Teatras kaip vieta vaikui suprasti pasaulį ir pasauliui suprasti vaiką

Alytaus miesto teatre penkioliktą kartą vyko Tarptautinis teatro festivalis COM•MEDIA, o viena iš jo dalių – jau dešimtus metus skaičiuojanti programa vaikams ir jaunimui „Com•@“. Teatro festivaliuose vaikai gauna geriausią progą ne tik patirti skirtingų trupių, kultūrų, žanrų įvairovę, bet ir per keletą dienų pamatyti įvairių darbų, o juos pamačius suvokti, kuo skiriasi meninis scenos darbų poveikis, kas patinka, kas atstumia. Taip formuojasi vaiko meno patyrimo įgūdis ir argumentuota nuomonė, auga reiklus ir išprusęs būsimas teatrų lankytojas.

Programos „Com•@“ ypatumas – vaikų komisija, kuri vertina spektaklius ir vėliau renka savo mėgstamiausius. Mažieji kritikai pirmąją festivalio dieną pakviečiami į sceną ir pristatomi vaikų auditorijai, taip akcentuojant, kad šiame festivalyje menas ne tik rodomas, bet ir vertinamas, kad „vertinti meną“ yra atskira ir įdomi veikla. Komisijos nariai čia visuomet išdidūs, imlūs ir pasitempę, atidžiai stebi kiekvieną darbą ir salėje turi aiškiai pažymėtas vietas. Būti komisijos nariu programoje „Com•@“ – garbė ir šventė.

Šiemet festivalyje viešėjau pirmąją dieną. Mačiau tris spektaklius: Valstybinio jaunimo teatro „Pasakų istorijas“, Keistuolių teatro „Tip top“ ir Stalo teatro darbą „Ką siūlai?“. Pirmą ir trečią spektaklius stebėjo nemažai neuroįvairovės ypatumais pasižyminčių vaikų. Jų autentiška būtis sukūrė savitą erdvę ir leido pajusti, kaip stipriai auditorija veikia kūrinį: ji gali jį ir sunaikinti, ir sustiprinti taip, kad kūrinys pasiektų didžiausią savo potencialą. Neuroįvairi publika aiškiau reiškia savo nerimą ir susižavėjimą, papildo teatrinį vyksmą įvairiais garsais, niūniavimu, šūkčiojimu. Jei tik kūrinys tam atviras, tai tampa ne trukdžiu, o autentišku sceninės būties papildiniu. Dažniausiai ši publika pasižymi ir ypatingu įsitraukimu – jai viskas labai įdomu. Dėl savo jautrumo ji nėra paveikta pertekliaus visuomenės atributų – jos vaizduotė nėra užbombarduota tūkstančiais dinamiškų vaizdų. Jai buvo be galo įdomu gauti mezgimo siūlų kamuolėlį spektaklyje „Ką siūlai?“, o vėliau duoti siūlo galą aktoriams, kad nuo visų – būtinai visų (ir aš, ir aš!) – vaikų į sceną nusitiestų siūlų tinklas. Kito žodžio nei „stebuklas“ tam, kas įvyko šiame spektaklyje, sugalvoti negaliu.

„Ką siūlai?“ yra režisierės Saulės Degutytės spektaklis, skirtas neuroįvairiems vaikams iki 18 metų. Spektaklio anotacijoje rašoma: „Sukūrėme šį spektaklį apie ypatingus vaikus. Savo buvimu šie vaikai mums tyliai kelia svarbius klausimus: ką mūsų visuomenė gali jiems pasiūlyti? O ką jie siūlo pasauliui? Ką siūlau aš? Ką siūlai tu?“ Žavu, kad visi pasiūlymai šiame spektaklyje sukuriami iš siūlų, pavadinimui suteikiant dar vieną reikšmę: apie ką tie visi mūsų siūlai?

Spektaklis pasižymi ypatingu atsargumu, ramybe, savotišku taikumu su savo žiūrovu. Jame svarbiausia – ką jaučia mergaitė (Kristina Baranauskaitė) ir kad ji viską jaučia kitaip negu berniukas (Artūras Dubaka). Tas viskas šiame kūrinyje – tai siūlai: siūlų kamuoliai, siūlų vijos, siūlų drabužiai ir sėdmaišiai, siūlų slėptuvės ir šviestuvai. Vizualinis ir akustinis kūrinio grožis – didelis, ypatingos harmonijos; siūlų ir šviesų spalvos, fone skambantis Giedriaus Arbačiausko balsas ir Sandros Bernotaitės teksto prasmės gilios, žemiškos, sodrios. Taip įtvirtinamas svoris tokio gyvenimo, kuris norminei visuomenei nesuprantamas: tai itin jautrių, neuroskirtingų, autizmo spektro sutrikimų ar kitų galių turinčių mažųjų jausmų sunkumas ir neišmatuojamas dydis.

„Kur tu liūdėsi? Liūdėsiu po kepure“, – taria balsas, mergaitei slepiantis po siūlų gaubtu, o berniukui be paliovos sukant galvą, kaip sudominti mergaitę kažkuo, kas pagaliau jai nebūtų per baisu, per dygu, per stipru, per karšta. Aktorius Dubaka spektaklyje „Ką siūlai?“ savo veikimu kuria saugią ir talpią erdvę būti kitam, kitokiam nei jis, ir tai nėra tiktai tikslus vaidmens sumanymo išpildymas: šiam aktoriui būdingas dėmesingumas partneriui ir smalsus rūpinimasis pačia spektaklio būtimi šiame kūrinyje išdidėja iki maksimumo. Svarbu ir tai, kad kūrinyje išvengiama didaktikos ar tiesaus mokymo, kaip elgtis su kitokių galių turinčiais žmonėmis: jis išsaugo meno kūrinio magiškumą ir veikiau primena tarsi uoga nokstančią visatą, pasaką, kuri su neurodiversiškais to vakaro žiūrovais sugebėjo užmegzti artimą, jaukų ir labai saugų ryšį.

