Nepažįstamas danų romantizmas (I)

Superherojai... Mozė išpildo pranašystę – išveda savo tautą iš Egipto, vedžioja po dykumą tol, kol kartos pasikečia, kol vergo dvasią pakeičia Jahvės išrinktojo, mylinčio žmogaus dvasia (Antono Rubinšteino opera „Mozė“). Zygfridas iš šipulių perkala kardą Notungą, sudaužytą jo tėvo Zygmundo rankose, nukauna drakoną Fafnerį ir atgauna Nibelungų auksą (Richardo Wagnerio „Zygfridas“). Karalaitis Ivanas atsilaiko prieš meilės apžavus, pravirkdo Kaščėjevną, kurios ašaroje slypi jos tėvo Kaščėjaus mirtis, – Kaščėjus miršta, griūna Blogio ir Tamsos karalystė (Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Kaščėjus nemirtingasis“).

Sąmokslo teorijos... Žinių, galios klodai, kurie tyčia slepiami, bet nepaprasta jėga veikia žmonių religinius centrus, primena apie seną, baugų, nepažintą, ne visada palankų anapusybės pasaulį, istorinę pasaulio tvarką. Betgi – kokia matematinė tikimybė taip surežisuoti išsilaipinimą Mėnulyje, jog per 50 metų jokie dokumentai, jokie įrodymai apie šią „netikrą“ „Apollo 11“ misiją nenutekėtų iš NASA? Kokia tikimybė, kad visi „tamsieji viduramžiai“ sufabrikuoti? Kad, pavyzdžiui, minima Palestina nėra Artimuosiuose Rytuose, o tik Vokietijos Reino Palatinatas? Taip sako daugiatomis akademiko Anatolijaus Fomenko veikalas „Naujoji chronologija“. Tokios hipotezės yra per daug neįtikėtinos – gerokai per daug, kad būtų galima jas rimtai vertinti. Visos sąmokslo teorijos, labiausiai paliečiančios žmogaus religinius centrus, yra garantuotai neteisingos.

Tad ir didvyriai, ir menami sąmokslai – tik sąmonės artefaktai. Ir ką tai turi bendro su muzika? Tiesa, muzikoje žygdarbių būta, ir netgi labai didelių. Prikelti vieną kūrinį iš mirusiųjų – jau herojiškas, prometėjiškas poelgis. Ir ačiū Aukščiausiajam, kad tiek daug buvo prikeltų! Genadijus Roždestvenskis prikėlė Rimskio-Korsakovo „Serviliją“ (Boriso Pokrovskio teatras, Maskva, 2016 m.; man pačiam teko stebėti Maskvoje 2017 m. balandį), Claudio Abaddo – Modesto Musorgskio „Chovanščiną“ Vakarų Europoje (Vienos „Staatsoper“, 1989 m.), Gintaras Rinkevičius – Juliaus Juzeliūno „Žaidimą“ (LVSO, Vilnius, 2007 m. ). Istorijų daug, visos jos įkvepiančios. Bet prikelti visą žmogaus kūrybą – kur kas retesnis reiškinys. Ne tik įkvepiantis, bet ir gąsdinantis – o kas, jei nebūtų atsiradę prikėlėjo? O jei „tamsioji žemės jėga“ („Chovanščinos“ emocinis laukas) visą autorių nutrenkia į neatšaukiamą užmarštį? Bet... Jėzus prikėlė Lozorių, Schumannas – Schubertą, Mendelssohnas – Bachą, Rėza – Donelaitį.

Tačiau prikelti visą kultūrą! Juk čia – tik religinė, hipotetinė kategorija. Taip nebūna! Tai yra būtent tas menamas superherojiškumas. Tiesa, būta netiesioginių tokių aktų. Egiptiečių, hetitų raštų iššifravimas, tocharų kalbos atradimas (atitinkamai, Jeanas-François Champollionas 1882 m., Bedřichas Hrozný 1915 m., Aurelas Steinas 1925 m.) prikėlė ištisas civilizacijas. Bet tiesiogiai – neįmanoma. Juk tiesa?

Netiesa. Dirigentas Vernonas Handley tik pasitelkęs savo vidinę ugnį vėl gražino į romantizmo panteoną vėlyvąjį britų romantizmą. Apie jo milžinišką darbą gaivinant Granville’o Bantocko kūrybą „7md“ jau rašyta (Nr. 19, 2016-05-13). Bet tai tik maža dalis Handley darbo. Arnoldo Baxo (1883–1953) prikėlimas – irgi vienišas dirigento darbas. Šio žygdarbio aidai girdėti ir Lietuvoje – 2018 m. lapkričio18 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo atliktas vienas Baxo kūrinys (dirigentas Modestas Pitrėnas). Nesunku atspėti, jog tai „Lapkričio miškai“ („November woods“, 1917). Aišku, Fredericko Deliuso ir Ralpho Vaughano Williamso muzika gyvavo (pirmojo – dėl kito pasišventėlio, sero Thomo Beechamo), bet Handley smarkiai ir šiuodu populiarino.

