7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Gediminas Jasinskas

Gediminas Jasinskas

Stasio Eidrigevičiaus pasaulis

Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.

Stasys Eidrigevičius, „Jaunas mokslininkas“, 1985 m., Modernaus meno centro kolekcija
Stasys Eidrigevičius, „Jaunas mokslininkas“, 1985 m., Modernaus meno centro kolekcija
Gediminas Jasinskas

Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?

Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.

Jonas Čeponis, „Žvejai", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Žvejai", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Ruduo", 1976 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Ruduo", 1976 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Mėlynas portretas", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Mėlynas portretas", 1969 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Peizažas", 1981 m., A. Lukšėno nuotr.
Jonas Čeponis, „Peizažas", 1981 m., A. Lukšėno nuotr.
Jonas Čeponis, „Kaukė", 1992 m., G. Jasinsko nuotr.
Jonas Čeponis, „Kaukė", 1992 m., G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Ekspozicijos vaizdas, G. Jasinsko nuotr.
Gediminas Jasinskas

Nežinomas autorius










 

Kartais reikia pailsėti nuo meno. Trumpam pamiršti visas turimas žinias ir atsigręžti į primityvią, naiviai nuoširdžią raišką. Iš naujo, vėl ir vėl ieškoti to, kas nesumeluota, kas nesiekia prisitaikyti, kas nesiekia pasirodyti, o tiesiog būti. Žinoma, tai gali atrodyti nepopuliaru, neperspektyvu, gal net visai nereikalinga, bet vertybės neatgyvena, o ir pačios vertės negali pakeisti vyraujanti nuomonė. Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ gal ir nepretenduoja tapti pačia lankomiausia, tačiau dėl to jos vertė nesumažėja. Manau, kad ši paroda išlaiko artimą ryšį su žiūrovu, turbūt ir egzistuoja tik dėl žiūrovo, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ir tai, deja, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje.

Nežinomas autorius, medis,  polichromija, drožyba. XIX a. vid. - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija, drožyba. XIX a. vid. - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija,  drožyba. XIXa. II pusė. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija, drožyba. XIXa. II pusė. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis,  polichromija, drožyba. XIXa. pab - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija, drožyba. XIXa. pab - XXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija,  drožyba. XIXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Nežinomas autorius, medis, polichromija, drožyba. XIXa. pr. G. Jasinsko nuotr.
Gediminas Jasinskas

Ne paskutinį kartą Pagalvinis

Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“ Valstybiniame jaunimo teatre

Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...

Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.

Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada. 

Sergejus Ivanovas (Katurjanas)
Sergejus Ivanovas (Katurjanas)
Gediminas Jasinskas

Ar gali sugyventi sena ir nauja?




 

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.

Konstantinas Bogdanas, „Sūnaus portretas“. 1970 m. G. Jasinsko nuotr.
Konstantinas Bogdanas, „Sūnaus portretas“. 1970 m. G. Jasinsko nuotr.
Ksenija Jaroševaitė, „Gimnastikuojanti“. 1984 m. G. Jasinsko nuotr.
Ksenija Jaroševaitė, „Gimnastikuojanti“. 1984 m. G. Jasinsko nuotr.
Romualdas Kvintas, „Langas“. 1981 m. G. Jasinsko nuotr.
Romualdas Kvintas, „Langas“. 1981 m. G. Jasinsko nuotr.
Mindaugas Šnipas, „Daiktas“. 1996 m. G. Jasinsko nuotr.
Mindaugas Šnipas, „Daiktas“. 1996 m. G. Jasinsko nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Mano benamiui dievui“. 2012 m. G. Jasinsko nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Mano benamiui dievui“. 2012 m. G. Jasinsko nuotr.
Gediminas Jasinskas

Tyliai skambanti melodija

XIII tarptautinio keramikos simpoziumo „Mes / Redukcija 2015“ paroda Pamėnkalnio galerijoje

Niūrią šeštadienio popietę bandydamas pabėgti nuo rudens, užeinu į Pamėnkalnio galeriją, kurioje vyksta keramikos paroda „Mes / Redukcija 2015“. Visgi šiek tiek nusiviliu, kai tuščioje salėje išgirstu tik savo paties žingsnių aidą, – atrodo, keramikos menas nieko nedomina. Su karčia ironija prisimenu ir savo giminaičių bei draugų požiūrį į keramiką, kuris apsiriboja Kaziuko muge, mielais buitiniais niekučiais ir keliomis šukėmis Valdovų rūmuose. Tenka pripažinti, kad ir ši paroda greičiausiai nesugebės pakeisti tokios padėties – neįžvelgiu aiškios ekspozicijos koncepcijos, galinčios įtraukti, sudominti net ir atsitiktinai užklydusį lankytoją. Ne, išoriškai paroda visiškai nepatraukli, atrodo, kad darbai išdėlioti be jokios aiškios logikos, o ir vienintelis jos aprašymas palieka nemažai neatsakytų klausimų keramika mažiau besidominčiam žiūrovui. Sakysite – natūralu, kad niekas čia neužsuka, bet aš nenoriu, tiesiog negaliu su tuo sutikti ir vis tiek jus kviečiu iš arčiau susipažinti su menine keramika.

 

Parodoje taip pat viešpatauja tylus, neišraiškingas ruduo, tačiau čia jis – visai kitoks nei mieste. Senovine redukcijos technika atlikti darbai įtraukia į subtilų savo pasaulį. Gyvenimas čia santūrus, visko yra tik tiek, kiek reikia, o ir patys eksponatai – visiškai nebylūs, tačiau lengvai leidžiasi prakalbinami.

Marius Ramonaitis, „Siekis“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Marius Ramonaitis, „Siekis“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Elžbieta Lengvinaitė, „Ožiukų žaidimai“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Elžbieta Lengvinaitė, „Ožiukų žaidimai“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Daiva Ramoškaitė, „Redukcija“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Daiva Ramoškaitė, „Redukcija“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Miglė Jurkšytė-Pakštalienė, „Vasaros meditacija“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Miglė Jurkšytė-Pakštalienė, „Vasaros meditacija“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Laima Mačiulaitytė, „Dievo avinėlis“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Laima Mačiulaitytė, „Dievo avinėlis“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė, „Kaimo daiktai“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė, „Kaimo daiktai“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Jurgita Jasinskaitė, „Pelkė“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Jurgita Jasinskaitė, „Pelkė“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Agnė Šemberaitė, „Žiūrint į vandenį“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
Agnė Šemberaitė, „Žiūrint į vandenį“. 2015 m. G. Jasinsko nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas