Apie dingusią magijos knygą

Priešistorė

„Agnijos magijos“ skaitytojas susiduria su Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurioje pasakotoja J. I. teigia perrašanti Agnijos jai atiduotą knygos rankraštį, kuriame ši aprašo susidūrimą su mistiškai pranykstančia knyga. Tariant paprasčiau – knyga yra nepatikimas dalykas.

Primenu, kad Agnija viešėdama Amsterdame gauna magijos knygą. Kaip prašyta, atneša ją Vilniuje gyvenančiai Anuškai. Agnijai vos atsidūrus Anuškos bute, knyga dingsta. Paaiškėja, esą tokio fizinio daikto niekada nebuvę, tik viena Agnija tą knygą mačiusi, mat jai reikėję susipažinti su moterimis, kurios padės įveikti išsisėmimą.

Žiūrovas, nusprendęs eiti į Nauberto Jasinsko spektaklį „Agnijos magija“, susiduria su šiuo pavadinimu išreikšta kūrėjų pretenzija į konkretaus romano interpretaciją. Atidžiau žvilgtelėjęs į plakatą pastebi ir atsitraukimą, pridedant paantraštę „pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą“. Spektaklis irgi nepatikimas. Ivanauskaitės knyga, galbūt vedusi vieną ar kitą žiūrovą į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, jame prapuola. Agnijos magijos knyga nė nepasirodo. Jos nekamuoja joks išsisėmimas.

AGNIJA

Žinia, Ivanauskaitės romanuose herojų santykis su vyrais periferijoje nelieka. Taip esti ir „Agnijos magijoje“: herojės pasakojimas prasideda prieš parą Amsterdame sutikto vyro paieška. Miestas, suprantama, tampa erdve svaigintis ir mylėtis. Vis dėlto svarbios Agnijos atvykimo aplinkybės – tarptautinei fotografijos parodai buvo atrinkti jos darbai. Po metų vėl laimėjusi fotografijos konkursą Amsterdame ir gavusi premiją ji, užuot grįžusi namo, išvyksta į Indiją. Agnija keliauja tik dėl kūrybos arba už kūrybą – į parodas arba už premijas. Svarbu ir tai, kad laimėjusios fotografijos – autoportretai, moters valdomas jos pačios atvaizdas. Meninė praktika yra būdas įgyti galios (sutikime, romano kontekste – menkos) ir laisvės.

Spektaklyje net to nedidelio menininkės savarankiškumo nelieka: užrašą plakate dažais išpurškia Vyras (Robertas Petraitis; vaidina Algirdą, Atsuktuvą, Vienuolį). Agnija (Alvydė Pikturnaitė) piešia tik ant jo nugaros ir aikčioja jam deklamuojant poeziją. Vyras yra aktyviai kuriantis, valdantis kūrybą. Jis yra ir medžiotojas. Jo klausia: ką parnešei? Laimikis – raudonas vynas, kurio Agnija lyg ir nelinksta gerti – kodėl raudonas, – bet greitai persigalvoja norėdama įsiteikti išdidžiam Vyrui.

Nors sako trokštanti spalvingų patirčių, kad galėtų jas išsinešti į kitą pasaulį, herojė sukasi uždaroje mandaloje – namų ar sapniškoje erdvėje. Agnija tik kartą palieka scenos centre įrengtą savo kambarį (scenografas Vladas Suncovas). Ji pasirodo scenos pakraštyje, kur apie medinę skulptūrą – dvasių namelį? – sukinėjasi Anuška (Jūratė Onaitytė). Atėjusi Agnija praneša, kad atnešė knygą. K o k i ą   k n y g ą? Ir tuoj pat susizgrimba, kad knyga iš krepšio dingo. K o k i a   k n y g a? Susinervinusi Agnija klausia: kodėl manot, kad žaisiu šiuos jūsų žaidimus? Anuška atsako: nes tau patinka žaisti.

Iki šio epizodo nebuvo jokios knygos, kurią Agnija norėjo kam nors perduoti. Žiūrovas matė tik vyną, piešinį ant Vyro nugaros ir seksą. Agnijos katė (Martyna Gedvilaitė) filosofavo apie metafizinį murkimą, kol jos šeimininkė buvo tenkinama žvakigaliu. Romane dvasines praktikas reiškęs „žaidimas“ spektaklyje nuskamba kaip Vilniaus troleibusus boružėmis pavertusios kompanijos šūkis. Atėmus iš Agnijos kūrybą, keliones ir magiją, telieka jos vyrai.

