Kinas
„Kino pavasario“ programos sudarytojai priėmė drąsų ir sveikintiną sprendimą uždaryti festivalį aštuonerius metus kurtu Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“ – netipišku kūriniu apie gamtą. Apie tai, kiek ir kuo filmas netipiškas, apie gamtos ir žmogaus santykį, apie stebėjimą, kaip kino būdą užmegzti santykį su pasauliu, apie filmo herojus (įvairiausius gyvūnus, įskaitant žmogų), apie kitokį patriotiškumą ir miškų išsaugojimo būtinybę su filmo režisieriumi kalbėjosi Narius Kairys.
Norėčiau pradėti klausimu, kurį viena ar kita forma esi jau girdėjęs daug sykių. Ar sunku pasistatyti namą medyje?
Ne... Iš pradžių buvo sunku, bet kai tai tampa kasdieniu darbu, pastatyti namą medyje trunka daugiausia keturias valandas. Anksčiau tiek pat laiko trukdavo į medį užlipti, tačiau dabar, ypač dėl šiuolaikinės technikos, dirbti lengva.
Žodis „namas“ asocijuojasi su gyvenamąja vieta – šiuo požiūriu žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų gyvūnų: nuo galvakojų, besitampančių su savimi kriauklę, iki paukščių, sukančių lizdus keisčiausiose vietose. Tačiau tu namą – ant žemės ar virš žemės – statei ne tam, kad jame gyventum, bet tam, kad taptum nepastebimas, nematomas ir galėtum stebėti kitus. Kaip pro rakto skylutę. Matei tą, kuris tavęs nemato.
Na, aš iškart imu mąstyti kaip biologas: gyvūnas manęs nemato, todėl yra saugus ir gali gyventi ramiai. Žmogus mitybos grandinėje yra viršutinis grobuonis, todėl jo bijo visi protingi gyvūnai.
Bet filme stebintysis niekada netampa stebimuoju.
Kas ten žino. Padedi mėsos jūriniam ereliui, o jis gali dvi dienas tupėti pušyje ir stebėti, koks čia keistas namelis, – jie labai atsargūs. Aš matau ribotą vaizdą, o jis mane mato puikiai. Nors nematau, bet žinau, kad jis mane stebi.
„Sengirė“, be abejo, priklauso stebėjimo kinui. Režisierius ir operatorius nesikiša į filmuojamą realybę ir kantriai laukia, kol ji atsivers ir sukurs pretekstą ją nufilmuoti. Svarbu ir tai, kad operatorius tarsi ištirpsta aplinkoje, susilieja su ja, tampa tiesiogine to žodžio prasme nepastebimas.
Taip pat buvo ir su „Stebuklų lauku“ (2011 m. sukurtas Survilos filmas apie prie buvusio Kariotiškių sąvartyno gyvenusius žmones – N. K.). Man, kaip režisieriui, svarbiausia atskleisti faktūras, o ne būti filmo veikėju kaip Michaelas Moore’as, kuris viskam daro įtaką. Nemanau, kad esu kažkuo įdomus, – daug įdomesni yra veikėjai, kuriuos filmuoju.
Nors akcentuoji etinį santykį, grįstą pagarbiu stebėjimu, man šis santykis pasirodė kiek įtartinas, nes filme tėra vienas žvilgsnis, t.y. liekama antropocentristinės pozicijos rėmuose. Tavo filme kamera visąlaik išlieka tavo kūno dalis.
Taip. Su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu ilgai nesutarėme dėl žmogaus atsiradimo viduryje filmo. Žmogus tiesiog sutrikęs dairosi. Taip norėjau išreikši mintį, kad apie gamtą žmonės žino labai mažai. Saugome pandas, bet neįsivaizduojame, kas miške iš tiesų yra. Pačiame paprasčiausiame miške yra tūkstančiai įvairiausių saugomų rūšių. Kai iškertame, nežinome, ką prarandame. Žinome populiariausias problemas, pavyzdžiui, klimato atšilimo, tačiau daugelio dalykų nesuprantame.
Manai, tavo filmas padės geriau suprasti mišką?
