino „šeimynine drama“, kartu su bičiuliu libreto autoriumi Hugo von Hofmannsthaliu prisodrino užšifruotų simbolių ne menkiau nei Mozartas ir Emanuelis Schikanederis „Užburtąją fleitą“. Kas jau kas, o Warlikowskis tikrai nepraleis progos simbolių labirinte publiką pavedžioti dar kitu, paraleliniu keliu. Taip, tai intelektualusis, daugiabriaunis, mąstyti verčiantis šiuolaikinis operos teatras, į kurį vieną sykį nuėjęs neapsiraminsi, norėsis grįžti ir toliau mintyti.

 

Ir dar viena vasaros operos stotelė – Talinas. Estai didžiuojasi ne tik žymiuoju Arvo Pärtu, bet ir Vakaruose mažiau žinomu kompozitoriumi Veljo Tormiu (1930–2017). Pastarasis gal yra pelnęs net didesnę tautiečių meilę, nes buvo tiesiogiai susijęs su Estijoje itin gyvybinga chorinių bendruomenių tradicija, dėmesiu folklorui, nuoširdžiu bendravimu su žmonėmis, mylinčiais dainą. Tormį galėtume vadinti estų liaudies dainiumi, kurio kūryboje rasi ir nuoširdžių, paprastučių chorinių kūrinių, liaudies dainų aranžuočių, ir vizionieriškų senųjų šiaurietiškų ritualų, šamanizmo meninių rekonstrukcijų, suartinančių su Broniaus Kutavičiaus pagoniškųjų ritualų vizijomis.

 

1989 m. Tormis pradėjo rašyti operą „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ pagal suomių legendą apie žveją ir vyskupą, atvykusį iš Anglijos krikštyti pagonių (vėlgi paralelė su Kutavičiaus „Paskutinėmis pagonių apeigomis“!). Libretą Tormis parašė pats, kartu su žmona Lea ir žymiu to laiko suomių režisieriumi Sakari Puurunenu. Tačiau anuomet kompozitorių įsuko Dainuojančios revoliucijos įvykiai, tad opera taip ir nebuvo sukurta, nors vėliau iš jos eskizų Tormis sukūrė du kūrinius – „Sinikkos dainą“ sopranui ir chorui bei kompoziciją „Vyskupas ir pagonis“ britų ansambliui „The King’s Singers“. Tačiau žymusis estų dirigentas, „Grammy“ laureatas Tõnu Kaljuste nusprendė atgaivinti Tormio sumanymą ir kaip vasaros festivalio „Birgitta“ (festivalio renginiai vyksta Šv. Brigitos vienuolyno griuvėsiuose vaizdingoje Talino pakrantėje) meno vadovas užsakė jaunosios kartos kompozitoriui Rasmusui Puurui pabaigti prieš daugiau nei tris dešimtmečius pradėtą Tormio kūrinį.

 

Ir štai premjera rugpjūčio 6-osios vakarą. Improvizuotoje scenoje vienuolyno bažnyčios griuvėsiuose – asketiška scenografija, kurią kūrybiškai papildė skoningos vaizdo projekcijos. Režisierius Veiko Tubinas minimalistinėmis priemonėmis inscenizavo legendinį pasakojimą, vyksmą inkrustuodamas mitologiniais ir folkloriniais motyvais, choreografinėmis priemonėmis. Spektaklio ašimi tapo Lalli vaidmens atlikėjas, Suomijos nacionalinės operos solistas Koito Soaseppas, kurio galingas basso profondo, regis, pripildė ne tik griuvėsius, bet ir Talino pajūrio tolius. Beje, opera buvo atliekama suomių kalba, rodoma su estiškais titrais, mat jaunoji estų karta jau nebemoka suomiškai, kitaip nei vyresnieji, kurie sovietmečiu žiūrėjo Suomijos TV kanalus.

 

Puurunenas pagarbiai elgėsi su išlikusia paties Tormio sukurta operos medžiaga, eksponuodamas ją pačioje pradžioje, o vėliau jau savo efektinga perkusija išpuoštoje partitūroje kartkartėmis sugrąžindamas pirmapradžius operos motyvus. Veikalui atlikti Kaljuste subūrė specialų chorą ir instrumentinį ansamblį iš geriausių šalies muzikantų. Spektaklis tapo gražiu dėmesio nacionalinei kultūrai ženklu. Žinau, kad lietuviai truputį alergiški estų pranašumams, tačiau ir šįsyk yra ko iš jų pasimokyti. Kad ir dėmesio netolimai praeičiai. Juk kartais juokaujame, kad naujas kompozitoriaus kūrinys sulaukia iškart dviejų atlikimų – pirmo ir paskutinio. Tuomet partitūra atgula į archyvus ir patenka į dėmesio užribį. O ką jau kalbėti apie nebaigtus klasikų kūrinius.

 

Beje, Tormio gimtąjį vienkiemį netoli Kūsalu miestelio šalies šiaurėje prižiūri vietinės bendruomenės choras. Dažną sekmadienį choristai susirenka į išpuoselėtą ir jų poreikiams pritaikytą sodybą, šienauja, valo, piknikauja, o popiet susiburia į kluoną repetuoti. Ir aš patekau į jų repeticiją, dainavau iš lapelio estiškai Tormio dainas chorui, vaišinausi ir stebėjausi: viskas prižiūrėta, sutvarkyta, kur reikia – pameistrauta, investuota. Viskas savomis jėgomis. Be pykčių, be investicinių projektų, be biurokratinių užkardų ir be reikalavimų valstybei. Juk valstybė – tai piliečiai. Kokie piliečiai, tokia ir valstybė.

Misha Kiria (Džanis Skikis), Asmik Grigorian (Laureta) operoje „Džanis Skikis“. © SF  Monika Rittershaus nuotr.
Misha Kiria (Džanis Skikis), Asmik Grigorian (Laureta) operoje „Džanis Skikis“. © SF Monika Rittershaus nuotr.
Asmik Grigorian (Džiordžeta), Roman Burdenko (Mikelė) operoje „Apsiaustas“. © SF  Monika Rittershaus nuotr.
Asmik Grigorian (Džiordžeta), Roman Burdenko (Mikelė) operoje „Apsiaustas“. © SF Monika Rittershaus nuotr.
Joshua Guerrero (Luidžis), Asmik Grigorian (Džiordžeta) operoje „Apsiaustas“. © SF  Monika Rittershaus nuotr.
Joshua Guerrero (Luidžis), Asmik Grigorian (Džiordžeta) operoje „Apsiaustas“. © SF Monika Rittershaus nuotr.
Asmik Grigorian (Andželika), Karita Mattila (Teta) operoje „Sesuo Andželika“. © SF  Monika Rittershaus nuotr.
Asmik Grigorian (Andželika), Karita Mattila (Teta) operoje „Sesuo Andželika“. © SF Monika Rittershaus nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Operos „Lalli, arba Žmogus vidury jūros“ akimirka. Siim Vahur / „Birgitta“ festivalio nuotr.
Veljo Tormio sodyboje. J. Katinaitės nuotr.
Veljo Tormio sodyboje. J. Katinaitės nuotr.