7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgijusios knygų istorijos

Gediminas Jasinskas
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Dailė
Rimvydo Kepežinsko iliustracija
Rimvydo Kepežinsko iliustracija

Knygų iliustracijas visuomet neišvengiamai apriboja tekstas, tačiau meistriškai sukurtos, jos gali papasakoti ir atskleisti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Raidžių ir simbolių eilutes pertraukiantys vaizdai suteikia pasakojimui papildomą matmenį, žodžiais išreikštą mintį paverčia spalvų, linijų ir dėmių kompozicija. Įdomiausia, kad tai, ką tekstas įžiebia vieno žmogaus, dailininko, vaizduotėje yra prieinama visiems, skaitantiems pasirinktą knygą. Tačiau knygų iliustracijos nėra vien tik skaitytojo darbo palengvinimas ar būdas sudominti vaikus literatūra. Knygų iliustracija – tai menas, o svarbiausia, kad vaizdą, kaip ir tekstą, taip pat reikia mokėti perskaityti, suprasti, pajausti.

Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Įvairių dailininkų tapybos ir grafikos darbai pristatomi kaip savarankiški kūriniai, iliustracijoms sukurti eskizai ir projektai, dar nepasklidę tarp daugybės spausdinto teksto puslapių. Parodos kuratorė Aušra Vasiliauskienė rašo, kad „tai medžiaga, atspindinti dailininko minties gimimą ir materializavimą tarpinėje būsenoje iki galutinio tikslo – spausdinto vaizdo knygoje. Šie piešiniai, projektai, eskizai įdomūs bei vertingi kaip atskiri meno kūriniai.“ 

Visgi, šiek tiek gaila, kad parodos organizatoriai nepabandė nuodugniau panagrinėti ir atskleisti subtilaus teksto bei vaizdo ryšio (o tai, reikia pripažinti, yra išties nelengva užduotis). Juk iliustracija pirmiausia ir gimsta iš minties, vaizdinio ar emocijos, užrašytos žodžiais. Parodoje eksponuojamus darbus išties galima vertinti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau būtų labai įdomu pamatyti tą (abipusę) vaizdo ir teksto priklausomybę, pamąstyti, kodėl būtent taip ir kodėl būtent šią knygos vietą pasirinko įmažinti dailininkas, galbūt netgi palyginti su savo turėtu įsivaizdavimu. Nors iliustracijų kontekstas, t.y. pati knyga ir tekstas, padėtų geriau suvokti kūrinius, šis trūkumas neapkartina parodos patirties. Kaip galime suprasti ir iš pavadinimo, organizatoriai nesiekė žiūrovui įteigti iš anksto suformuluotų minčių ar patyrimų, o tik leisti pasinerti į individualų, asmenišką prisiminimą. Kiekvienas žiūrovas parodą galės pamatyti skirtingai, priklausomai nuo jo skaitytų ar skaitomų knygų.

Parodoje pirmiausiai pristatomi dar ketvirtajame dešimtmetyje, dabar jau lietuviškos iliustracijos klasika tapę kūriniai. Tai Vytauto Kazimiero Jonyno sukurtos iliustracijos Donelaičio „Metams“, Viktoro Petravičiaus iliustruota pasaka „Gulbė karaliaus pati“, Adomo Galdiko, Petro Rimšos bei kitų darbai. Istoriniu ir dokumentiniu požiūriu itin įdomus 1912 metais Antano Jaroševičiaus katalogo „Lietuvos kryžiai“ viršeliai. Iš jaunesnės kartos iliustratorių akį pirmiausiai patraukia Birutės Žilytės bei Stasio Eidrigevičiaus kūriniai. Birutės Žilytės iliustracijos pasižymi skaidriu, nuotaikingu koloritu, gausiai detalizuotu ir išsamiu vaizdiniu pasakojimu. Eidrigevičius, iliustruodamas vaikiškas knygas, kuria paslaptingą, dažniausiai nevaikiškai liūdną, bet tokį intriguojantį ir įtraukiantį pasaulį, kuris tiesiog negali nepaliesti skaitytojo jausmų ir vaizduotės. Apie tai gražiai yra išsireiškusi dailėtyrininkė Nijolė Adomonytė: „Tie mažieji, kurie kuriems tėvai pirko Eidrigevičiaus iliustruotas knygas, pasaulį mokėsi suvokti kitaip, nei mano karta.“ 

Galima pastebėti, kad visų iliustracijų turinyje vengiama tiesmuko buitiškumo, bjaurumo, absurdo scenų. Didžioji dalis iliustracijų pasižymi nuosaikiu pozityvumu arba švelnia melancholija, santūria laime arba poetišku liūdesiu. Darbai kuria šviesią, kartais kiek sentimentalią nuotaiką, siekia įkvėpti šviesios vilties ir tikėjimo. Paroda atsiriboja nuo politinio, istorinio konteksto, nesiekia paliesti socialinio gyvenimo aktualijų, tačiau tai, reikia pripažinti, pasiteisino. Eksponuojami kūriniai neatspindi išbaigto lietuviškos iliustracijos vaizdo XX a., tačiau tai ir nebuvo parodos tikslas. Kuratorės žodžiais kalbant: „Su nesena praeitimi didžiąją dalį visuomenės sieja dar gyvas, nenutrūkęs ryšys, kuris, nepaisant epochos kataklizmų, absurdiškų sistemų rėmų, turi savyje dalį prisiminimų, susijusių su tuo, kas asmeniška, kas gražu, kas įkvepia, kas keičia ir augina... Tokios atminties dalis yra kažkada skaitytos knygos – jų turinys, lydėję vaizdiniai, ryškiai įsiminę ne tik kaip konkrečios istorijos, bet ir kaip nuojautos, paslaptys, troškimai...“

Iliustracijos žadina ir kursto mūsų vaizduotę, tyliai galvoje skaitomą istoriją perkelia į knygos puslapį. Laumės, raganos ir velniai, personalizuoti miško žvėrys ir žvėreliai, atgiję daiktai ir medžiai, pasakiški tolimi kraštai ir stebuklinės būtybės. Visa tai, ko niekada nematėme ir nepatyrėme, o vis dėlto – galime prisiminti. Prisiminti ir patirti su knyga rankose. 

Rimvydo Kepežinsko iliustracija
Rimvydo Kepežinsko iliustracija
Stasio Eidrigevičiaus iliustracija
Stasio Eidrigevičiaus iliustracija
Viktoro Petravičiaus iliustracija
Viktoro Petravičiaus iliustracija