7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kronika

Gražina Montyvdaitė

Tytuvėnų vasaros festivalio apžvalga

Orams vėstant ir rudenėjant norisi prisiminti malonias vasaros akimirkas, susumuoti kiek spėta knygų perskaityti, kiek braškių suvalgyta, koncertų aplankyta. Vasarą muzikinių festivalių Lietuvoje gausu – kiekvieną savaitgalį koncertų ir renginių pasiūla didžiulė, o jų konkurencija su sodo ir daržo darbais kartais pralaimi nelygioje kovoje. Tad paskaičiuokime.

 

Kasmet Šiaurės Lietuvoje praūžiančiame tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje pristatyta vienuolika koncertų šešiuose miestuose ir miesteliuose. Dažniausiai koncertų programoms pasirinkta barokinė, klasicistinė ar romantizmo laikotarpio muzika. Tai geriausiai klausytojų pažįstama, jau puikiai žinomų ir girdėtų kompozitorių kūryba. Vos du, trys koncertai skirti praėjusio šimtmečio ar artimesnei mūsų laikams muzikai.

Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Tytuvėnų vasaros festivalyje. Organizatorių nuotr.
Danutė Zovienė

Dailės ir muzikos jungtys „Šiaulių Monmartro respublikoje“

Rugpjūčio 7–11 d. Šiauliuose vyko 17-tas tarptautinis dailės ir muzikos festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“, kurį kasmet rengia miesto „Laiptų galerija“. Šiemet festivalis įtrauktas į prestižinių miesto renginių programą.

 

Bendravimas su menu ir per meną yra pagrindinis „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio sumanytojos –„Laiptų galerijos“ vadovės Janinos Ališauskienės ir jos bendraminčių siekis. Monmartro įvaizdis buvo pasirinktas neatsitiktinai, nors pradžioje sulaukė ir kiek skeptiškų vertinimų: koks čia Monmartras Šiauliuose? Tačiau festivalio pavadinimas - tai ne geografinė nuoroda, o kūrybinė dvasia, tvyranti kelias rugpjūčio dienas. Šiauliuose, kaip ir ant Monmartro kalvos Paryžiuje, skamba muzika, dailininkai kuria stebimi žiūrovų, vyksta betarpiškas kūrėjų ir žiūrovų bendravimas.

Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Asta Krikščiūnaitė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Asta Krikščiūnaitė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Rengėjų inf.

Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „Kittens“ „Kintai Arts“ menininkų rezidencijoje

Nuo rugsėjo 14 d. „Kintai Arts“ menininkų rezidencijoje (Kuršių g. 30) veikia rezidenčių Viktorijos Damerell ir Onos Juciūtės paroda „Kittens“.

Bengalo veislės katės buvo išveistos, kad viename gyvūne derėtų naminio kačiuko charakteris ir laukinio tigro grožis. Sakoma, kad jos turi 1/10 laukinio žvėries kraujo, tačiau tai netrukdo joms gyventi namuose. Kartais laukinis bengališkų kačių pradas paima viršų - tada dailūs naminiai kačiukai virsta gepardais. Taip nutiko vilniečiui Donatui, kuris teigia, kad jam buvo parduotas nevykęs genetinis eksperimentas. Jau pusę metų namie jis laiko žvėrį, kurį bijo paliesti. „Valgo visokias vištienos šlauneles, mažus viščiukus, žiurkes. Jam va taip va duodi, jis urzgia ir plėšia. Įrengiau voljerą, nes labai bijojau aš jos“, – pasakojo Donatas. Įvairios plastiko rūšys dažnai naudojamos netikram gintarui ir inkliuzams gaminti. Tokie padirbiniai parduodami už labai mažą kainą, neslepiant, kad tai nėra tikras gintaras, tačiau vėliau jie patenka į rinką, kurią sunku sukontroliuoti. Dažnas gatvės prekeivis ir pats ne visada žino, kad jo siūloma prekė pagaminta iš plastmasės. Atpažinti natūralų gintarą galima jį patrynus į vilną arba padeginus, bet anot naujausių gandų, jau atrasta kaip imituoti ir jo skleidžiamą sakų aromatą. 1716 m. Prūsijos princas padovanojo Rusijos valdovui Gintaro kambarį. II-ojo Pasaulinio karo metu vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kur kambarį rekonstravo. Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet netrukus vokiečiai kambarį supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose lobio jau nebebuvo. Sakoma, kad vokiečiai išgabeno dėžes su gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas. Minint Sankt Peterburgo 300-ąsias metines, Gintaro kambarys buvo pilnai atstatytas Sankt Peterburgo menininkų. Įsibėgėjus nepriklausomybei, pamenu, buvo gana populiarios “dėvėtų baldų iš Vakarų Vokietijos” parduotuvės. Tokios prieinamos kokybės ir šviesaus rytojaus ambasados. Viena šiandien vis dar veikia Mažosios Lietuvos sostinėje Šilutėje, kur dažnai užsuka vokiečių turistai, ieškantys savo prosenelių namų.