Nežinau, kaip jis paveiks žiūrovus. Tai nėra tipiškas propagandinis filmas, kuris turi kažkaip konkrečiai paveikti. Galbūt į filmą ateis pervargęs žmogus ir visą jį pramiegos. Na, bent pailsės. Kai šimtus kartų žiūri ir montuoji tuos pačius kadrus, sunku pačiam suprasti, kaip juos pamatys žiūrovas. Juk viskas priklauso nuo to, kokią patirtį žmogus atsineša, kas jam svarbu. Nuo to priklausys, kaip jis perskaitys filmą.
Moore’as, be abejo, manipuliuoja ir spekuliuoja informacija, kurią rodo filme, bet tu taip pat provokuoji realybę, net kuri savotišką dramą, kai, pavyzdžiui, padedi mėsos jūriniams ereliams, o vargšai krankliai iš streso, kad negali prieiti prie maisto, vis beviltiškai kapteli snapu į erelio užpakalines plunksnas.
Iš tiesų ten vyksta visai kiti dalykai. Tuo metu jau vyko kranklių tuoktuvės ir tie krankliai, kurie tampė erelį už plunksnų, yra patys drąsiausi, taigi rodo patelėms, kokie jie „kieti“. Aš, kaip biologas, matau šią sceną visai kitaip.
Filmas nedraudžia „neteisingai“ interpretuoti, nes nėra komentuojančio ir aiškinančio vaizdą balso, tokio kaip profesoriaus Kazlausko.
Nenorėjau susiaurinti žiūrovo suvokimo. Pavyzdžiui, filme yra scena, kai pelėda atskrenda pas jauniklius. Jei užkadriniu balsu pasakyčiau, kad jos uodegoje yra 12 plunksnų, tai visi ir žiūrėtų į jas, nematydami nei nuostabaus stuobrio, nei ryto, nei to, kas vyksta aplink. Be to, tokius filmus svajojau kurti nuo vaikystės. Studijavau biologiją, tada pradėjau dirbti kine. Lietuvos kino profesionalai sakė, kad filmai apie gamtą visiškai neįdomūs. Todėl sugalvojau, kad reikia padaryti filmą apie gamtą žmonėms, kurie nemėgsta filmų apie gamtą. Dažniausia tokių filmų bėda, kad jie įspraudžia žiūrovą į tam tikrą rėmą ir jis turi patikėti viskuo, kas sakoma. Jei žiūrovas nepatiki užkadriniu balsu, jis iškart atmeta ir vaizdą.
Kai sužinojau, kad pradėjai dirbti prie „Sengirės“, iškart pamaniau, kad tai nebus įprastas filmas apie gamtą. Tiesą sakant, net tikėjausi daugiau radikalumo. Ypač kai kalbama apie žmogaus padėtį gamtoje.
Filmas ir yra apie žmones. Mes juk rodysime jį ne briedžiams, o žmonėms. „Sengirėje“ keliami esminiai klausimai. Kita vertus, yra ir propagandinių tikslų: lengvai kertame miškus, nes nieko apie juos nežinome. Gamta sugeba susitvarkyti, bet jei kalbama apie kirtimus, miškams nebėra jokių šansų apsisaugoti. Anksčiau buvo pjaunama rankiniais pjūklais, todėl ypač stori medžiai išlikdavo. Medžiai galiūnai apsisaugodavo, bet dabar... Taigi tikslas – supažindinti žmones. Kai žmogus supras, ims saugoti.
Skaitydamas filmo aprašymą sužinojau, kad sengirė jau nebeegzistuoja, liko paskiri lopinėliai, o tu juose gyvenai ir filmavai. Įdomu, kad tavo kuriamas sengirės vaizdas atitinka ir kino montažo principą: iš paskirų dalių sukonstruojama visuma. Tad tam tikra prasme ne tik kuri vientisą sengirės vaizdą, bet kartu rodai ją esančią visa apimančią – nuo povandeninio pasaulio iki kosmoso – ir amžiną. Todėl žiūrėdamas filmą manai, kad sengirė kaip egzistavo, taip egzistuoja, neatrodo, kad jai grėstų pavojus išnykti. Jei viskas taip gražu ir tyra, kodėl turėčiau sukti galvą dėl miškų būklės.