***

Žiūrint Keistuolių teatro „Tip top“ atrodė, kad šis spektaklis ir jo režisierius Aidas Giniotis vis dar įstrigęs 1989-uosiuose, kada remiantis Donaldo Bisseto pasakų motyvais gimė „Kitą kartą“, tapęs aktorių Ilonos Balsytės, paties Giniočio, Sigučio Jačėno, Roberto Aleksaičio, Andriaus Kaniavos ir kitų „keistuolių“ kelio pradžia. Sraigė Olaiva, Karvutė Anabelė, Dramblytė Deizė, Kurmis Ernestas, Raganosis Semas, Žiogas Sendis paskutinį praeito tūkstantmečio dešimtmetį iš tiesų atliko ypatingą vaidmenį lietuviškos vaikų kultūros sektoriuje: spektakliai, plokštelės, muzikiniai filmai vaikams, dainos ir jų klipai buvo to laikotarpio kultūrinis reiškinys, viliojęs žaismingu, įtraukiančiu, autoironišku, pagaviu ir svarbiausia – ryškias, vaikams patrauklias, laisvas, nepriklausomas aktorių asmenybes atskleidžiančiu turiniu. Su „keistuoliais“ augo tiek nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vaikai, tiek jų tėvai.

Šiandien teatras vaikams kaip meno sritis iš esmės pasikeitęs – tai aukščiausio lygio eksperimentinė erdvė, kurioje jaučiama ypatinga pagarba vaikui ir įvairiems būdams suvokti / patirti / jausti pasaulį. Vietoj linksmo istorijų pasakojimo jame dirbama su vaikų pojūčiais, visų rūšių intelektu, dažnai atsisakoma naratyvinio siužeto, pasitelkiamas konceptualus judesys, vaizdas, technologijos, sensorinės priemonės, netikėti objektai, nevengiama sunkių temų ir nepatogių pavidalų. Mano supratimu, vaikams skirtas teatras iš vaikų linksmintojo pamažu tapo būdu vaikui suprasti pasaulį ir pasauliui suprasti vaiką.

Šiame fone Keistuolių teatro prieiga atrodo mažų mažiausiai nespėjanti su laiku. Taip, ji vaiką tikrai sudomina, publiką įtraukia ir užkrečia gera nuotaika, net įkvepia namie išsitraukti šokdynę, net suteikia balsą iš šiukšlių konteinerio keletą kartų prabylančiam dirbtiniam intelektui, tačiau stokoja jausmo, kad teatras yra daug daugiau nei pasilinksminimas. „Tip Top“ vėl atgyja Bisseto pasakos – čia išvystame ir tą pačią Sraigę Olaivą, taip pat Senutę iš Haigeito, Karalių, Kanarėlę Čiulbuonėlę, Arklį, Obelį, Drakoną Komodo, Šimtakojį vardu Kojos ir kitus, – bet iš spektaklio nepavyksta išsinešti nieko, kas lieka ilgam: viską čia lydi šaunios dainos ir šokiai, tačiau prisiminimuose ir lieka tik šaunumas.

***

Festivalį atidariusi objektų edukacija „Pasakų istorijos“ – tos pačios Saulės Degutytės kartu su aktorėmis Aldona Bendoriūte ir Dalia Morozovaite sukurta objektų teatro miniatiūra, kurios tikslas yra išmokyti vaikus kurti kasdienybę kaip pasaką, atgyvinant paprasčiausius namų daiktus. Dvi aktorės čia suvaidina nedidelę ištrauką – pasaką apie tris brolius „Stalelis, avinėlis ir lazda“, o vėliau kviečia vaikus kurti savo improvizacijas su daiktais. Vis dėlto net ir trumpoje teatrinėje ištraukoje yra ką pažiūrėti: aktorės žongliruoja skirtingiausiais personažais, puoduose, arbatinukuose, toršeruose ir šepečiuose atgyja įvairiausios būtybės, aktorės nė akimirkai nepraranda ryšio nei viena su kita, nei su publika, nei su tikėjimu, kad teatras vaikams yra gyvybiškai svarbi ir profesine prasme rimta veikla. Ko gero, visi ne kartą esame matę vienokį ar kitokį būdą kurti buities rakandų teatrą, jis visada kelia smalsumą, bet ne visuomet demonstruoja aktorinę meistrystę. O štai „Pasakų istorijose“ įdomu stebėti ne tik objektus, ne tik aktores, bet ir tą slaptą ritualą, kai gyvybė iš žmogaus nuteka į daiktą: šių dviejų aktorių gyvybingumas ir vidinis degimas sukuria tikėjimą burtais. Šitiems burtams gimti reikia nedaug – tiktai noro iš nieko sukurti didelį džiaugsmą kitam.

Viešnagė Alytuje, programoje vaikams ir jaunimui „Com•@“, šiemet baigiasi mąstant apie jautrumą ir teatrą kaip tinkamą vietą sutikti žmogų – visokį, net bejėgį, sutrikusį, liūdną, „ne tokį“. Teatras turi galių šį žmogų ir priimti, ir nuraminti, ir pažadėti, kad lauks ir kitą kartą. Su tokiu jausmu išeiti iš vaikams skirto teatro festivalio yra labai daug, labai reta ir labai svarbu.