Parodą galima lankyti iki spalio 15 d. iš anksto susisiekus telefonu +37065692860 arba el. paštu karolina.sadlauskaite@gmail.com Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Nuotrauka Palangos gintaro muziejaus.

 

Rengėjų inf.

Menininkės Lilijos Valatkienės kūrybinis projektas „Saga apie Lietuvą“

10 mėnesių, 500 dalyvių ir 1,5 mln. sagų – šie skaičiai apibendrina žurnalistės, menininkės Lilijos Valatkienės inicijuotą projektą „Saga apie Lietuvą“, kurio epicentre – lietuvių emigracijos istorija. Rugsėjo 19 d. 18 val.  šis projektas bus pristatytas sostinės gyventojams ir svečiams, kurie visą mėnesį galės jį nemokamai lankyti Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Ramunė Vaičiulytė

„Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink,“ - sakė Niujorke gyvenantis pasaulio lietuvis, vienas garsiausių Lietuvos dailininkų Kęstutis Zapkus. Savo kūryboje aš visuomet tai prisimenu, todėl Saga tapo didžiąja metafora ir šaukiniu lietuviams grįžti namo. Šis projektas yra išgyventas kūrinys, o ne išgalvotas. Tai reakcija į emigracijos mastelį. Per 29-erius Nepriklausomybės metus Statistikos departamento duomenimis iš Lietuvos emigravo 1mln.350 tūkst. mūsų piliečių. (O kiek dar nėra deklaravusių savo išvykimo!)“, - pasakojo Lilija Valatkienė


Projektą įkvėpė problema

    Atėjusieji į galeriją išvys dviejų dalių ekspoziciją: 32 fotografijas iš menininkės L. Valatkienės ciklo „Neparadinė Lietuva“ ir iš daugybės sagų sukurtą instaliaciją, kurioje – ne vienas akį traukiantis objektas: septynias žodžio „Lietuva“ raides simbolizuojantys darbo drabužiai, medaus korių principu sukurtas migracijos žemėlapis, įspūdingas, kažkada vieno lito nominalo vertės kupiūrą puošęs rašytojos Žemaitės portretas ir net „upė“, kurioje galima semti, skaičiuoti ir žaisti su sagomis.

„Didžioji dalis mano ankstesnių darbų, pasitelkiant fotografiją ir pasakojimą, dėmesį sutelkdavo į senąją Lietuvos istoriją, jos asmenybes, atminimą bei poveikį tautos tapatybei. Šis projektas tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją, o jo pagrindine komunikacijos priemone tapo paprasta herojė – saga“, – apie kūrybinį sumanymą pasakoja menininkė.

Projekto pavadinimas – „Saga apie Lietuvą“ taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Viena žodžio „saga“ reikšmių atkeliavusi iš senovės skandinavų kalbos – taip buvo apibūdinamas literatūrinis žanras – savotiškas prozos stiliumi parašytas realistinis epas. „O įgyvendinant šį projektą, tokia mintis ir buvo: sukurti kūrinį apie tris mūsų tautos emigracijos bangas“, – sako L. Valatkienė.

