Apie Lietuvos sezoną Prancūzijoje
Ilgai laukus, Lietuvos kultūros sezonas pasiekė Paryžiaus vartus ir mūsų menas pasklido po Prancūzijos sostinę. Vieni šio renginių ciklo laukė labiau už olimpines žaidynes, kiti abejojo, ar Lietuvos kultūra nepasiklys tarp gausybės olimpiados reklamos kampanijų ir po žaidynių vyksiančių diskusijų. Vis dėlto Sorbonos universiteto didžiajame amfiteatre suskambo „Kur giria žaliuoja“, Pompidou centre aidėjo sveikinimo kalbos, Paryžiaus rudens festivalyje kūrinį parodė Lina Lapelytė, o rugsėjo 29 d. Théâtre de la Ville prasidėjo „Focus Lituanie“ programa. Būtent apie pastaruosius įvykius ir noriu papasakoti. Bienvenue en France! Bienvenue à Paris! (Sveiki atvykę į Prancūziją! Sveiki atvykę į Paryžių!)
„Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre
Jaunimo teatras įtraukia žiūrovus į literatūros ir teatro dialogą. Tokie repertuaro spektakliai kaip „Austerlicas“ (2020), „Don Kichotas“ (2021), „Puikus naujas pasaulis“ (2021), „Jauno žmogaus memuarai“ (2022), „Edžio pabaiga“ (2022), „Erinijos“ (2022), „Barbarai“ (2023), „Bėgūnė“ (2024), sukurti pagal rašytojų W.G. Sebaldo, Miguelio de Cervanteso, Aldous’o Huxley, Ričardo Gavelio, Édouardo Louis, Jonathano Littello, J.M. Coetzee ir Olgos Tokarczuk prozos kūrinius, skirti intelektualiam žiūrovui, atėjusiam pamatyti, kaip jam žinoma literatūra virsta teatru. Per spektaklį susijungia rašytojo, režisieriaus ir skaitytojo / žiūrovo vaizduotė ir mintys. Kūrėjai ne pristato, bet interpretuoja knygų turinį, nes pasiruošęs žiūrovas reikalauja, kad romano metamorfozė į spektaklį būtų prasminga.
Apie festivalį „Helium“
Rugsėjo 9–18 d. „Menų spaustuvėje“ vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ nustebino savo ambicingomis apimtimis ir pristatytų meninių projektų kiekiu. Peržiūrėjus visą 18-ojo festivalio programą, ore pakimba keletas klausimų. Visų pirma domintų programos segmentų iškomunikavimo žiūrovams principas – kodėl daugių daugiausia į off programos rėmus telpantys eskizų ir, tarkime, cirko etiudų pristatymai buvo pateikti kaip visaverčiai, verti lygiomis teisėmis atsidurti šalia tų kelių išskirtinių tarptautinių pasirodymų? Žvelgiant iš liberaliosios rinkos pozicijų, kuklus prierašas „pasirodymo eskizo pristatymas“ mažų mažiausiai reikalautų ir atitinkamos kainų politikos bei pagarbesnio požiūrio į tikrai sunkiai užaugintas šiuolaikinio cirko gerbėjų gretas.
Agniaus Jankevičiaus spektakliai Vilniaus senajame teatre
Agniaus Jankevičiaus „Reformos“ žiūrovai Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje per daugiau nei dvi valandas turi pasikartoti tai, ką stebi jau ne vienus metus. Spektaklyje verda gyvenimas iš realybės ir iš įvairių portalų žinių. Tai satyrinis socialinis teatras, trokštantis kalbėti iškart apie viską – pakritikuoti, pašaržuoti ir padainuoti. Idėja pilietiška: Jankevičius teatru bando pasakoti apie tai, kas kiekvienam žmogui aktualu, matoma plika akimi. Daug kas mėgsta ir kuria tokį socialinį teatrą.
„Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Trijuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtuose spektakliuose svarbus šokis. „Lokyje“ (2017) elektroninės muzikos ritmu aktoriai sinchroniškai atlieka choreografiją – hipnotizuojančią ir keliančią norą judėti kartu. Tai išsipildo „Respublikoje“ (2020): trečioje jos dalyje žiūrovai kartu su aktoriais šoka reivo vakarėlyje. O naujausiame spektaklyje „Quanta“, kurio premjera įvyko rugsėjo 13, 14 d., šokama poromis (choreografas Pawełas Sakowiczius). Taip pat čia svarbus „Serpantino šokis“, daugiau nei prieš šimtą metų ištobulintas Loie Fuller ir tapęs vienu pirmųjų kino filmų.