Judita reikalauja Putino galvos!

Sausio 13-osios ir Rusijos karo Ukrainoje aukoms pagerbti Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) kartu su teatru „Utopia“ atgaivino 2014 m. Baroko operos teatro (dabar jau lyg ir nebeegzistuojančio?) sumanytą ir įkūnytą Antonio Vivaldi operą „Juditos triumfas“ anuometiniame vis dar operos teatro dvasią menančiame Lietuvos rusų dramos teatre (dabar Vilniaus senasis teatras). Spektaklį tąsyk režisuoti sutiko stilingomis ir įkvepiančiomis operų interpretacijomis garsėjęs režisierius Gintaras Varnas.

Atsimenu aną „Juditos triumfo“ premjerą – gaivią, skoningą, spalvingą, sykiu santūrią, įkūnytą taupiomis, bet išradingomis sceninėmis ir muzikinėmis priemonėmis. Tik džiugią premjeros atmosferą (įvyko vienintelis spektaklis, jei gerai prisimenu) užtemdė „Putino galvos“ skandalas. Tai buvo Krymo okupacijos ir Rusijos įsiveržimo į Ukrainos prietryčių regionus metai, pirmasis susidūrimas su „rusų pasauliu“ nebe (vien) informaciniame kare. Tad Varnas sugretino Vivaldi operos fabulą: 1716 m. Korfu saloje apsuptus venecijiečius, kuriuos iš rytų (!) užpuolė turkai, – su ukrainiečiais, kuriuos irgi iš rytų užpuolė rusai.

Vivaldi libretistas Jacobi Cassetti venecijiečių drąsą alegoriškai perteikė bibliniu siužetu apie bebaimę Juditą, kuri suviliojusi ir nukirsdinusi asirų kariuomenės vadą Holoferną išgelbsti žydų tautą nuo pražūties. Varno asirai – rusai, kurie tankais ir pabūklais raižo okupuotos tautos žemę. Finale turėjusi išriedėti butaforinė Putino galva anuomet nepasirodė, mat spektaklio prodiuseris išsigando politinio patoso ir paskutinę minutę paslėpė galvą nuo režisieriaus. Taigi didžioji atomazga neįvyko, o režisierius vos nepatyrė infarkto, pirmąkart susidūręs per premjerą su sabotažu. Tad kai pernai Rusija pradėjo atvirą ir žiaurų karą prieš Ukrainą, matyt, ir gimė idėja ne tik atgaivinti „Juditos triumfą“, bet ir iki galo įvykdyti simbolinę egzekuciją diktatoriui. Šįkart kruvina Putino galva išriedėjo su vaizdo projekcijų pagalba. Entuziastinga publikos reakcija atitarė lyg ritualinis suokalbis su statytojais: kad tik padėtų!

Prabėgus daugiau nei aštuoneriems metams sunku prisiminti detales, tačiau, regis, pamatiniai spektaklio komponentai išliko. Visi personažai – Julijos Skuratovos sukurtos popierinės lėlės be galvų, kurias nešioja ir už kurių slepiasi artistai. Lėlė – statiškas įvaizdis, tipažas, o galva – jau gyvo dainuojančio artisto, perteikiančio emocijas. Atsisakius kūno kalbos, plastikos, dainininkams iškyla dar sunkesnis uždavinys perteikti personažo reakcijas vien veido išraiška ir balsu. Šįkart lėlės „aprengtos“ lyg iš mūsų laikų garderobo, o Holoferno ir jo tarno Vagajaus tipažai atrodo lyg nužengę iš Kremliaus kabinetų. Anuometinės premjeros lėlių kostiumai, jei atmintis nemeluoja, buvo labiau istorizuoti.

Kur kas ryškiau, efektingiau sutviska vaizdo projekcijos (autoriai Rimas Sakalauskas ir Karolis Žiūkas), kurios čia atlieka ir esminę vaizdinio pasakojimo funkciją. Žinia, restauruota ir išmaniai valdoma Kauno scena nepalyginamai patogesnė kompiuterinei grafikai nei senoji „rusdramio“, turbūt nemačiusi remonto nuo Pilsudskio laikų. Griaudėjant karingai Holoferno muzikai sukasi „rusų pasaulio“ karinis „pasididžiavimas“ – seno modelio tankai ir kiti žudymo įrankiai, o Juditos pasaulį perteikia taikūs, šviesūs vaizdiniai, kaip kad romios šešėlių teatro avelės, nuolankiai slenkančios paskui piemenį.

Juditos vaidmenį sukūrė vengrų kontraltas Dalma Krajnyák. Sodrus, paslankus dainininkės balsas, įvaldyta barokinė maniera leido laisvai improvizaciniu stiliumi atlikti da capo arijų paskutines dalis. Jos moteriška, subtili Judita ilgainiui įgauna ryžto ir jėgos. Renata Dubinskaitė, atliekanti Holoferno vaidmenį, vienintelė likusi iš pirmosios premjeros solistų ansamblio. Dainininkės stotas, prakilnus profilis podraug su jos išsiplėtusiu techninių vokalinių priemonių arsenalu įkūnijo valdingą, pavojingą, bet Juditos kerams neatsispiriantį Holoferną. Su statytojų pagalba dainininkė sumaniai atsiriboja nuo savo personažo jam virstant apgirtusiu Putinu.

Malonus atradimas – Juditos tarnaitės Abros vaidmens atlikėja Indrė Anankaitė. Jos krištolinis sopranas – tikras malonumas ausiai. Tikiuosi, šis vaidmuo jai praskins kelią ir į kitus senosios muzikos projektus. Holoferno tarno Vagajaus vaidmens atlikėja Lina Dambrauskaitė – jauna, bet jau tarptautinę patirtį kaupianti dainininkė. Puikus vokalas ir vaidyba! Mažiausias apimtimi vaidmuo – Jomantės Šležaitės šventikas Ozijas, tačiau dainininkė suteikė monumentalumo antrąją dalį įrėminančiose arijose.

Šis pastatymas iš kitų tarptautinėse scenose matomų išsiskiria mergaičių, o ne suaugusiųjų mišriu choru, ir tai yra istoriškai motyvuota. Vivaldi dirbo mokytoju Venecijos našlaičių (mergaičių) prieglaudoje ir daugumos jo tiek instrumentinių kūrinių, tiek operų atlikėjos buvo jo mokinės. Tad Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos choras „Liepatės“ savo gražiai išlygintų balselių visuma subtiliai rekonstravo šį istorinį faktą.

Muzikinę spektaklio sritį valdė Juozas Mantas Jauniškis, dirigavęs ir per 2014-ųjų premjerą. Girdėjome laisvą, neįveržtą muzikavimą, logiškus tempų pasirinkimus. Pastatymui pakviestas griežti Lietuvos kamerinis orkestras, prieš kelerius metus išleidęs Vivadi koncertų smuikui plokštelę, turėjo progą atgaivinti Vivaldi stilių, kuris, savaime suprantama, skamba kiek kitaip, kai grojama ne autentiškais XVIII a. instrumentais ar jų kopijomis. Tačiau tai šįsyk išėjo į gera, nes garsesnis šiuolaikinių instrumentų skambesys „pramušė“ muzikos atlikimui nepritaikytą duslią NKDT salės akustiką. Į ausį ypač įkrito techniški improvizacinio pobūdžio smuiko soliniai epizodai. Svarsčiau, ar čia orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva šitaip „džiazuoja“, ar koks barokinio griežimo meistras pakviestas.

Apie soluojančius kuklioje spektaklio programėlėje – nė žodžio. Nei kas skambina klavesinu, nei kas pučia obojų... Baroko operų partitūrose daug solinių epizodų, dainininką lydinčių instrumentų partijų, jų reikšmė bendram skambesiui ne menkesnė nei solistų. Tad įprastai soluojančių instrumentų atlikėjai surašomi operos programėlėje. Kaip žinome, Lietuvos kamerinio orkestro sudėtyje pučiamųjų instrumentų nėra. Tai kas tie bevardžiai muzikantai? Teko pasiklausinėti savarankiškai. Tegu jų vardai lieka paminėti ne tik projekto sąmatoje ir ataskaitoje. Pasirodo, išties „džiazavo“ Džeraldas Bidva, klarnetu grojo Rimvydas Savickas, obojumi – Tadas Girčys, liutnia skambino Saulius S. Lipčius, violončele – Deividas Dumčius, vargonėliais – Vaiva Storastienė.

Spektaklis gyvybingas, estetiškas ir politiškai stipriai angažuotas. Sykiu tai originalus, neįprastas, bet labai paveikus Sausio 13-osios ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą aukų įprasminimas.