Viršijo visus lūkesčius
    
    Pagrindinė projekto idėja buvo surinkti 1 mln 350 tūkstančių sagų – tiek, kiek Lietuvos gyventojų per 29-erių metų Nepriklausomybės laikotarpiu paliko savo šalį. Ir nors tai planuota padaryti per kelerius metus, tikslą pavyko pasiekti bei gerokai viršyti vos per pusmetį.

    „Mano draugė, projekto partnerė Vilniaus audinių salono „Optima Forma“ vadovė Reda Jacikevičienė paskelbė apie sagų rinkimo akciją uždaroje socialinių tinklų grupėje „Siūkime kartu“, žinią pasidalijome savo asmeniniuose fb ir tokiu būdu atsiliepė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Tai – viršijo visus mano lūkesčius“, – pasakoja projekto autorė, pridurdama, kad žinia apskriejo pasaulį žaibišku greičiu, o tai liudijo užplūdę sagų siuntiniai – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos, Švedijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Bulgarijos, Kanados ir kitų šalių.

    Iš viso projektui įgyvendinti surinkta 1,5 mln. sagų, iš kurių meninius objektus kurti padėjo Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Radviliškio neįgaliųjų draugijos žmonės, prie kurių taip pat sparčiai jungėsi įvairių šalies mokyklų auklėtiniai, kultūros įstaigos, bendruomenės ir net iš emigracijos sugrįžę Lietuvos piliečiai.

    „Be to, daugelyje šalies miestų vis atsirasdavo šios idėjos ambasadorių, kurie padėjo surinkti sagas, pasakojo visiems apie patį sumanymą ir kitaip prisidėjo prie projekto sėkmės“, – neslepia L. Valatkienė. Jos skaičiavimu, iš viso sagas siuntė, rinko, skaičiavo, vežė, siuvo ir įvairiais darbais prie projekto sukūrimo prisidėjo apie 500 dalyvių – ir asmenų, ir organizacijų.
Nors šiuo meniniu sumanymu nebuvo siekiama jokių rekordų, tačiau dabar aiškiai matyti, kad kūrybiniame projekte dalyvavusių žmonių ir surinktų sagų skaičiai prašosi užregistruojami agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygoje.

Emigraciją rekomenduoja „pačiupinėti“

Lilija Valatkienė pasakoja, kad projektas viršijo jos lūkesčius ir turinio prasme, nes parodė, kokia gali būti galinga ir susitelkusi, nors ir po pasaulį išsiblaškiusi tauta.

„Labai tikiuosi, kad tą emigracijos mastelį pajus kiekvienas, atėjęs pasižiūrėti į šią instaliacijos iš sagų visumą, nes viena yra pliki skaičiai statistinėse lentelėse, o kita – įvaizdintas reiškinys“, – sako menininkė, pabrėždama, kad „pačiupinėti emigraciją“ itin rekomenduotina žmonėms, priimantiems sprendimus mūsų valstybėje: parlamentarams, Vyriausybės nariams ir net naujajam Prezidentui.

Iki spalio 19 dienos Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje veiksiančią dviejų dalių parodos ekspoziciją lydės ir papildys edukacinė programa – ją ves pati projekto autorė, dailininkai, kurių artimieji gyvena emigracijoje.

