Pokalbis su aktore Greta Bendže
Aktorė Greta Bendžė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2025), „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, VMT, 2025), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, VMT, 2024), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, VMT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT, 2021), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020) ir kt.








„Zucco“ Oskaro Koršunovo teatre
Mitai pavirto bevertėm istorijom, Dievas seniai miręs, išdžiūvusiuose vilties šuliniuose išsikerojo nihilizmo piktžolės. Po Prancūzijos revoliucijos vėliava užgimusios individualizmo šaknys užmezgė šiuolaikinio žmogaus darinį. Didįjį „aš“, vienintelį galią kurti ir griauti turintį individą. Tokį, kurio vertę apibrėžia kapitalo formos. Kai nebėra į ką atsiremti, kai viso ko pradžia ir pabaiga esi tik tu, didžioji tragedija vyksta asmens viduje.








Lauros Kutkaitės spektaklis Klaipėdos dramos teatre
Spauda dievina galimybę pristatyti moterį, nepaisant jos asmeninių pasiekimų, kaip vyro antrąją pusę. Ne kartą yra tekę matyti antraštę, kurioje olimpinio lygio sportininkė, puiki rašytoja ar svarbių atradimų padariusi mokslininkė, užuot nurodžius jos vardą bei pavardę, yra pristatoma „to ir to“ žmona, mylimąja, mūza... Naują spektaklį „Milena“ Klaipėdos dramos teatre sukūrusi režisierė Laura Kutkaitė renkasi pažvelgti į tokios etiketės sunkiai nusikratančią Mileną Jesenską.








„Kodas F32“ Alytaus miesto teatre
Yra pjesių, kurias rašo žmonės, patys nesusidūrę su aprašomu fenomenu. Ir yra pjesių, parašytų remiantis asmenine patirtimi. Tarp šių pjesių milžiniškas skirtumas. Visada girdėti, ar autorius savo kailiu žino, apie ką kalba. Jeigu žino, pjesė paprastai būna pilna pačių keisčiausių detalių, kokių niekada nesukurtum apie temą mąstydamas iš atstumo.








Jeanas-Lucas Lagarce’as mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje
Jei atidžiai pažvelgtumėt į Lietuvos žemėlapį ir žvilgsniu pietvakarių kryptimi slinktumėt pasienio linija, netrukus surastumėt miestelį, kuris savo pavadinimu byloja apie mūsų identitetą, istoriją ir kultūrą; ir apie asmenybę, žmogų, kuris buvo svarbaus laikmečio vizionierius ir svariai prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimosi. Kalbu apie Vincą Kudirką ir jo garbei pavadintą Kudirkos Naumiestį.








„Ronja plėšiko duktė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kontrasto principu savo meninį gyvenimą pozicionuojantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) po pernykščio bravūriško raginimo „neiti į teatrą“ šiemet metasi į visišką priešingybę, jausmingai kviesdamas bent trumpam pamiršti neapykantą ir rinktis gyvenimą santarvėje. „Mes negalime vienas be kito“ – ganėtinai logiškas sezono šūkis eilinį tapatybės bei hierarchinės struktūros virsmą greitu laiku atlaikyti turėsiančiam aštuoniasdešimt šešerių metų „seneliūzui“.