Scenoje užrašomas šūkis „free Tibet“ implikuoja, kad Agnija truputį yra Jurga. Akimirką tai atrodo ir žaisminga užuomina į kitą režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklį – „Velnio nuotaką“ (LNDT), kuriame Agniją įkūnijanti Alvydė Pikturnaitė atlieka Jurgos vaidmenį. Ilgainiui paaiškėja, kad pastatyme kuriamas personažas turi ne tiek daug bendra su Ivanauskaite ar jos Agnija. Nei autorės, nei romano herojės nepavadinsi vienareikšmėmis. Priešingai: ji ryški, komplikuota, ne kiekvienam suprantama ir priimtina. Scenoje šie epitetai subliūkšta iki erotinio geismo objekto. Spektakliui einant galop priklijuojamas Marijos Viktorijos iš romano „Ragana ir lietus“ teismo motyvas vaidmeniui gelmės neprideda.

MAGIJA

Literatūrinė Agnija svyruoja tarp kraštutinumų. Amsterdamiečio ir trokšta, ir bijo. Pažada su juo pasilikti ir išskrenda į Vilnių. Kasdien kalbasi su juo telefonu, kol kartą pasiunčia: eik šikt, ir žliumbia, kad jis ją išties myli. Agnija skeptiškai vertina Anuškos ir Vilijos siūlomus apsivalymo būdus – nuo kasdienių pamaldų iki prastosios savo pusės sunaikinimo veidrodyje, – bet nurodymus vykdo. Ji nenori pasiduoti vyrui, bet pasiduoda. Tada siunta. Ima liguistai geisti. Vakarą ji siekia askezės, rytą smaginasi glamonėjama girtų poetų draugijoje. Ji nori gyvenimo įspūdžių ir pražūti. Ji jaučiasi kalta, kad jaučia kaltę.

Moters jausenų amplitudė pastatyme gerokai siauresnė. Ji žaidžia plėšrūnus su pirmuoju Vyru ir jos nesutikimas – ne – tėra dekoracija. Žodis, kuris turėtų viską stabdyti, spektaklyje telieka nedidelė barikada, kurią užkariautojas lengvai peržengia. Nei kaltinimo, nei kaltės. Nepasirodo joks Agnijos prieštaringumas. Užuomina į ritualą su veidrodžiu – romane turėjusį leisti Agnijai pamatyti daugiau, nei leidžia fizinė rega, ir atsikratyti negatyviosios asmenybės dalies – palydima šokiu skambant April Stevens „Teach me tiger“. Daina vargiai galėtų suskambėti kaip moters išsilaisvinimo iš aistrų manifestas.

Tuoj pat pasirodžius antrajam Vyrui, prireikia tik vieno komplimento, kad demonstratyviai abejingai bendravusi Agnija smuktų su juo po antklode. Romane panašiomis aplinkybėmis tįsančią heroję apima nejauka. Ji kambario kampe mato šviesos rutulį, kuris ją stebi. Sugulovo išvadinta kvaila mergyte, tik nori atšauti. Kitąryt perka jam alaus, cigarečių ir pasiunta, kad vyras išgėrė jos odekoloną. Išspyrusi svečią lauk, puola į neviltį laikydama save pabaisa. O trumpiau – literatūrinė Agnija yra paradoksų virtinė, kuri scenoje neatsiskleidžia. Lyg iš košmaro pabudusią ir pirštu į tuštumą dūrusią moterį pastatyme nuramina tėviškas sugulovo miegok. Išgirdęs šaltą tau jau metas eiti, vyras ramiai pasišalina iš kambario.