FAKTAI IR SKAIČIAI

1,5 mln. – tiek iš viso surinkta ir panaudota sagų projekte „Saga apie Lietuvą“;
1,35 mln. – tiek Lietuvos gyventojų per Nepriklausomybės laikotarpį emigravo į kitas šalis;
500 – tiek iš viso dalyvių prisijungė prie Lilijos Valatkienės projekto;
10 – per tiek mėnesių pavyko surinkti projekto instaliacijai reikalingą sagų skaičių ir sukurti meninius objektus;
3 – tiek sagų, patikėtų projekto autorei iš JAV gyvenančių lietuvių, drąsiai gali vadintis muziejinėmis vertybėmis: tai – Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio dukros, moterų šaulių vadės Onos Putvinskaitės-Tercijonienės uniformos saga, lietuvybės puoselėtojo, kunigo prof. Stasio Ylos saga ir Maironio dukterėčios Danutės Lipčiūtės-Augienės vaikystės paltuko saga, kurią neabejotinai yra segęs ir jos dėdė;
Aktyviausiai sagas rinko Punsko (Lenkijos Respublika), Plungės, Panevėžio, Kauno, Šilutės, Mažeikių, Radviliškio ir Trakų miestai;
Daugiausia surinkta baltos, juodos ir rudos spalvos sagų;
Didžiausią vieną sagų siuntinį atsiuntė Mažeikių gyventojai: jame buvo surinkta per 65 tūkstančius sagų;
Projektas „Saga apie Lietuvą“ jau turi savo ekspozicinių kelionių planą: iš Vilniaus jis persikels į Trakus, tada – į Kauną, o iš laikinosios sostinės keliaus į Mažąją Lietuvą, - į Šilutę.

 

 

Rengėjų inf.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia kartu minėti rugsėjo 23-iąją

1994 m. rugsėjo 23-oji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas. Tų metų rugsėjį buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus šiai atmintinai datai skiria net keturis renginius Vilniuje ir vieną Londone. Rugsėjo 19 d. 17.00 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) vyks Bartosz‘o Frątczak‘o fotografijų parodos „(Ne)Būtis“ atidarymas. Lenkijoje gimusio, o šiuo metu Vilniuje gyvenančio menininko užfiksuotuose kadruose pasakojama tragiška Lietuvos žmonių ir šalies vietovių istorija, paženklinta nykstančios žydų kultūros pėdsakais.
Tos pačios dienos vakarą, 18.00 val. Tolerancijos centre svečių lauks pianistės Goldos Vainberg-Tatz koncertas. Buvusi vilnietė, M. K. Čiurlionio mokyklos, vėliau – Izraelio S. Rubino muzikos akademijos, Manhatano ir Juilliardo aukštosios muzikos mokyklų Niujorke auklėtinė, yra daugelio konkursų laureatė. Golda Vainberg-Tatz savo koncertą skiria Pasaulio Tautų Teisuoliams, tarp kurių ir pianistės mamą išgelbėjęs kunigas Antanas Gobis, atminti. Programoje Johan Sebastian Bach, Claude Debussy ir kitų kompozitorių kūriniai.
Rugsėjo 22 d. 16.00 val. lankytojams bus atvertas buvusios Vilniaus geto bibliotekos kiemas (Žemaitijos g. 4, Vilnius). Po kelerių metų planuojama buvusios Vilniaus geto bibliotekos pastate įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos vadovė Neringa Latvytė-Gustaitienė supažindins su pastato kultūrine ir istorine reikšme. Nemokama ekskursija kartu bus minimos ir Europos kultūros paveldo dienos.
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną – rugsėjo 23 d. 13.00 val. vyks jau tradicija tapęs gyvųjų maršas „Atminties keliu“ – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties link Panerių memorialo (Agrastų g. 15, Vilnius), kur kviečiame dalyvauti ir aukų atminimo ceremonijoje. Renginio organizatoriai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilniaus miesto savivaldybė.
Rugsėjo 26 d. 19.00 val. atmintinos dienos minėjimas įvyks ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone (Lithuania House, 2 Bessborough Gardens, Londonas, Didžioji Britanija), kur Vilniaus getą išgyvenusio dailininko Samuelio Bako (g. 1933) gyvenimą ir kūrybą pristatys šio menininko muziejaus ir Tolerancijos centro Vilniuje vadovė Ieva Šadzevičienė. Vakaro metu vyks tele-tiltas su dailininku Samueliu Baku ir  Holokausto aukų pagerbimo ceremonija.  
Kviečiame šiomis dienomis kartu būti visus, kurie neabejingi Holokausto atminčiai. Visi renginiai nemokami.
Daugiau informacijos:
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Tel. 8 612 60 339
El. p. muziejus@jmuseum.lt
www.jmuseum.lt

 Bartosz Frątczak nuotrauka
Bartosz Frątczak nuotrauka
Rengėjų inf.

