7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gamtos ir žmogaus kūrinys

Gediminas Jasinskas
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Polemika
Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com
Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com

 

   „Iš žemaūgio miško, iš vandens, iš oro ir jūros, iš kopų ir smėlio čia gimsta Kuršių nerijos harmonija – aš nebegaliu be jos gyventi.“[1]

 

Išlipus iš kelto Smiltynėje netrukus pradedi jausti, jog šioje marių pusėje gyvenimas teka kitokiu ritmu. Dar ne iš karto gali sau atsakyti, kuo ypatingas šis kraštas, bet keliaudamas į nerijos gilumą, pamažu pasineri į magišką aplinkos aurą. Protas palaipsniui nurimsta, o kūnas pradeda jausti subtilius gamtos prisilietimus. Saulė, vėjas, pušys. Smėlis, melsvas dangus ir amžinai banguojanti jūra. Visa aplink taip tobulai paprasta. Su kiekvienu įkvėpimu, su kiekvienu gaivaus oro gurkšniu stiprėja tavo ir aplinkos ryšys. Tu tampi dalele šios nuostabios harmonijos, leidiesi užvaldomas gamtos, kurią įsileidi į savo vidų, kuri ir tave priima į savo pasaulį. Būtent žmogaus ir gamtos bendrystė yra ta jėga, sukūrusi ir kurianti stebuklingą  Kuršių nerijos kraštą. Galbūt ši bendrystė ne visuomet būdavo tvirta, netgi ne visuomet maloni, tačiau ji privalo tęstis.

 

***

Rugpjūčio 5–12 dienomis Nidos meno kolonijoje vyko paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai“. Visą savaitę projekto dalyviai gilinosi į materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimo, interpretavimo, pristatymo visuomenei klausimus, globalizacijos keliamus iššūkius paveldosaugai. Vasaros mokykloje pranešimus skaitė aukščiausio lygio tarptautiniai ekspertai: Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) prezidentas Italijoje Pietro Laureano, tarptautiniai kultūrinės komunikacijos ekspertai Susan Cross Fahi ir Peteris Huxley‘us Phillipsonas iš Didžiosios Britanijos, Latvijos kultūros akademijos mokslų daktarė Anita Vaivade, ICOMOS nematerialaus paveldo viceprezidentė Clara Arokiasamy iš Didžiosios Britanijos.

Vasaros mokykloje buvo aptarti įvairūs tarptautiniai paveldo objektai, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Kuršių nerijos, kuri nuo 2000 metų yra įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, pažinimui. Ypatingai įsiminė italų architekto ir urbanisto Pietro Laureano mintis, jog paveldo objektų vertė pati savaime neegzistuoja – tai žmonės suteikia jiems vertę. Būtent žmogaus interpretacija atskleidžia gilesnę kultūrinio kraštovaizdžio prasmę, o tai, kas prasminga, kas praturtina mus dvasiškai, turi ir didelę vertę, taigi reikalauja išsaugojimo. Todėl prieš ką nors saugant, reikėtų suprasti ir įsisąmoninti, kokia yra to objekto vertė.

 

***

Kaip ir visa, kas nekasdieniška ir paslaptinga, taip ir Kuršių nerijos atsiradimą žmogaus vaizduotė apipynė legendomis. Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugusi labai didelė ir buvusi geros širdies, padėdavo pajūrio žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius žvejų laivus. Tačiau vieną kartą, užsirūstinus jūrų dievui Bangpūčiui, kilo siaubinga audra, kuri niekaip nesiliovė. Neringa, norėjusi apginti žmones, ėmė semti į savo prijuostę smėlį, nešti į jūrą ir pilti į vandenį. Taip nešdama smėlį, galiausiai supylė neriją, atskyrusią marias nuo jūros ir sustabdžiusią atšiaurius vėjus. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.

Tai yra viena iš legendų, vaizdingai nupasakojančių Neringos atsiradimą, tačiau yra žinoma, kad šis siauras žemės ruožas, atskiriantis marias nuo Baltijos jūros, susiformavo veikiant natūraliems gamtos veiksniams prieš 5000 metų. Istoriniuose šaltiniuose Kuršių nerija pradėta minėti nuo XIII a. antrosios pusės.[2] Manoma, kad tuo metu čia gyveno prūsai ir iš dabartinės Latvijos teritorijos atsikėlę kuršiai. Ilgą laiką žmonės pernelyg godžiai ir neapdairiai naudojosi gamtos teikiamais turtais, todėl jau XVIII a. pabaigoje, dėl intensyvaus medžių kirtimo, nerijoje kone nebeliko miškų, tad galingų jūrinių vėjų nešamos kopos pradėjo nevaržomai judėti – gamta atsisuko prieš žmogų. Yra žinoma, kad 1706 – 1846 m. vėjo nešamas smėlis užpustė net 14 kaimų. Nors kopos slinkdavo palyginti negreitai – iki 15 metrų per metus – smėlis pamažu užpustydavo medines žvejų trobeles, vertė palikti namus ir ieškoti prieglobsčio kitose vietose. Padėtis darėsi nepavydėtina, reikėjo skubiai ką nors daryti.