Tiesa, nuskamba užsceninio balso užuomina, kad Agnija ne savo sąmoningu noru atsiduoda Vyrui: bėda prasideda tada, kai žmogus sutinka prisitaikyti, jei už tai gauna švelnumo. Kambaryje pasirodžiusi Anuška pataria ieškoti mokytojo. Agnija sako esanti neperauklėjama. Anuška priduria, kad mokytojas bus toks, kokio mokinys nusipelno. Ir staiga Agnija ima suktis nebe savo namuose, bet sapniškoje kelionėje į Lamalingą, kur sutinka trečiąjį Vyrą – budistų vienuolį. Pasigirsta Anuškos patvirtinimas – tai jis. Vienuolis, taip kaip romane, susižavi moterimi ir jųdviejų dvasingas pokalbis baigiasi bandymu mylėtis. Ivanauskaitės Agnija bijo, priešinasi. Kai vienuolis atsitraukia, sako jo norinti. Kai atsikvošėjęs ją atstumia, ima kaltinti. Verkti. Svarsto apie savižudybę. Vėl jį sutikusi – manipuliuoja siekdama sekso. Ramybės ieškojusi moteris pakliūva į tas pačias aistras, vėl sukasi sunkiai paaiškinamų nuotaikų spiralė. Jasinsko Agnijai fizinis vienuolio artumas būgštavimų nesukelia. Jie apsvaigę sukasi žvelgdami vienas į kitą. Atrodo, kad Agnija nusipelnė mokytojo, kurio akyse liktų erotinis objektas, ir visai dėl to nesijaudina.

AGNIJOS MAGIJA

Dar prieš skaitytojui atverčiant knygą, pavadinimas siūlo logikos Agnijos veiksmuose ir reakcijose neieškoti. Pasaulyje, kuriame veikia magija, herojei leistina elgtis ne pagal mūsų realybės psichologinius dėsnius. Išties, juk jos permainos kartais sunkiai sveiku protu suvokiamos. Tačiau galiausiai paaiškinamos viena peripetija – incestu. Pasakodama apie naktį su tėvu, Agnija klausia: kas man atidarys pragaro vartus? Jos nestabilumas, polinkis į savinaiką, nesveikas santykis su vyrais pasirodo pagrįsti. Ji bando atsiriboti nuo šios patirties – argi kas nors atsitiko, – bet neapleidžia kaltės jausmas. Agnija kartą jau bandė apsivalyti šamaniškais ritualais, tačiau poveikis neišliko ilgai. Štai kam ta magija. Štai kam tas mokytojas. Savikalta yra romano raktas.

Pastatyme Agniją kaltina Kitas. Ji ragana, ji su velniu nusidėjusi, ji atsižadėjo Dievo krauju, už tai ji kaba surištomis rankomis. Marijos Viktorijos teismas keliskart išplėšia Agniją iš svaigaus sukimosi su budistų vienuoliu. Ir iš jos pačios. Kam reikėjo magijos ir mokytojo, jei ji nesijaučia prasikaltusi, jei jos santykiai nėra kompulsyvūs, jei ją tenkina jos padėtis, jei tik kažkas iš šalies ją teisia už seksualumą? Kvepėtų emancipacija, ne trauma. Tik scenoje Agnija ne savarankiškai rinkosi vyrus, o stengėsi nedrumsti jiems ūpo. Jie patys ją rado, o ji negebėjo atsisakyti. Ji lengvai pasidavė vyrų geismui ir dėl to nesigraužė.

Agnija spektaklyje nuteisiama už tai, kad leidosi būti erotiniu objektu. Be kraujomaišos ir magijos, be noro susinaikinti ir atgimti ji telieka vyriško troškimo tikslas. Užsceninis balsas pastebi, kad moteris negali būti savimi, nes yra apibrėžiama per santykį su kitu. Iš to santykio – geismo ir nuosavybės – herojė nė nebando vaduotis, todėl jis lieka nedemaskuotas. Viską apibendrina Katė: privilegiją atgimti turi tik katės, o žmonės išnyksta. Nebent pasirenka atgimti kate. Jei moteris nori būti ne aistros grobis, turi atgimti ne savimi.

AGNIJOS MAGIJOS žodynėlis

ROMANAS, kurio pavadinimą ir herojės vardą perima spektaklis, liudija apie kompleksišką, praeities kamuojamą, impulsyvią, ieškančią palengvėjimo, nestabilią moterį. Duoklė jai neatiduodama.

SPEKTAKLIS pripildytas detalių iš skirtingų Jurgos Ivanauskaitės tekstų. Bandymas į vieną vaidmenį sutalpinti kelių romanų fatališkus, pasmerktus, išnaudojamus, besikankinančius moterų personažus ir pačią autorę (bet neišsiplėsti laike iki begalybės) nė vienos neparodo pakankamai įvairiapusiškai.

REŽISIERIAUS INTERPRETACIJA pasiūlo svarstyti apie ribotą, vyrų norams paklusnią moterį. Tarp estetiškų sekso scenų įsivėlusios ezoterinės nuotrupos patvirtina, kad viskas – nereikšmingas žaidimas. Scenoje Agnija – ne žmogus, o vyro sukurta idėja.