Tai išvažiuok į mišką ir pamatysi. Pusė miško iškirsta, kita pusė – jaunuolynai. Kai išvažiuosi, gal suprasi, kad nėra taip, kaip atrodo. Filme rodome tai, ką turime Lietuvoje, – tai patriotinis gestas. Vakarų Europoje to seniai nebėra: viskas iškirsta. Mes nežinome, kaip būtų idealiu atveju, nes labai daug išnaikinta. Dabar yra taip, kaip yra. Ir teoriškai galėtų išlikti ateityje.
Ar neatrodo, kad kol nepasikeis žmonių požiūris į sengirę ar apskritai į gamtą, tol nepasikeis ir mūsų santykis su ja?
Žinoma.
Šiuo atveju kinas ir gali performuoti žmogaus žvilgsnį.
Būtent. Filmuojant kartais labai nesisekdavo. Šlapia, uodas smeigia. Tada galvoji – dėl ko aš čia esu? Dėl tų pačių miškų. Kai būdavo sunku, atsispirdavau nuo to, kad reikia šito filmo, net ne kaip meno, o kaip tam tikros apsaugos.
Žiūrėdamas nepriekaištingai nufilmuotą „Sengirę“ supranti, kad labiausiai akcentuojami estetiniai parametrai, filmas be galo gražus – tiek atskiri kadrai, tiek visuma. Ar neatrodo, kad grožis, ypač kai kalbama apie gamtą, – abejotina ir netgi pavojinga šiais laikais kategorija? Juk nuolatos susiduriame su vaizdais iš kasdien bombarduojamos Sirijos ir plastiku užterštų vandenynų?
Drįstu prieštarauti šimtu procentų. Dabar kaip tik pristatome naują interaktyvios platformos projektą apie sengirę. Pristatymas trunka 7 minutes, iš kurių vieną minutę rodome, kaip briedis tiesiog ramiai rupšnoja berželių lapus. Žmonės pripratę prie nuolatinio bėgimo, prie „baisių žinių“. O čia jiems atsiranda erdvės pabūti su savimi. Tai jie labai vertina. Kam skirta ši platforma ar filmas? Žmonėms, kurie pavargę nuo trampų, putinų ir visokių kitų reikalų.
Jei teisingai suprantu, filmu viskas nesibaigs, pasakojimas apie sengirę įgaus kitus pavidalus. Tikriausiai buvo labai daug filmuotos medžiagos, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių nepateko į filmą. Ją ir naudosi ar bus filmuojama papildomai?
Nėra taip, kad turiu 400 valandų medžiagos ir galėčiau sukurti 50 filmų. Yra labai daug dublių. Tarkime, apie jūrinius erelius panaudota 90 procentų vienos dienos filmavimų, o 10 procentų – kitos. Tačiau filmuota buvo apie šimtą dienų. Reikėjo daug gryninti ir rinktis. Platformoje, įsivaizduoju, yra apie 30 procentų nufilmuotos medžiagos, taigi liko dar 70 procentų. Ir scenarijus kitas. Taigi darome ne todėl, kad yra medžiagos, bet kad filmas apie sengirę iš tiesų yra filmas apie gyvenimą. Gali daryti šimtus filmų ir neišsemsi tos temos.
Dabar populiarėja vadinamasis išplėstinis kinas (expanded cinema). Tarkime, Apichatpongas Weerasethakulas, sukūręs, sakykime, „motininį“ filmą, nufilmuoja ir dar kelis autonominius kūrinius, kurie vėliau virsta vaizdo instaliacijomis ar trumpametražiais filmais ir pratęsia sukurtąjį kinematografinį pasaulį. „Sengirė“, atrodo, eina šiuo keliu.
Taip. Bet esu girdėjęs ir tokių komentarų, kad filmuoju gyvūnus, nes dabar tai madinga. Aš tai darau ne vaikydamasis mados, o todėl, kad apie tai svajojau nuo vaikystės.
Juolab filmą kūrei aštuonerius metus, „Sengirės“ titruose yra gal šimtas pavardžių – nuo mokslininkų iki filmo rėmėjų, tačiau nėra nė vieno gyvūno, kurį matėme filme.