Tapytojo Vytenio Lingio šviesos paieškos

„Rodos, atėjo laikas, kai noriu perprasti šviesą, įsibrauti į jos šerdį, ištirpti joje“, – sako tapytojas, baltos spalvos meistras Vytenis Lingys. Šviesos troškulys prieš metus menininką išginė į Ispaniją, prie Viduržiemio jūros. Žiemą ten gimę paveikslai, o ir vasarą nutapyti studijoje Lietuvos kaime, rytoj bus pristatyti parodoje „Švytinti Tyla“ Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“.  

Parodos afišoje, baltoje erdvėje tyliai linguoja senas supamasis krėslas. 1992-aisiais tapytojas Vytenis Lingys jį išmestą rado Diuseldorfo gatvėje. Išardė, supakavo ir parvežė į Vilnių. Nuo to laiko krėslas keliauja kartu su šeimininku – dvidešimtį metų tarnavęs šiam Vilniaus senamiestyje, buvo pervežtas į studiją sodyboje. Praėjusiais metais senasis baldas išlaikė ir daug ilgesnę kelionę – išvyko į Andalūziją.

Šis krėslas – tarsi menininko talismanas, geriausiai jaučiantis šeimininko būsenas, nuojautas ir amžinąsias šviesos paieškas. „Tyloje susitinka garsai, švytėjime randasi formos, – sako Vytenis. – Kai išvykome gyventi į Ispaniją, rodėsi, jog atrandame iš esmės kažką labai naujo. Tačiau kuo daugiau laiko praleidi kitoje šalyje, kuo labiau ji tampa namais, tuo stipriau jauti, kad visa tai – vienis. Argi taip labai skiriasi obelis nuo citrinmedžio? Vaisių forma ir spalva gal kita, tačiau esmė – ta pati“.

Mažas miestelis netoli Malagos Vyteniui nebėra svetur. Jis nevažiuoja į Ispaniją trumpam patapyti, jis važiuoja tapyti namo. „Tapau ten, kur šviesu ir šilta, – sako. – Vasaromis – Lietuvoje, žiemą – Ispanijoje. Lietuvoje mes šviesą gaudome, o Ispanijoje neriam į ją, braunamės iki pačios gelmės, maudomės joje“.

Menininkas sako nedrįstantis teigti, kad viena patirtis yra labiau vertinga už kitą. Ir prigimties vieta, kurioje apsigyveni, nekeičia, gal tik papildo emocijas, nuojautas ir požiūrį. „Kai esi Lietuvoje, savo sodyboje, pusryčiaudamas žvelgi į ežerą ir aplink jį banguojančias kalvas. Ispanijoje pusryčiaujame matydami kalnus ir jūrą. Kas gali paneigti, kad išgaravęs iš ežero vanduo lietaus lašais neiškrenta į jūrą, o tu, joje nusimaudęs, nepajunti savo gimtosios šalies dvelksmo toli nuo namų?“ – svarsto dailininkas. Jis neabejoja, kad yra svarbu pajusti pasaulyje tvyrančią bendrystės filosofiją.

Šviesos Vytenis ieškojo nuo pat savo kelio pradžios. Šviesotamsa – net žodį tokį sugalvojo – jį visuomet jaudino. Sako, tuose ieškojimuose lipęs į kalną, kritęs nuo jo žemyn, nusiritęs į patį tamsos dugną, kol galiausiai atsakymą rado baltoje spalvoje. „Tarsi kamertonas tos baltos pauzės viską sustatė į vietas. Ilgai į šviesą žiūrėjęs iš šono, pagaliau atsidūriau joje. O tuomet prasidėjo keisti dalykai – šviesos viduje skleidžiasi švytėjimas, o linijų ir formų žaismas kuria mano pasaulėžiūrą. „Tebūnie šviesa“ – skaitome Biblijoje. Šviesa nutvieskia Didįjį Sprogimą. Šviesoje garsai nutyla ir išnyra tiesa, kuri nėra pavaldi mūsų nutarimams ir nepriklausanti nuo mūsų veiksmų“.
Po parodos atidarymo dailininkas pakuos drobes ir visam rudeniui ir žiemai tapyti išvyks ten, kur šilta. Baltame, Andalūzijos stiliaus name, prie kurio auga citrinmedžiai, jis ir vėl ieškos šviesos, kad ši atspindėtų spalvas jo paveiksluose. „Amžius visiškai nieko nereiškia“, – šypsosi jis, kai kas nors paklausai, ar sulaukęs šešiasdešimties nenori ramybės. „Dar nesu pensininkas, širdimi nesu“, – tikina ir priduria, kad keisti savo gyvenimą yra kur kas paprasčiau nei atrodo. Tiesiog keliesi nuo sofos ir eini.  