O vėlyvasis muzikinis Danijos romantizmas? Kiek mes apie jį žinome? Na, pasitikrinkime. Štai, sovietinių laikų vadovėlis „Užsienio muzikos istorija“, 4-asis tomas (1976). Tik 25 puslapiai skirti Skandinavijai (klasifikacija paremta kalbiniu pagrindu, tad regionui nepriskirta Suomija), ir visas tekstas vien apie Norvegiją. Be kita ko, autorius teigia, jog ypatingų kūrybinių jėgų iškilimas buvo tautos išsilaisvinimo ir demokratizacijos padarinys. Tai, aišku, marksistinė paradigma, sovietinė ideologema. Kelios Lietuvos muzikologų kartos brendo studijuodamos tokius vadovėlius. Tuomet patikrinkime tritomę lietuvišką muzikos enciklopediją. Randame šiek tiek Danijos aukso amžiaus kompozitorių (XIX a. pirma pusė). O iš vėlyvojo romantizmo? Deja, radau tik Carlą Nielseną. Bet kas nors paklaus: gal nedaug ir praleista? Daug. O vienas žymus Lietuvos muzikologas (pats prisipažįsta mokąs tik vieną užsienio kalbą – rusų) jau parašė ir šiuo metu teberašo „fundamentalius veikalus“ apie romantizmą. Darbą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Aišku, jokio Danijos romantizmo ten nėra.

O štai knyga „Pokalbiai apie skandinavų rašytojus“ (Vilnius, „Pradai“, serija „Didieji vardai“, 1998, parengė Astrida Petraitytė). Danijai skirti keturi skyriai – apie Søreną Kierkegaardą (1813–1855), Hansą Christianą Anderseną (1805–1875), vieną didžiausių tos epochos Europos literatūros kritikų Georgą Brandesą (1842–1927) ir literatūrinės Nobelio premijos laureatą Henriką Pontoppidaną (1857–1943). Nepaprastai vaizdžiai pamatome Danijos kultūrinį gyvenimą. Koks didžiulis idėjų, talentų ir priešpriešų telkinys buvo Kopenhaga – tikras Malstremas! Tik visuose keturiuose pokalbiuose, deja, nė vienos užuominos apie danų muziką. Dr. Silvestras Gaižiūnas gražiai įrėmina danų literatūros klasiko gyvenimą: „[H. Ch. Anderseno] laikų kontekstas buvo labai svarbus, vertinant jo kūrybą, apibendrinant jo gyvenimo kelią ir likimą. Tai vadinamasis danų kultūros „aukso amžius“ , angliškai – „Golden age“, daniškai – „Guldalter“. XIX amžiaus pirmoji pusė – tai ištisa kultūros epocha. Danų „aukso amžius“ pirmiausia siejamas su trimis garsiais kultūros vardais – skulptorium Thorvaldsenu, mąstytoju ir rašytoju S. Kierkegaard’u ir, aišku, su H. Ch. Andersenu.“ (45 p.)

Jokios užuominos į Nielsą W. Gade (1817–1890) ir, tarkim, jo baladę-oratoriją „Elfų karaliaus duktė“, op. 30 („Elverskud“, 1851–1854), įtrauktą į danų kultūros kanoną. Turiu kompaktinę plokštelę, 1996 m. išleistą firmų „Marco Polo“ ir „dacapo“, kur, be šios baladės, įrašytas ir kitas Gade’s kūrinys orkestrui bei solistams (be choro) „Pavasario fantazija“, op. 23 („Foråsfantasi“, 1852).

Lietuvių kalba gausu ne tik literatūros apie danų kultūrą bei rašytojus. Užtenka vien peržvelgti Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro siūlomas paskaitas – mielai lankyčiau ir mokyčiausi. Bet 2018-ųjų balandžio mėn. skaičiau ten paskaitą apie Louisą Glassą ir kitus XIX–XX a. sandūros danų kompozitorius. Kadangi Carlo Nielseno tyčia neminėjau, greičiausiai dauguma kompozitorių nei dėstytojams, nei studentams nebuvo žinomi.