Buvo tokia mintis surašyti visus žvėris, bet tada jų būtų tūkstančiai. Na, herojų buvo šešiasdešimt, bet visų kitų... Labai ilgai montavome, nes su „dialogais“ labai sunkiai tvarkėmės. Kol išsivertėme, kas ką kalba...
Ne viename pasisakyme apie „Sengirę“ gyvūnus, pasirodančius filme, vadini herojais, veikėjais ir pan. Kaip pasireiškia jų „herojiškumas“?
Man svarbu, kad šie gyvūnai jaustųsi komfortiškai. Kad jie yra labai svarbūs toje pačioje girioje. Pamatę žmogų, jie dažniausiai būna suskliaudę ausis ir neša kudašių, uodegą pabrukę. Bet jie iš tiesų yra šeimininkai, girios karaliai. Tai stengiausi ir parodyti. Tai užėmė labai daug laiko. Norėjosi ne šiaip nufilmuoti, o parodyti juos didingai.
Kai sužinojau, kad pradėjai dirbti prie „Sengirės“, neabejojau, kad filmas pavyks, tačiau buvo smalsu, kaip ruošiesi viską sujungti, kokią strategiją taikysi, kokį pasirinksi ritmą.
Nuo pat pradžių buvau įsitikinęs, kad filme turi būti ciklas, metai. Girioje diena nesvarbi – svarbi amžinybė. Filmą montavęs Danielius Kokanauskis iš pradžių kiek abejojo, tačiau galiausiai kažkaip viskas susidėjo. Jis norėjo išmesti sceną, kai viduryje filmo pasirodo Kęstas. Tačiau žiūrint filmą IDFA festivalyje, kai pasirodė Kęstas, Danielius atsisuko į mane ir pasakė: „Gerai!“ Bet man iškart buvo aišku, kad jis ten turi būti. Tik buvo neaišku, kaip iki to prieiti.
Paradoksas, kad miškas pradėjo gyventi nebe savo – miško, o žmogaus laiku. Tai yra vienas iš antropocenos požymių: pasaulis ima gyventi žmogaus laiku, o žmogaus laiko suvokimas yra linijinis, taigi turintis pradžią ir pabaigą. Nežinia, kokia tai bus pabaiga, bet aišku viena, kad nei žmogui, nei planetai ji nebus labai laiminga.
Labai ilgai galvojau, ar filmo pabaigoje parašyti, kad anksčiau Lietuvos teritoriją sudarė 80 procentų sengirės, o dabar 0,02 procento. Bet tai būtų stipri propagandinė žinia. Ar taip nesusiaurintume filmo?
Filmas įvardijamas kaip dokumentinė poema, taigi meno kūrinys, kuris nesiekia tiksliai atvaizduoti realybės, bet remiasi estetiniais jos perteikimo principais. Tačiau Lietuvoje „poetinis kinas“ yra devalvavęsis terminas, todėl ar nebijai, kad ir „Sengirė“ susidurs su išankstiniu stereotipiniu vertinimu?
Kiekvienas žmogus turi savo patirtį. Koks nors kino kritikas, kuriam reikia viską sudėlioti į stalčius, ras tą stalčių ir įdės į jį filmą. Tačiau paprastam žmogui nėra jokio skirtumo, kokie tie stalčiai.
Bet filmas pristatomas vartojant epitetą „netipiškas“.