Vytenio Lingio tapybos paroda „Švytinti Tyla“ Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ veiks nuo ketvirtadienio, rugsėjo 12 dienos.

Meno parko inf.

Galerija „Meno parkas“ jau penktus metus dalyvauja tarptautinėje šiuolaikinio ir modernaus meno mugėje „POSITIONS Berlin Art Fair“

Galerija „Meno parkas“ jau penktus metus dalyvauja tarptautinėje šiuolaikinio ir modernaus meno mugėje „POSITIONS Berlin Art Fair“. Šiais metais galerija pristato keturių menininkų – Eimučio Markūno, Igno Gleixner, Sonatos Riepšaitės ir Remigijaus Treigio, kūrinius.  

Mugė vyks – 2019 m. rugsėjo 12-15 dienomis.
Tempelhof oro uostas (4 angaras, Columbiadamm 10, 10965 Berlynas).
Galerijos „Meno parkas“ stendo numeris – B05

Pristatomi menininkai:
Eimutis Markūnas – galerijos menininkas savo kūryboje koncentruojasi ne tik į formą, bet ir turinį, tekstualumą, ryšį su žiūrovu, artimą santikį su kūnu ir aplinka. Daugiausia analizuoja egzistencines temas. Pastaraisiais metais koncentruojasi į miesto metafizikos analizę – išraišką – fiksavimą, nematerialios atmosferos perteikimą tam tikru spalviniu kodu.
1983-ais baigė Vilniaus dailės akademijos, Monumentaliosios tapybos katedroje, vitražo studijas. Aktyviai kuria šioje srityje ne vienerius metus, nors tik tuo niekada neapsiribojo. Menininkas taip pat kuria fotografijos, instaliacijos, objekto, videomeno bei vizualaus meno srityse.
Sonata Riepšaitė – jaunos kartos tapytoja, dar visai nesenai baigė Vilniaus dailės akademijos, bakalauro studijas. Nors menininkė dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, bet nenuginčijamai atrado savitą techniką ir stilių kurie atsiskleidžia jos darbuose. Naujausiuose savo kūriniuose, Sonata kuria įsivaizduojamus peizažus iš realių, kažkur matytų, girdėtų, skaitytų ar išgyventų, taip atskleisdama žiūrovui savo subjektyvią pasaulėžiūrą.
Remigijus treigys kantrus savo aplinkos stebėtojas, kur visi jo užfiksuoti momentai ir situacijos kantriai išlaukti ir „padovanoti“ žiūrovui. Jo nuotraukos, tarsi asmeninių nuotykių dienoraštis, kurio puslapiuose lyg sapne, kartais išnyra žmonių, gyvūnų ar apleistų miestų siluetai.
Igno Gleixner kūryboje dažnai svyruoja tarp realistiškai nutapytų romantiškų fantazijų, įkvėptų įvairių meno istorijos etapų, ypač secesijos, ir didelio masto žemės meno projektų laukinėje gamtoje. Šioje mugėje pristatoma darbų serija apima abi jo aistras – tapybą ir žemės meną. Čia jis naudoja rastas gamtos detales – pušų spygliai ar medžio žievė tampa gamtos potėpiu, taip sukuriant piešinį ir struktūrą drobės paviršiuje.