Bet koks turiningas vien skandinavistikos lituanistinis pjūvis, geografo Kazio Pakšto propaguota Baltoskandijos idėja! Pasiimu kitą monografiją: Silvestro Gaižiūno „Skandinavų literatūros ir baltiškieji kontekstai“ (2008, leidykla „Pasviręs pasaulis“). Knygoje aptinkami Edvardas Griegas, Fryderykas Chopinas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Ludwigas van Beethovenas, latvių kompozitorius Adrians Kukuvass (g. 1951), italų kompozitorius Riccardo Zandonai (1883–1944). Platus pasaulinės literatūros spektras – nuo Roberto Musilo iki Violetos Palčinskaitės. Ir pasaulinės kultūros – nuo Zaratustros iki Alberto Einsteino. Randame įvairiausių profesijų danų. Tarp jų – labai žymių: inžinierių, rekonstravusį Šventosios uostą, kalbininką, pastorių, švietėjus, kultūrininkus, pedagogą, filologą, netgi vieną žuvininką! Tikrai horizontus praplečianti knyga.

Muzikaliausias paskutinis knygos skyrius „Baltoskandijos dainų šventė: tradicijos pradžia“ – apie 1995 m. liepos 12–16 d. Latvijoje vykusią bendrą Šiaurės ir Baltijos chorų šventę. Čia jau paminėta nemažai kompozitorių, tarp jų ir lietuviai Juozas Gudavičius, Laimis Vilkončius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Prisipažinsiu, jog švedų A.F. Lindblado (1801–1878), J.A. Josephsono (1818–1880), islando E. Thoroddseno (1898–1944, knygoje yra korektūros klaida, parašyta E. Toorodsen) bei dano Nielso la Couro (g. 1944, vėlgi parašyta su klaida kaip N. La Coor) iki šiol nežinojau. Reikia būtinai susirasti šiuos dainų šventėje skambėjusius kūrinius ir pasiklausyti! O štai ir Danijos romantizmas – Gade’s „Ryto daina“ („Morgensang“) iš jau minėtos baladės-kantatos „Elfų karaliaus duktė“.

Tik visoje knygoje nerandame nė menkiausios užuominos apie vėlyvąjį muzikinį danų romantizmą. Labai charakteringa citata: „Vien šios kelios impresijos leidžia susidaryti vaizdą apie latvių repertuaro kryptingumą, jo įvairialypį ryšį su kultūros istorija – muzika čia tarsi vainikavo literatūros, teatro, apskritai, latvių dvasios ieškojimus. Šiuo atžvilgiu aš nežinau ką pasakyti apie lietuviškąjį veiksmą Baltoskandijos dainų šventėje... Ir ką pasakyti, kai mes, lietuviai, tokio masto sambūryje savęs nereprezentuojame Čiurlioniu, Naujaliu, Sasnausku, t.y. savo kultūros šviesuliais.“ (S. Gaižiūnas, p. 189)

Iš tiesų, repertuaro parinkimą lemia riboti resursai: laiko, erdvės, žmogiškosios energijos. Taip pat svarbūs tiek asmeninis skonis, tiek atsitiktinumas. Ir vis dėlto, ką šiuo klausimu pasakytų danas? Mano rankose – firmos „Kontrapunkt“ 1993 m. išleista kompaktinė plokštelė „The Danish Romanticism. Works for mixed choir a capella“. Galima paklausyti kad ir Glasso „Vaivorykštė“ („Regnbuen“). Koks jūsų įspūdis? Kas tai, jei ne mažytis šedevras?

Tad metas įsitaisyti žaibolaidžius: Danijos vėlyvojo romantizmo simfoninė kultūra yra viena iš keturių didžiųjų Europos simfonizmo kultūrų. Šalia Austrijos bei Vokietijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos. Pagal talento, gaivališkumo, vitališkumo koncentraciją, kartais netgi entuziazmo etimologine prasme – én-theos-ousía („dieviškasis įkvėpimas“). Aišku, bet kokios hierarchijos, palyginimai, reitingai – ne meno domenas. Juk gimtosios šalies raštija dažnam yra nepajudinamas sakramentas in sæcula sæculorum. Vis dėlto, kad ir beprasmiškas, kvailas, profaniškas klausimas, pažaiskime: argi, nors ir nepaprastai galinga, visos Skandinavijos raštija papuola į Europos ketvertuką? Greičiausiai – ne. O vienos Danijos simfonizmas – taip!

