Nepažįstamas danų romantizmas (II)

Pabaiga. Pradžia Nr. 21 (1300), 2019-05-24

Danų muzikologas, žurnalistas Jensas Cornelius parodo, kad prikelti visą kultūrą užtenka vieno žmogaus pastangų. Jensas yra itin veiklus danų muzikos propaguotojas. Turi populiarią „Twitter“ paskyrą (@CorneliusJens), aktyvų internetinį puslapį (www.jenscornelius.dk) bei „YouTube“ kanalą (Jens Cornelius), į kurį kelia daug archyvinių įrašų. Nežinomo danų romantizmo temą tęsiame kalbindami Jensą Cornelijų.

Koks Jūsų knygos apie Ludolfą Nielseną iš serijos „Danų kompozitoriai“ (2018 m., leidykla „Multivers“) tiražas, kokia yra kritikų nuomonė, ar planuojamas vertimas?
Tiražas – 800 egzempliorių. Knyga apžvelgta didžiausiuose leidiniuose, kas savaime jau yra gera recenzija! Deja, kol kas nei vokiškas, nei angliškas vertimai nėra planuojami.

Beje, dėkoju už atsiųstą Ludolfo Nielseno Trečiąją simfoniją, baletą „Lakšmė“ („Lackschmi“) ir CD bukletus. Tuose šio kompozitoriaus CD, kuriuos dar galima nusipirkti, – 5 išleisti firmos „dacapo“ ir 2 išleisti firmos „Classic Produktion Osnabrück“ – visur yra Jūsų komentarai. Manau, tai labai prasminga. Iš pradžių lietuviškas klausimas: baletas „Lakšmė“ tarpukaryje pastatytas ir Taline. Ar buvo koks nors ryšys su Lietuva? Taip pat, 1903–1904 metais Nielsenas gyveno Leipcige. Kaip vieno iš didžiųjų simbolizmo kūrinių „Babelio bokštas“ autorius, ar jis žinojo, jog pora metų prieš tai Leipcige (1901–1902) studijavo Čiurlionis – Lietuvos genijus, kompozitorius, dailininkas simbolistas?  
Pirma, labai vertinu Jūsų pastangas skleidžiant žinias apie Danijos muziką. Dėl „Lakšmės“. Žinau tik apie Talino premjerą 1937 metais. Pagal senus šaltinius, Estijos baletas ketino vežti veikalą į gastroles ir parodyti Helsinkyje bei Varšuvoje, bet tai greičiausiai niekada neįvyko. 1937-ieji – sudėtingi laikai. Dėl Leipcigo. „Danų era“ ten pasibaigė 1890 m., ir Ludolfas Nielsenas ne studijavo, o tik ieškojo muzikinių pažinčių, vaikščiojo į koncertus. Nesu matęs Čiurlionio paminėjimo kurio nors danų kompozitoriaus kontekste. Genijus? Dėl ekstremalios egalitarizmo politikos Danijoje pats apibūdinimas „romantizmo genijus“ ir pati tokia asmenybė jau XX a. pradžioje buvo pašiepiama, menkinama. Menininkai tikrai nėra taip vertinami, kaip patyriau esant Vokietijoje, Lenkijoje ar Baltijos šalyse. Tam tikra prasme pažangi socialinė egalitarizmo idėja, nors ir paradoksalu, triuškinančiai smogė Danijos romantizmui. Buvo ir kitų itin nepalankių priežasčių.

Kokių?
Danų menui (ne tik muzikai) stiprų smūgį sudavė masinis antiromantinis judėjimas po Pirmojo pasaulinio karo. Aišku, tai nutiko ir kitur, bet, manyčiau, ne su tokia dogmatine jėga kaip Danijoje. Pirma, romantizmas, kaip mes jį suprantame iš vokiškosios perspektyvos, niekada nebuvo labai atspindėtas danų kultūroje. Daugelis santūriai žiūrėjo į Wagnerį, Lisztą, vėliau net Schönbergas ir Richardas Straussas buvo laikomi tipiškais vokiškosios kultūros – danų nuomone, nesaikingos, neapgyvendintos – atstovais. Šios nuostatos galbūt kilo iš Danijos, kaip mažos, geografiškai plokščios šalies komplekso. Antivokiškos nuotaikos dar labiau sustiprėjo po dviejų Šlėzvigo karų (1848–1850 m. ir 1864 m.). Vėliau Carlas Nielsenas savo muzika ir esė, kuriose abejojo Wagnerio verte, iškilo kaip atsakas tokio stiliaus romantizmui. Carlui Nielsenui betampant didžiausiu danų kompozitoriumi (ir aš manau, jog tai yra tiesa!), į kitus (Ludolfą Nielseną ar Børesseną) buvo pradėta žiūrėti kaip į pasenusius ar paprasčiausiai nereikalingus (Ruedas Langgaardas). Danijos romantizmą nugalėjo ne dodekafonija ar kitos avangardo srovės, bet valingas neoklasicistinis stilius. Labai specifinė Carlo Nielseno muzika tapo naujuoju standartu – itin keista, todėl sunkiai kopijuojama. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje daugelis romantikų jau mažai bekūrė (Fini Henriques, Augustas Enna), kiti buvo gilioje krizėje (Langgaardas), o vyresnioji karta (Victoras Bendixas, Asgeris Hamerikas, Peteris Lange-Mülleris) išmirusi. (Rekomenduoju visas keturias Bendixo, pirmąją Lange’s-Müllerio bei vėlyvąsias Hameriko simfonijas. Pastarasis kompozitorius – vienas iš nedaugelio danų, padariusių pasaulinę karjerą, atstovaujantis veikiau prancūziškam simfonizmui. Hectoro Berliozo mokinys, 27-erius metus vadovavo Baltimorės konservatorijai – G. A.)