Nerijos gelbėjimo darbai prasidėjo XIX a. pradžioje. Tuomet Prūsijos karalystė metė dideles pajėgas, pajūrio ruože pylė ir tvirtino apsauginį kopagūbrį, saugantį neriją nuo rūsčių jūros vėjų, ėmėsi miško atsodinimo darbų. Tai buvo ilgas ir sudėtingas darbas, trukęs daugiau negu 100 metų. „Niekur kitur Baltijos pakrantėje nerasime tokios aukštos kainos, kurią žmogus sumokėjo už teisę gyventi. Niekur kitur žmogus taip akivaizdžiai nesustabdė vartojimo civilizacijos entropijos. Pagaliau čia suprasta, kad suvartoti galima tik pačią Kuršių neriją. Čia vieta, kurioje prabilo žmogaus sąžinė. Gal net Europos civilizacijos sąžinė?“[3]

Per visą savo istoriją Kuršių nerija labai keitėsi. Keitėsi jos natūralus kraštovaizdis, politinė situacija, gyventojų įpročiai ir tradicijos. Galiausiai, keitėsi ir žmogaus požiūris į šią teritoriją. Būtent žmogus nusprendė imtis išsaugojimo darbų, būtent žmogus pamatė unikalią šio krašto vertę. Pokyčiai neišvengiami ir ateityje, tačiau krašto dvasia, jo esmė turi išlikti. Miškų atsodinimas ir apsauginio kopagūbrio sukūrimas sustabdė slenkantį smėlį ir leido žmonėms toliau gyventi nerijos teritorijoje. Žmonės suprato, kad norėdami susikurti savo gerovę, turi ne tik naudotis gamtos dovanomis, bet kurti išvien su gamta. Šių dienų kuršių nerija yra ne tik gamtos stebuklas, bet ir daugybės žmonių triūso rezultatas. Bet tai ne tik dovana iš praeities kartų, tai ir didelė atsakomybė, įsipareigojimas saugoti.

 

***

Šiomis dienomis Kuršių nerijos išsaugojimas susiduria su naujomis problemomis. Tai – intensyvus turizmas, siekis padaryti kraštą prieinamesnį kapitalistiniams poreikiams (grėsmę kelia vis iškylanti idėja dėl galimo tilto statybos), vietinių gyventojų įpročių kaita, senųjų amatų ir tradicijų nykimas. Taip pat taip dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos – atsakomybė ir pareiga derinti savo veiksmus, vykdyti kryptingą ir vieningą šios krašto politiką. Sunku rasti geriausia sprendimą visoms problemos, o ir išsprendus vienas, ateityje neišvengiamai atsiras kitų.

Nesiekiu pateikti galimų problemų sprendimų ar planų ateičiai, paprasčiausiais norėčiau perteikti tą unikalią, galbūt šiuo atveju kiek subjektyvią, bet tikiu, jog visiems be galo įsimintiną ir brangią patirtį, kurią gali suteikti šis nuostabus kraštas. Džiugu, kad organizuojami tokie edukaciniai renginiai, keliantys jaunų žmonių išmanymą ir sąmoningumą paveldo srityje. „Profesionalus išskirtinės visuotinės vertės (angl. Outstanding Universal Value) ir UNESCO Pasaulio paveldo statuso supratimas užtikrina tinkamą pasaulio paveldo vietų apsaugą ir jų perdavimą ateities kartoms. Todėl pagrindinis paveldosaugos vasaros mokyklos tikslas – ugdyti studentų ir jau patyrusių su kultūros paveldu dirbančių specialistų gebėjimus UNESCO Pasaulio paveldo atžvilgiu. Galimybė projektą įgyvendinti Nidos meno kolonijoje ir kartu analizuoti Kuršių neriją, kaip kultūrinio kraštovaizdžio atvejį, taip pat prisidėjo prie šio projekto tikslo išpildymo.“ – teigė vasaros mokyklos „Kultūriniai kraštovaizdžiai“ organizatorė Rugilė Balkaitė.  