Kas gi čia? Fantazijos? Sąmokslo teorija? Deja, tai – vienintelis atvejis mano daugiametėje meno gerbėjo karjeroje, kai sąmokslo teorija pasitvirtina. Aišku, šiame sąmoksle nedalyvauja pavieniai žmonės, o tik negailestingi istorijos smagračiai ir didžiulis kiekis nepalankių aplinkybių. Danijos situacija – išskirtinė. Tikiuosi, kad po šio straipsnio pasipildys ir fundamentalūs veikalai apie romantizmą. Po truputį aiškėja, jog šis fenomenas – ne Europos ir jau tikrai ne Lietuvos muzikologų, juo labiau literatūrologų ir kultūrologų išsilavinimo spraga. Kalta pati Danija... O juk vis dėlto gerai, kad partitūros išliko, kad neseniai pradėta vėl įrašinėti! Jaučiu didžiulę prasmę populiarinti danų romantizmą Lietuvoje. Juk taip ir savimeilė paglostoma: pateikiamos žinios yra tik pradinės, efemerinės, rudimentinės. O jausmas toks, lyg Heraklio žygdarbį atliktum. Tik reikia, kad muzikos gerbėjai pasiklausytų muzikos. „YouTube“ yra nemažai danų romantikų įrašų, galima siųstis ir iš „Amazon“ internetinės parduotuvės.

Danų muzikologas, žurnalistas Jensas Cornelius parodo, kad prikelti visą kultūrą užtenka vieno žmogaus pastangų. Jensas yra itin veiklus danų muzikos propaguotojas. Turi populiarią „Twitter“ paskyrą (@CorneliusJens), aktyvų internetinį puslapį (www.jenscornelius.dk) bei „YouTube“ kanalą (Jens Cornelius), į kurį kelia daug archyvinių įrašų. Gaila, kad kol kas be vertimo į anglų kalbą. Galima, pavyzdžiui, šiame kanale paklausyti Christiano Frederiko Emilio Hornemanno operos „Aladinas“ („Aladdin“) arba pažiūrėti 1953 m. filmą – Hakono Børreseno operą „Karališkas svečias“ („Den kongelige gæst“). Libreto autorius – Svendas Leopoldas, pagal jau minėto Pontoppidano apsakymą. Mielai su norinčiaisiais pasidalinčiau ir naujesniu šios operos įrašu. Bukleto teksto autorius – irgi Jensas. Visai neseniai pradėta leisti jo redaguojama knygų serija „Danų kompozitoriai“. Pasirodė jau keturi tomai: Nr. 1 August Enna, Nr. 2 Ludolf Nielsen (pastarosios autorius yra pats redaktorius), Nr. 3 Else Marie Pade. Šių metų birželio mėn. išeis Nr. 4 Hilda Sehested & Nancy Dalberg, gruodį – Nr. 5 Asger Hamerik. Tai, kad, pavyzdžiui, lietuviškai yra bent šešios knygos apie Pauliaus Širvio gyvenimą, o štai apie Rachmaninovo dydžio romantikus Børreseną ir Glassą (kuris jei ne pagal techninę meistrystę, tai pagal įkvėpimą be atokvėpio, senųjų epochų retransliavimą, sielos gaudesį ir gyvybinę jėgą, mano nuomone, stovi greta absoliučių vėlyvojo romantizmo genijų) – nė vienos, yra be galo slogus faktas.

Sunku trumpai apibūdinti Ludolfo Nielseno (1876–1939) kūrybą. Rankose – šeši jo muzikos CD, ir dar pora, kur Nielseno kūriniai įsiterpę tarp kitų autorių. 1-oji simfonija (1903, op. 3), 2-oji simfonija „Džiaugsmo“ (1909, „Glaedenssymfoni“, op. 19, yra jau du įrašai), ypač antroji dalis – tai šamanizmas, senųjų epochų virpesių prikėlimas. 3-ioji simfonija (1913, op. 22) – vienas ambicingiausių, stipriausių danų simfoninių kūrinių, simbolizmo manifestas, kur, pasak kritikų, Nielsenas pats save pranoko. Oratorija „Babelio bokštas“ (1914, „Babelstårnet“, op. 35) yra taip pat simbolizmo pavyzdys, bet labai keistas, visiškai kitoks nei paskutinė simfonija. Heinrichas Neuhauzas Šostakovičiaus 13-ąją simfoniją ir tokią pastarojo kūrybos sferą apibūdino kaip „kiaurai protingą muziką“. Manyčiau, jog tiek „Babelio bokštas“, tiek Glasso 2-osios simfonijos trečioji dalis yra „kiaurai protinga muzika“. Šiuos tris kūrinius, beje, vienija ir žemų vyriškų balsų unisono naudojimas. Baletas „Lakšmė“ („Lackschmi“, 1922) parašytas jau po karo, po didelės asmeninės Nielseno krizės. Visiškai kitokia muzika, artima britiškam ir rusiškam egzoticizmui. Bet nereikia muzikos aprašymų – viskas yra „YouTube“.
 

B. d.