„Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre
Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.








Erico Lacascade’o „Balkonas“ Jaunimo teatre
„Balkonas“ – tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Tai net ne spektaklis eksperimentas, o teatro kūrinys, savita meno, o tai reiškia ir psichologine, kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.








Festivalis „Išeities taškas“
Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“ – išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.








Spektaklis vaikams Lietuvos rusų dramos teatre
„Esu laimingiausia, nes galiu pasakoti žmonėms istorijas“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, išties užburiančiai papasakotos istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Šiandien teatre vaikams ne tiek daug pastatymų, sukurtų pagal šiuolaikinę literatūrą, todėl naujasis Rusų dramos teatro spektaklis „Triušis Edvardas“, kurio premjera įvyko praėjusio sezono pabaigoje, intriguoja vien dėl to (pagal DiCamillo knygą spektaklį prieš keletą metų pastatė ir Klaipėdos lėlių teatras).








„Aš nieko neatsimenu“ Vilniaus mažajame teatre
Šiuolaikinio teatro kryptys rodo, kad šiandien žmogui trūksta laiko jausti. Itin stengiamasi vengti skausmo – atstūmimo, praradimo, nesėkmės ir kitokios kančios. Jautrumas bukinamas vaistais, priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, persidirbimu, informacijos srautais, stiprių įspūdžių paieškomis, atsitiktiniais santykiais ir t.t. Todėl ir teatre vis rečiau matome personažus, kurie jaustų, patirtų, išgyventų, užtat scenoje įvairiomis technologijomis stengiamasi atkurti šiuolaikinio žmogaus egzistencinę būseną – nuobodulio vengimą ir tobulos nejautros, užsimiršimo, malonumo paieškas. Todėl daliai šiuolaikinio teatro kūrėjų personažų jausmai neatrodo aktualūs.