Turima omeny, kad tai netipiškas gamtos filmas. Todėl buvo baisu prieš pristatymą IDFA festivalyje, nes ten suvažiuoja geriausi pasaulio filmai, tarp kurių dominuoja politiniai. O „Sengirėje“ nėra užkadrinio balso, žmogus nekalba, nėra muzikos. Bet žmonės labai gerai priėmė... Visi garsai įrašyti gamtoje. Beveik visi gyvūnai būna labai tylūs, kad neišsiduotų. Nors aparatūra kokybiška, bet įsirašydavo tik visokie „šnypštalai“. Taigi reikėjo sukąsti dantis ir tuos „šnypštalus“ išvalyti. Yra scena, kurioje gandras purpteli. Atkurti garsą studijoje ir įrašyti kokybiškai tarsi nesudėtinga, bet kai įrašai tikrą gandrą iš pusės metro atstumo, išgirsti visą garsų gamą, kurios teoriškai negali sugalvoti. Todėl buvo sunku dirbti su autentiška medžiaga, bet rezultatu džiaugiuosi. Po peržiūros IDFA festivalyje žiūrovai manęs klausinėjo, kaip padaryta tai, o kaip tai. Galiausiai: „O kaip su garsu?“, t.y. ar įrašyta tuo metu, kai filmuota? Sakau, yra tik du trumpi epizodai, kurie paimti tiesiai iš aikštelės, o visa kita „uždėta“. Žmonės pasipiktino, kad sugrioviau jų iliuziją.
Taigi tau svarbus būtent žiūrovo patyrimas.
Man svarbu perteikti žiūrovui faktūrą. Kuo mažiau savęs. Jei kurčiau apie save, tai visi mano filmai būtų vienodi. Nors „Stebuklų laukas“ ir „Sengirė“ beveik tokie pat. Bet jie įdomūs savo faktūra, tikrumu, kurio šiais laikais labai mažai. Nes visi skuba. Dėl to žmonės ir džiaugiasi matydami tą tikrumą, nes jis yra retas.
Ketverius metus, jei neklystu, dirbai prie „Stebuklų lauko“, aštuonerius – prie „Sengirės“. Taigi buvo laukas, tada miškas, kas dabar?
Dabar – interaktyvus miškas.
Tolyn nuo tikrovės?
Gal kaip tik artyn. Ir šiaip nėra ko ten žmonėms į tą mišką eiti ir gąsdinti žvėrių. Štai Kęstas daug metų gyveno Sibire, visą gyvenimą pradirbo miškuose. Kartą pasakojo, kaip vilką sutiko: „Einu, atsisuku, žiūriu – vilkas seka iš paskos. Toks pririjęs, storas, pilvas žeme velkasi. Eina jis artyn manęs, jau dvidešimt metrų priartėjo, sakau: „Vilke vilke, eik šalin.“ Vilkas aplink apėjo ir nuėjo.“ Jeigu tokie žmonės eina į girią, tai viskas gerai. Bet jei atvažiuoja iš miesto ir žviegia... Yra toks kvailas posakis: „Nerėk, ne miške esi.“ O reikia sakyti: „Nerėk, ne mieste esi.“ Jei žmogus gyvena miške ir žino, kad, pavyzdžiui, tuo metu tuokiasi kurtiniai, tai jis neis į tą vietą. Nes jis saugo patį mišką. Jeigu koks diedukas gyvena ant ežero kranto ir tinkliuką užsimeta vakarienei, nieko tokio, čia jo ežeras, jo žuvys, jis pasiims tiek, kiek jam reikia. O kai atvažiuoja iš šalies ir gaudo tam, kad parduotų, tada visai kitas santykis. Todėl svarbu, ar žmogus yra šeimininkas, ar išnaudotojas.
Tavo santykis pasikeitė per šiuos aštuonerius metus?
Miške laiką leidžiu nuo vaikystės. Taigi santykis nesikeičia.
Ar tavo filmo herojai – vilkai, stirnos, miegapelės, pelėdos – sapnuoja žmogų?
Aišku, sapnuoja. Man iškart biologo žinios ateina į galvą. Žmonės sapnuoja, kai būna REM stadija: vos užmigę ir prieš pabusdami. Miegančių gyvūnų akių obuoliai irgi kruta, taigi jie turėtų sapnuoti. Tačiau jei sapnuoja žmones, matyt, nelabai romantiški sapnai būna.
O tu pats ar sapnuoji gyvūnus?
Būna. Tarkim, anksčiau sapnavau rojų, kaip jis atrodo: laukymė, žvėrys vaikšto. Ir paskui nufilmavau šitą rojų Punios šile. Buvo taip keista. Šerniukai, elniai viename kadre. Nufilmavau taip, kaip jį įsivaizdavau, kaip jį sapnavau.
Gamtos dovana tau.
Tų dovanų buvo daug, bet ji ir pasiėmė savo.