Galerijos dalyvavimą tarptautinėje šiuolaikinio ir modernaus meno mugėje „POSITIONS Berlin“, iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.   

Remigijus Treigys, Sverino dienoraštis. 2009 m.
Remigijus Treigys, Sverino dienoraštis. 2009 m.
LKC inf.

Lietuva pristato „Oskarui“ Audriaus Stonio ir Kristīnos Briede filmą „Laiko tiltai“

Paaiškėjo šių metų Lietuvos pretendentas siekti prestižinio „Oskaro“. JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtintos „Oskaro“ komisijos Lietuvoje sprendimu šiemet juo tapo lietuvių režisieriaus Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristīnos Briede dokumentinis filmas „Laiko tiltai“. Dokumentinį filmą Lietuva „Oskaro“ apdovanojimui nominavo antrus metus iš eilės, jis gali dalyvauti dviejose kategorijose: geriausio tarptautinio ir dokumentinio filmų nominacijose.

Kadras iš Audriaus Stonio ir Kristīnos Briede dokumentinio filmo „Laiko tiltai“
Kadras iš Audriaus Stonio ir Kristīnos Briede dokumentinio filmo „Laiko tiltai“
Autorių kolektyvas

Meno kritikų asociacijos reikalauja pokyčių

Scenos meno kritikų asociacija kartu su Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lietuvos muzikų sąjunga ir Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija kreipiasi į kultūrinės žiniasklaidos redakcijas ir joms finansavimą skiriančias bei už jį atsakingas institucijas norėdamos atkreipti dėmesį į meno kritiko profesiją ir jos vertinimą.
Profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai. Informacinės visuomenės amžiuje, kai nuolat pabrėžiama kritinio mąstymo svarba, savo darbu profesionalus meno kritikas ne tik įvertina meninę kūrinio vertę ir lavina visuomenės skonį, bet ir suteikia vertinimo kriterijus kitiems meno lauko dalyviams: patiems menininkams, kultūros vadybininkams, humanitarinio sektoriaus akademikams, valstybės finansavimą skirstantiems ekspertams, taryboms ir kt. Be to, iš dabartinių kritikų tekstų ateityje bus suprantama ir vertinama šio laikotarpio menininko ir meno situacija.
Tačiau šiuo metu kritiko darbas yra ženkliai nuvertinamas. Daugelį metų už kritinius, analitinius tekstus iš valstybės finansuojamų leidinių gaunantys vos 20-30 eurų kritikai yra priversti ieškotis kitų pragyvenimo šaltinių ir savo profesiją paversti hobiu. Situacija nesikeičia nei didėjant minimaliam darbo užmokesčiui, nei kylant pragyvenimo lygiui. Todėl kultūrinėje erdvėje vis labiau pastebimas kritinių straipsnių ir kritinės minties stygius. Esama situacija demotyvuoja ne tik šiame lauke jau dirbančius profesionalus, bet ir neįkvepia jaunosios kartos rinktis kultūros ir meno raidai svarbias menotyros specialybes. Todėl netikrų žinių sklaidos laikais suvokdami kritinio mąstymo svarbą ir mūsų profesijos indėlį į visuomenės švietimą, kultūros ir meno raidą bei siekdami išsaugoti meno kritikos profesionalumą ir profesiją apskritai, prašome atkreipti kultūros leidinių, kultūros redakcijų ir valstybės institucijų dėmesį į susidariusią situaciją, ir užtikrinti adekvatų ir orų finansavimą kritinėms refleksijoms.
Tuo pačiu kreipiamės į kolegas, profesionalius meno vertintojus, ir kviečiame gerbti save, savo profesiją bei darbą ir atsakingai įvertinus savo indėlį bei kaštus, nuo 2020 metų pradžios nebesutikti rengti recenzijų ir straipsnių už neadekvatų atlygį.

 

Scenos meno kritikų asociacija
Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija
Lietuvos muzikų sąjunga
Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija

Daugiau informacijos: mildabrukst@gmail.com

 

  PUSLAPIS IŠ 141  >>> Archyvas