Rugsėjo 22-23 dienomis teatro laboratorija „Atviras ratas“ pristatys dvyliktąjį sezoną, kurio metu žiūrovus pakvies atpažinti save teatre. Šį introspekcijos procesą penktadienio vakarą simboliškai pradės biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“, paremtos realių tarpukariu bei pokariu gyvenusių žmonių istorijomis, o kitą vakarą scena atiteks modernaus žmogaus savasties paieškoms režisierės Ievos Stundžytės spektaklyje „identify“.
Po spektaklio „Lietaus žemė“ jo kūrėjai žiūrovus pakvies susiburti Andriaus Tapino moderuojamai diskusijai, kurioje taip pat dalyvaus ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai. Teatro erdvėje tyrinėdami savo pačių, o tuo pat metu – ir kiekvieno žmogaus identiteto anatomiją, „Atviro rato“ aktoriai biografinėmis improvizacijomis asmeniškai prisiliečia prie didžiausią įspaudą mūsų tautoje palikusių įvykių. Neleisti istorijai, kad ir kokia ji bebūtų skausminga, nugrimzti į užmarštį – tai ir „Misijos Sibiras“ užduotis, jau dvylika metų vykdoma jaunų neabejingų žmonių. Visiškai skirtingų komandų – teatro kūrėjų bei ekspedicijos dalyvių – skirtingi būdai kalbėti, aktualizuoti ir priminti mūsų visų istoriją susijungs į bendrą visumą, kurioje bus mėginama drauge atrasti atsakymus į klausimus apie pilietiškumą, tautinį identitetą ir praeities vietą šių dienų kontekste.
Vilniaus Kamerinis teatras (VKT) rugsėjo 17 d. naująjį sezoną tradiciškai pradės Evaldo Jaro režisuotu nuotaikingu spektakliu visai šeimai „Plėšikas Hocenplocas“.
VKT spektakliuose dominuoja įvairūs žanrai, nuo tragikomedijos bei lyrinio farso iki jaunatviška energija bei subtiliu humoru trykštančios muzikinės komedijos, pasakos mažiems ir dideliems. Su teatru bendradarbiauja savo kūrybinį stilių suformavę profesionalūs bei talentingi jaunosios kartos aktoriai, režisieriai, kostiumų dailininkai, scenografai ir kompozitoriai.
Šiais metais VKT žiūrovus nudžiugins trimis premjeromis. Viena jų – iš Lenkijos atvykusio Balstogės Lėlių teatro direktoriaus, meno vadovo bei režisieriaus Jaceko Malinowskio statomas spektaklis „Po grybuku“. Jis kuriams pagal žymios lenkų dramaturgės Martos Guśniowskos pjesę, kuri buvo apdovanota Tarptautiniame festivalyje „Korczak 2011“.
Pati pirmoji 53-ojo Valstybinio jaunimo teatro sezono premjera – rugsėjo 24 dieną įvyksiantis instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“. Netradicinio spektaklio, išsidėsčiusio po įvairias teatro erdves, autorės – režisierė Olga Lapina ir scenografė Renata Valčik. Kūrėjos sutinka, kad pasirinkta baimių tema – labai kontraversiška, o jauni tėvai dažniausiai jos vengia. Tačiau, kaip teigia režisierė Olga Lapina, svarbu suprasti, kad apie baimes kalbėti būtina. Todėl šį iššūkį visa kūrybinė komanda priėmė labai atsakingai: spektaklio darbai prasidėjo ilgos laboratorijos principu, kurios metu aktoriai ir kūrėjai vaikystės baimių tema intensyviai konsultavosi su specialistais, psichologais.
Instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“ – valanda kelionės po teatro erdves. Jose žiūrovai atras iki šiol nematytus kambarius, kuriuose susitiks su įvairiomis baimės formomis. „Neturime tikslo išgąsdinti. Priešingai: mes stengiamės baimę dekonstruoti, pažiūrėti į ją iš šono ir sužinoti, kokias pasekmes baimė turi mūsų gyvenimui bei kokios priemonės ją padėtų peržengti“, – sako spektaklio režisierė Olga Lapina.
Likus vos porai savaičių iki premjeros, apie spektaklį kalbamės su režisiere Olga Lapina ir scenografe Renata Valčik.
Naujasis Keistuolių teatro sezonas alsuos pokyčiais – tiek vykstančiais jau dabar, tiek laukiančiais netolimoje ateityje. Vienas iš teatro įkūrėjų, aktorius bei režisierius Aidas Giniotis teigia, jog per ateinančius mėnesius Keistuoliai ne tik pristatys kelias naujas premjeras, bet ir atsisveikins su vienu dideliu bei svarbiu etapu, kurio baigtį žymės ne tik kitais metais sukaksiantis solidus trisdešimties metų jubiliejus, bet ir prasidėsianti teatro patalpų rekonstrukcija. Šių artėjančių pasikeitimų akivaizdoje Keistuolių teatras nusprendė nesidengti po skambiais šūkiais ir naujame sezone tikisi su žiūrovais pasidalinti vidinėmis teatro nuotaikomis, užmegzti betarpiškesnį ryši bei pristatyti komandiniame darbe gimusius atradimus.
