Laiškai apie teatrą (XXIII)
Sukritus aplinkybėms, pamačiau du itin skirtingus spektaklius, kuriems būdinga kamerinė erdvė, stiprūs aktoriai ir poetiškas švelnumas, – Justino Vinciūno „Pranašystę“ Jaunimo teatre ir Nauberto Jasinsko „Pelikaną“ Oskaro Koršunovo teatre. Vienas iš kūrinių, regis, ilgisi praeities, o kitas siekia ją palaidoti.








2024-aisiais pavyko aprėpti ne visą Lietuvos teatro panoramą. Man įdomiausi reiškiniai susitelkė valstybiniuose teatruose. Tai į apmąstymus ir pojūčius panardinantis hipnotinis Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre (JT). Visiškai kitomis priemonėmis hipnotizuojantis, į sceninio veidrodžio vidų įtraukiantis Žilvino Vingelio „Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre (VMT). Neprilygstama vaidybinė žaismė to paties teatro spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“.








„Migla“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Būna simbolių kupini spektakliai ir realus gyvenimas, kurį jie simbolizuoja. Arba atvirkščiai: egzistuoja simboliškas gyvenimas ir sapnai arba spektakliai, kurie jame realizuojasi. Maždaug tokia Haruki Murakami sentencijos parafrazė klajojo mintyse, gruodžio 6 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrint dramaturgo ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerinį spektaklį „Migla“. Vis dar veikiama kūrinio, grįžusi namo į Vilnių ant saulėtos palangės norėjau patupdyti vazonėlį su dekoratyvinio bambuko ūgliais. Bet tada sustabdžiau save ir pabandžiau suprasti – o kas išties „Migloje“ įvyko?








„Com•media“ Alytaus miesto teatre
Šiemet jau tryliktą kartą Alytuje vykęs tarptautinis teatro festivalis „Com•media“ prasidėjo pagrindinėje miesto aikštėje nusileidus mėnuliui ir kosminiais ryšiais susisiekus su nustebusiais dalyvaujančių teatrų atstovais, savo nuostabą reiškusiais keisčiausiomis „Ooo“ intonacijomis. Nustebti festivalis privertė ir šių eilučių autorę, nes per tuos metus jis ne tik sėkmingai gyvavo, bet ir gerokai išsiplėtė. Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir jau kelinti metai sėkmingai įtraukiamais užsienio svečių darbais. Nors šiemet dėl nenumatytų aplinkybių nebuvo parodyti Prancūzijos ir Suomijos teatrų spektakliai, žiūrovai galėjo susipažinti su šiuolaikinio teatro pavyzdžiais iš Norvegijos, Graikijos, Rumunijos ir net tolimojo Egipto. Čia labiau pasisekė jaunajai publikai, kuri, šėldama „Com•moon•os“ naktyje, galėjo pamatyti interaktyvius užsienio menininkų pasirodymus bei lietuvių kino ir šokio darbus, išeinančius iš įprastų meno rėmų.







