Balandžio 10 dieną Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ susirinko kaip niekad daug žmonių. Proga buvo ilgai laukta ir neeilinė – Vilniaus aukciono ir Vilniaus dailės akademijos '26 premijos konkurso, dedikuoto Antanui Samuoliui, finalininkų parodos „Permąstant Samuolį" atidarymas bei laureatų paskelbimas. Tarp susirinkusiųjų buvo ir patys finalininkai, Vilniaus dailės akademijos studentai ir alumnai, kurių darbai, išeksponuoti galerijos erdvėje, nekantriai laukė savo įvertinimo. 24 finalininkai ir tik 6 prizinės vietos.
Būna laikotarpių, kai apie šalį kalba ne jos gyventojai, o kiti – svetimšaliai keliautojai, mokslininkai, imperijų pareigūnai. Jie aprašo kraštą, klasifikuoja jo žmones, aiškina jo istoriją, nes patys tos šalies žmonės neturi galimybės pasakyti, kas jie yra. Būtent tokioje situacijoje XIX amžiuje buvo Lietuva. Nuo XVIII amžiaus pabaigos praradusi valstybingumą ir tapusi carinės Rusijos imperijos vakariniu pakraščiu, ji neturėjo politinio balso Europoje. Todėl jos įvaizdis buvo kuriamas iš išorės – dažnai siejant su Lenkija ar Rusija arba vaizduojant kaip romantizuotą Rytų Europos kraštą.
Prieš du dešimtmečius, 2006 metų kovo 23-iąją, publika rinkosi į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą stebėti Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ premjeros. Tai buvo pirmasis LNOBT pastatymas, kuriamas bendradarbiaujant su garsiais užsienio teatrais ir tuo pačiu atvėręs Lietuvos teatrui kokybiškai naują, pasauliui atviros kūrybinės veiklos etapą.
Nuskambėjo X tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso finalas, po kurio netrukus buvo paskelbti ir nugalėtojai – jais tapo Povilas Norkūnas (Lietuva), pelnęs 1-ąją vietą ir 5000 eurų prizą, Arthuras Grigoryanas (Armėnija), kuriam atiteko 2-oji vieta ir 3000 eurų, na o 3-iąja vieta ir 1500 eurų apdovanota Julija Rockina (Lietuva). Likę finalininkai tapo diplomantais, jiems visiems teko ir 500 eurų piniginės premijos – teisę vadintis konkurso diplomantais pelnė Caron Etienne (Prancūzija), Yeondong Parkas (Pietų Korėja) ir Fenglei Wangas (Kinija).






Rudenį nuvilniję kultūros protestai buvo sukėlę baimę, kad ir taip valdžios nemylima kultūra bus dar labiau nustekenta, tačiau kovo 27-osios vakarą, klausydamasis koncerto naujojoje LVSO koncertų salėje, susimąsčiau, kad mūsuose, kalbant apie valstybinius teatrus ar koncertų sales, greičiausiai, be renovacijos liko tik Vilniaus Senasis teatras. Bene visos šalies kultūrinės įstaigos yra sutvarkytos, o svarbiausia, kad publika į spektaklius ar koncertus eina ne dėl pastato, o dėl jo turinio.