Vienintelė sezono premjera suaugusiems – režisierės Ievos Stundžytės komedija „12 naktis, arba Kaip norite“ pagal V. Šekspyrą – į teatro sceną sugrąžina besąlygiškos meilės paieškas. Spektaklyje pasirodantys skirtingų kartų aktoriai savitai bei šiuolaikiškai interpretuoja klasikinę pjesę, ieškodami atsakymo į klausimą – mylėti ar būti mylimiems?
Praėjusį teatro sezoną bene didžiausiu nusivylimu teatro pasaulyje tapo ilgai laukto spektaklio „Tartiufas“ atšaukimas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Beveik du tūkstančiai žiūrovų grąžino bilietus, atgavo sumokėtus pinigus ir ilgai laukto spektaklio nepamatė. Viešumoje pasigirdo įvairių versijų, viena iš jų buvo neva spektaklis atšaukiamas dėl valdžios cenzūros, kurios griebtasi dėl itin drąsių režisieriaus deklaracijų. Ar taip yra iš tiesų, žiūrovai galės jau greitai įsitikinti patys, nes po ilgų svarstymų nuspręsta spektaklį sugrąžinti į LNDT Didžiąją sceną.
Rugsėjo pirmomis dienomis Oslo nacionaliniame teatre Oskaras Koršunovas pristatė šokiruojančią premjerą pagal britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“ ir iškart po to grįžo į Vilnių kurti „Tartiufo“ bei repetuoti „Kankinio“ su nauja aktore Beata Tiškevič.
„Taip jau išėjo, kad Norvegijoje sėkmingai pasiekęs finišą, šokau į kitą finišo tiesiąją Lietuvoje. Ne mažiau pavydėtinoje situacijoje yra ir visi teatro darbuotojai: technikai, aptarnaujantis personalas, kai kurie aktoriai, nes ką tik išleidę daug darbo pareikalavusią premjerą „Lokis“, jie puola į kitą ne mažiau iššūkių keliantį Didžiosios salės spektaklį, kurio premjera jau visai greitai.
Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus
Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.
„Žydroji paukštė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti – žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to – mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.





Apie spektaklį „Šokis Delhi“ OKT / Vilniaus miesto teatre
Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas – išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras intensyviai ruošiasi pirmajai 78-ojo sezono Didžiosios salės premjerai. Rugsėjo 14 d. bus pristatytas spektaklis „Lokis“, kuriamas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand‘o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais. Spektaklio režisierius – Łukaszas Twarkowskis, Lietuvoje 2015 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas.
„Lokio“ dramaturgija remsis trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – prancūzų rašytojo Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos: lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand‘o Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemeta vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“, – sako režisierius. Visas tris istorijas į vieną pjesę jungia dramaturgė iš Lenkijos Anka Herbut. Jai talkina Teklė Kavtaradzė. Spektaklio scenografas – Fabien Lédé iš Prancūzijos, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius — Bogumił Misala, choreografas — Paweł Sakowicz, vaizdo efektų autorius — Jakub Lech. Dauguma kūrybinės komandos Lietuvos publikai 2017 m. balandį pristatė audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“.
Pernai startavęs jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“, siekęs pakeisti teatro santykį su žmogumi ir kėlęs tikslą išsiaiškinti jaunimui rūpimas temas, problemas ir aktualijas, šiemet tęsia savo pagrindinę misiją. Šiemet rugsėjo 19-24 d. vyksiančio festivalio, kurio pagrindiniai kūrėjai – studentai, spektakliuose išvysime tai, kas aktualu daugeliui – skausmingiausi ir sudėtingiausi dalykai, kurie trukdo judėti pirmyn. Nebus apsieita ir be išmaniųjų technologijų – dalį vieno festivalio spektaklių žiūrovai stebės savo mobiliajame telefone.
Festivalis prasidės spektakliu „MANO INSTRUKCIJA“, nagrinėjančiu moralės klausimus, didelį dėmesį skiriant stereotipams. Pagrindinė spektaklio tema – savidestrukcija – analizuojama per asmenines patirtis. Kūrybinė komanda kelia klausimus: kokios savidestrukcijos priežastys? Ar to įmanoma išvengti? „Mes nusigręžiame patys nuo savęs ir nuo kitų, bijodami būti kitokiais, bijodami išeiti iš savo komforto zonos. Priimame taisykles apie ką galime ir apie ką negalime garsiai šnekėti. Tuomet pradedame virti savose sultyse, darome, kad daryti ir nesusimąstome kodėl ir kam to reikia? Iš prigimties žmogus yra sukurtas taip, kad jam reikia kito žmogaus, tačiau vadovaujamės dažnai girdimomis frazėmis - gyvenk dėl savęs. Tačiau į ką tai viskas virsta? Didžiulį chaosą, provokacijas, nesusikalbėjimą. Kaip tai ištaisyti? Kurioje vietoje yra klaida?“ – klausimus kelia režisierė Eimantė Urmonaitė.