Nereikšmingi kasdieniai susitikimai

Geriausias būdas savęs nematyti yra žiūrėti į save.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

Nereikšmingi susitikimai, trumpi, nereikšmingi pokalbiai. Praeinantys veidai, praeinantys ir išnykstantys siluetai. Žmonės kaip rutina. Daugybė žmonių, pažįstamų, ar pirmą kartą matomų, kuriems nenorime skirti savo laiko, nenorime netgi matyti, juk turime svarbesnių reikalų. Savų reikalų, savų rūpesčių ir dar daugybę asmeninių dalykų, susijusių tik su mumis. Bet kada galime nueiti, nusišalinti, nusigręžti. Nereikia jokių pastangų nebūti. Deja, ir vienatvė taip dažnai gali tapti nemalonia rutina, ir kartais taip norisi tikėti neįprastais, stebuklingais įvykiais, netikėtai ateinančiais į mūsų kasdienybę, tikėti bežodžiu bendravimu ir nepaaiškinamu ryšiu. Tikėti ir laukti magiško atsitiktinumo. O jeigu kitas nereikšmingas susitikimas būtų svarbiausias mano gyvenime?

Dviejų garsių vokiečių tapytojų modernistų, Emilio Noldes (1867 – 1956) ir Paulos Becker (1876 – 1907) keliai susikirto tik vieną vienintelį kartą – 1900 m. pavasarį Paryžiuje, kur dar jauni ir nežinomi menininkai atvyko mokytis ir kurti. Nors abu dailininkai paskui prisiminė ir savo asmeniniuose užrašuose užfiksavo tą trumpą susitikimą, jiems daugiau nė karto neteko pasimatyti. Sau išsikėlę individualius ir ganėtinai skirtingus tapybos tikslus abu menininkai sugebėjo reikšmingai prisidėti prie ekspresionizmo ir modernistinės Europos tapybos raidos. Šiuo metu Vokietijos Bremeno mieste, Paulos Modersohn-Becker muziejuje veikianti paroda „Emilis Nolde susitinka su Paula Modersohn-Becker“ sukuria dailininkams unikalią progą – po beveik 120 metų susitikti antrąjį kartą. Tik šįkart jie vienas į kitą žvelgia nebyliomis savo paveikslų akimis.

Emilis Nolde ir Paula Modersohn-Becker, nors ir sietini su ta pačia, ekspresionistine, tapybos tradicija, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip visiškos priešingybės. Noldę pirmiausiai siejame su vokiškojo ekspresionizmo grupuotėmis „Tiltas“ bei „Mėlynasis raitelis“, su kuriomis jis kartu eksponavo savo kūrinius. Dailininką esame įpratę matyti kaip ypatingos, gaivališkos jėgos turintį tapytoją, drąsias mostais ir skambiais spalviniais kontrastais tapantį laukinę, šėlstančią gamtą. Nemažiau įspūdingos yra ir dailininko akvarelės, dažniausiai vaizduojančios ryškiaspalvius, žaižaruojančius gėlių motyvus, arba jo medžio raižiniai, tapę ne tik ekspresionizmo, bet ir viso XX a. meno ikonomis. Tuo tarpu Paulos Modersohn-Becker kūryba perteikia kur kas nuosaikesnius jausmus, subtilias švelnumo ir lyrizmo intonacijas. Ji yra viena pirmųjų moterų dailininkių, pradėjusių tapyti moters aktus ir, ko gero, pirmoji tapytoja, taip išraiškingai perteikianti nepaprastai subtilų motinos ir vaiko ryšį. Gal Becker kūryboje ir negalėtume atrasti laukinių, gaivališkų emocijų proveržio, visgi yra vienas motyvas, viena tema, artimai siejanti abiejų dailininkų kūrybinius ieškojimus. Tai – žmogus. Parodoje galime stebėti, kaip abu dailininkai žvelgia į kitą žmogų, ir kaip žvelgia į save. Žiūrovo akyse netikėtai pradeda dėliotis įdomus dialogas ne tik tarp paveikslų, bet ir pačių dailininkų.

Atrodo, kad Noldė nesigaili savo portretuojamųjų. Nenuolaidžiaudamas užvaldo savo portretuojamųjų veidą, įmeta juos į pavojingą ir svetimą pasaulį, palieka vienus. Nolde nesigilina į išorinį grožį, drąsiai tepa dažus, jeigu reikia, gali ir deformuoti veido bruožus. Galima pamanyti, kad dailininkas sąmoningai nori parodyti žmogaus menkumą, atskleisti šlykščiąsias jo charakterio puses. Visiškai kitaip į žmogų žvelgia  Paula Modersohn-Becker. Ji savo portretuojamus asmeninis pasitinka su meile ir švelnumu. Sukuria ramybės ir sustojusio laiko akimirką, kurioje žmogus darniai sutaria su jį supančią aplinka ir su pačiu savimi. Taip pat dailininkė nevengia nuogo kūno vaizdavimo. Nuogas kūnas išreiškia žmogaus trapumą, jaunystės ir laikino grožio idėją. Šiltomis pastelinėmis spalvomis nutapyta oda yra kupina šilumos ir gyvybės. Nors paveikslai susideda iš kelių apibendrintų spalvinių dėmių, priėjus arčiau norisi stebėti visus mažiausius teptuko prisilietimus, nagrinėti spontaniškus ir laisvus spalvų persiklojimus. Paveikslo paviršius prisipildo labai subtilaus judėjimo ir virpesių, atrodo tarsi nutapytieji asmenys įgauna ramų tolygų kvėpavimą.

Visgi panašu, kad Noldė savo žmones vaizduoja dar nuogesnius negu Becker. Jie atrodo silpni, ieškantys prieglobsčio ir užtarimo. Silpni, todėl be galo žmogiški. Atsiradęs nebylus dialogas tarp dviejų dalininkų padeda suprasti, kad abu menininkai stengėsi žmoguje pamatyti pačius svarbiausius dalykus. Vieni kūriniai papildo kitus ir galiausiai ima aiškėti, jog abu dailininkai, žvelgdami į savo pozuotojus, stengėsi pamatyti tuos pačius dalykus, galbūt tik perteikė taip skirtingomis priemonėmis. Žvelgdami į kitus ir žvelgdami į savo vidų abu dailininkai stengėsi prisiliesti prie sunkiai nusakomos, labai gražios, bet ir be galo liūdnos žmogiškojo gyvenimo paslapties.

Žinoma, ne visi susitikimai mūsų gyvenime yra kažkuo svarbūs, netgi būtų gerai, kad kai kurių susitikimų nebūtų išvis. Realistiškai žiūrint, ko gero, ir Emilio Noldės bei Paulos Modersohn-Becker susitikimas tėra puiki priežastis parodos koncepcijai, o ne magišką galią turėjęs įvykis. Ir vis dėlto... Juk taip norisi kartais užmerkti akis visam racionaliam pasauliui ir pasinerti į savą, idealizuotą tikrovę, kažko nostalgiškai tikintis ir laukiant, aklai žvelgti į savąjį žaliąjį žiburėlį, kaip kad darė Didysis Getsbis. Tikėtis, kad nauja akimirka atneš naujas, nepaprastas patirtis, kuriose žodžiai „aš“ ir „mano“ pasidarys nebereikalingi, nes gyvenimas taps bendru dalyku ir žvilgsnis bus nekreiptas viena, visus mus jungiančia kryptimi. Galbūt, galbūt, galbūt.