Apmąstant Danijos istorines ypatybes, ar Jums neatrodo paradoksalu, jog totalitarinė Sovietų Sąjunga, šalis, išnaikinusi didžiąją dalį savo ir okupuotų valstybių inteligentijos, vis dėlto puoselėjo romantinį palikimą, net be didesnės cenzūros. Tik viską, aišku, nuspalvindama pagal savo ideologiją: Rimskis-Korsakovas tapo „raudonu“, Musorgskis – „revoliucionieriumi“, Glinka ir Stasovas – „demokratais“, Stravinskis – „ryškiu talentingo menininko degradacijos pavyzdžiu“. O demokratijos ledlaužis ir forpostas Danija su savo romantizmo genijais ir vizionieriais elgėsi taip, jog tieji gyvenimą baigė užmiršti ir nereikalingi. Kaip šioje šviesoje jautėsi Louisas Glassas, rašydamas 5-ąją simfoniją „Sinfonia svastika“ (1919) ir 6-ąją „Skyldingų gimimas“ („Skjoldungeæt“, 1926), kurios, mano nuomone, yra pačiame romantinių simfonijų olimpe? Bet kurioje kitoje šalyje rašyti tokius ambicingus kūrinius tokioje nepalankioje terpėje jau savaime būtų didžiulis iššūkis. Bet tai, ką Jūs rašote apie Daniją ir egalitarizmą, tokie kūrybos aktai atrodo visiškai neįtikėtini, juolab kad ir Ludolfas Nielsenas bei Langgaardas buvo ne tik muzikai, bet ir mistikai, vizionieriai. Kaip jie jautėsi?
Jūs pataikėte tiesiai į pačią esmę! Demokratinis Danijos brendimas XX a. pradžioje – tai tema, kurią labai sunku paaiškinti užsieniečiams. Egalitarizmas čia buvo ir yra visiška manija. Individualus kūrėjas Danijoje nevaidina didelės reikšmės. Ir pati simfoninė muzika buvo laikoma „elitine“, sukoncentruota sostinėje Kopenhagoje. Daug naudingesne meno forma kultūrinio lavinimo procese buvo laikomi bendri pasidainavimai, net mažiau formalūs nei organizuoti chorai. Ši veikla nepaprastai suklestėjo. XX a. pradžioje Carlas Nielsenas ir jo mokiniai sukūrė didžiulį kiekį paprastų, strofine eilėdara paremtų dainų pagal žymiausių danų poetų eiles. Šis repertuaras iki šiol yra labai plačiai žinomas visoje Danijoje, priešingai negu to paties Carlo Nielseno simfonijos ir kiti instrumentiniai kūriniai. Kai paskutiniai romantikai išmirė, jų muzika galutinai dingo iš Danijos repertuaro. Ne per jėgą ar politinį diktatą – paprasčiausiai, dėl publikos nepageidavimo. Romantinė muzika buvo laikoma tiesiog pasenusia. Nebuvo daroma jokių naujų įrašų, nevyko jokie koncertai. Danų muzikoje buvo įvesta nauja chronologija, skaičiuojama nuo Carlo Nielseno.
Kai studijavau muzikologiją Kopenhagoje 9-ajame dešimtmetyje, pradėjau domėtis tais kompozitoriais, kurių muzikos negalėjau pasiklausyti. Laimė, 1989-aisiais buvo įkurta nacionalinė įrašų kompanija „dacapo“. Nuo tada išleista šimtai įrašų. Taip pat romantinę danų muziką (ypač Langgaardą) pradėjo įrašinėti privati kompanija „Danacord“. Netgi vokiečių „cpo“. Bet turėjome viską pradėti nuo pat pradžių, nes beveik niekas nežinojo kompozitorių, gyvenusių prieš Carlą Nielseną. Nuo tada pradėjome iš naujo atrasti danų muzikinę praeitį. Bet tai vis tiek išlieka nišine veikla. Mažai žmonių šiandien domisi klasikine muzika, dar mažiau – daniška. Ir blogiausia, jog danų orkestrai visai nenori tokios muzikos atlikti. Man niekada neteko gyvai girdėti atliekant kurią nors iš Ludolfo Nielseno, Børreseno, Bendixo ar Hameriko simfonijų. Tik vieną kartą girdėjau Louiso Glasso 5-ąją. Langgaardui dabar labiau sekasi, net vyksta jo vardo festivalis. Man kartais net atrodo, jog danų muzikos atradimas iš naujo labiau sujudina Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos, netgi Japonijos kritikus, bet ne vietinius...

Lietuvos muzikologai deda daug pastangų populiarindami lietuvišką muziką užsienyje. Pasirodo, Danijos, šio romantizmo titano (ir tai ne hiperbolė) padėtis yra dar blogesnė. Ačiū Jums už Jūsų žygdarbį, prisidėsiu, kiek tik galiu!

Pabaigai: 1949 m. Børresenas parašė gulbės giesmę, dedikuotą savo mokytojams, norvegams Svendsenui ir Griegui, – kūrinį „Šiauriečių liaudies muzika“ („Nordiske folketoner“), tris kompozicijas styginių orkestrui pagal fareriečių ir islandų melodijas. Tai – visiškas anachronizmas, atsilikimas to meto Europos muzikiniame gyvenime (nors galima išgirsti ir būsimo minimalizmo pranašystę). Ir vis dėlto – pasiklausykime dar kartą. Ir dar. Štai kas yra romantizmas! Tai – asmeninė vertybinė deklaracija, galutinė ir neskundžiama. Dixit! Credo!

Kalbino ir parengė Giedrius Alkauskas