Taigi, ką mums teikia Kuršių nerija ir kodėl turėtume ją saugoti? Galima būtų ilgai atsakinėti į šį klausimą, vardinti daugybę nenuginčijamų argumentų, bet paprasčiausiai atrodo, jog neįmanoma būtų paklausti, „kodėl neturėtume saugoti Kuršių nerijos“. Gali skambėti banaliai, bet šio krašto vertė yra sunkiai išreiškiama žodžiais, kraštas turi dvasinę vertę, kurią galima pajusti tik ten apsilankius. Reikia tiesiog pasinerti į draugišką gamtos prieglobstį, susipažinti ir prisiliesti prie turtingos krašto žmonių istorijos ir kultūros. O istorija išties jaudinanti ir įdomi. Tai ir vietinių žvejų gyvenimo ypatumai, dailios medinės trobelės, buriniais laiveliai kurėnai ir juos žymėjusios vėtrungės. Tai ir išskirtinė laidojimo paminklų – krikštų – tradicija. Tai ir daugybės Lietuvos bei užsienio menininkų traukos ir įkvėpimo kraštas.

 

***

Sunku palikti Kuršių neriją. Dar esi nugrimzdęs į jūros ošimu alsuojančias dienos svajas, tad ne iš karto pastebi, kaip keltas neša tave atgal, kaip aplinkui daugėja automobilių, šviesoforų, degalinių. Kuršių nerija tai ir nuolatinių pokyčių, bet ir amžinybės kraštas. Kaip Sartre‘as Antano Sutkaus fotografijoje, žengiantis per Nidos smėlynus, lyg keliaudamas per pačią žmogiškąją būtį. Žmogus jūroje niekada nebūna vienišas – galvojo senis Santjagas iš Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra“. Galbūt taip pat jaučiasi ir žmogus, žengiantis per Nidos smėlynus? Vėjas, dieną naktį šiurenantis pajūrio žolynus ir pušis, paliečiantis kiekvieną nerijos smiltį ir praskriejantis virš nendrinių trobelių stogų, vėjas apskriejantis kiekvieną šio žemės lopinėlio centimetrą nuo Baltijos jūros iki Kuršių marių, vėjas, suteikdamas šiam kraštui pavidalą ir formą, sujungia jį į vientisą, nedalomą ir tobulą kūrinį.

 Žinoma, gamta ne visuomet yra tik malonūs pasivaikščiojimai ir romantiški saulėlydžiai prie jūros. Gamta – tai visas gyvenimo ciklas, gamta – tai ne tik gimimas, bet ir mirtis. Mirtis, praradimai ir kaita yra natūralios ekosistemos dalis ir žmonės išmoko su tuo sugyventi. Žmonės išmoko gyventi Kuršių nerijoje, kuri ne visuomet būdavo dėkinga ir švelni. Marios teikė ne tik pragyvenimą ir maistą. Audringas vanduo yra pasiglemžęs ne vieno žvejo gyvybę. Tačiau žmogus žmogaus sugebėjimas prisitaikyti ir išlikti yra išties įspūdingas. Džiugu, kas žmogus mokėsi ir, tikėkimės, toliau mokysis sugyventi su gamta. Nepamirš jos saugoti, nepamirš mokytis gyventi iš gamtos.

 

***

„Vieną dieną Sartre‘as staiga sustojo, apsidairė ir pasakė: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, – nors vėjas pustė smėlį jam į akis. Mes stovėjome ant kopos. Po mumis, virš marių, ritinėjosi debesys, jie atrodė kaip vatos gumulai. Sartre‘as nusišypsojo ir pasakė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.[4]

 

[1] Kuršių nerija kaip sąžinė. Knyga apie vertybes dviejų valstybių rankose, sudarė: Arvydas Juozaitis, Aušra Feser, Lina Dikšaitė, Jolita Gedžiuvienė, Ignė Kriščiūnaitė Klaipėda: Druka, 2016, p. 66.

[2] Ibid., p. 14.

[3] Ibid., p.. 21.

[4] Antanas Sutkus. Retrospektyva, sudarė: Margarita Matulytė, Antanas Sutkus, Rima Kiubaraitė-Sutkienė, Jūratė Juškienė, Vilnius: Sapnų sala, 2009, p.136.

Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com
Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com
Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com
Kuršių nerija, nuotr. M. Medišausko, šaltinis: flickr.com
Paveldosaugos mokymai „Kultūriniai kraštovaizdžiai“, nuotr. Nidos meno kolonijos
Paveldosaugos mokymai „Kultūriniai kraštovaizdžiai“, nuotr. Nidos meno kolonijos
Paveldosaugos mokymai „Kultūriniai kraštovaizdžiai“, nuotr. Nidos meno kolonijos
Paveldosaugos mokymai „Kultūriniai kraštovaizdžiai“, nuotr. Nidos meno kolonijos