Algirdo Petrulio (1915 – 2010) parodos atidarymas sausio 16 d. (penktadienį) 17 val.
Paroda vyks iki vasario 17 d.
Sausio 15 dieną Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje 17 val atidaroma Malvinos Jelinskaitės-Vilimienės fotografijų paroda.
Nuo sausio 7 d. „Skalvijos“ kino centro galerijoje (A. Goštauto g. 2/15) veikia Beatričės Danieliūtės, Monikos Plentauskaitės ir Ramintos Blaževičiūtės tapybos darbų paroda. Visos trys menininkės šiuo metu yra trečio kurso tapybos studentės Vilniaus dailės akademijoje, o pristatomi darbai kurti praktikos Nidos meno kolonijoje metu ir viešai rodomi pirmą kartą.
Prisiminimų apmąstymai, išlaisvinantys kiekvieną kūrėją nuo sąlyginio kartojimo(si), – pagrindinis parodos „Nostalgiškos istorijos“ leitmotyvas. Tai papildytas ir naujai išskleistas tęstinio projekto „Ilgesio klajonės/ Mano vaikystės vasaros/ Nostalgiškos kelionės“ vizualus prisistatymas Vilniaus m. Užupio meno inkubatoriaus (UMI) galerijose „ Kalnas“ ir „Galeroje“.
Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerija 2015-ųjų metų programą pradeda paroda, skirta paminėti vieną svarbiausiu įvykių Lietuvoje – euro įvedimą.
Sausio 14 d., 17 val. atidaroma dviejų dalių Leono Pivoriūno meninių kompozicijų ir Eimanto Pivoriūno fotografijų paroda „Pinigų siena“.
2015 m. sausio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno niša“ pristatoma tapytojo Broniaus Gražio kūrinių paroda „Viena gatvė“. Bronius Gražys – Vilniaus dailės akademijos profesorius (dėsto nuo 1983 m.), Lietuvos dailininkų sąjungos, grupės „24“ narys. „Viena gatvė“ – tai jau 25-oji personalinė menininko paroda. Naujausiose drobėse užfiksuoti Vilniaus gatvių fragmentai, situacijos, procesai. Skirtingos gatvės ir jų istorijos parodoje bus atskleistos kaip viena istorija arba viena gatvė, telpanti į galeriją.
Arvydo Šaltenio paroda „Gyvenimo paveikslėliai“ „Titanike“
Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas. Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.
Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.
Sausio 9 d. (penktadienį) 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma menininko Audriaus Janušonio skulptūrų paroda „Čia – kaip visur“.
2015 m. sausio 8 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vlnius) vyks parodos „Slinktys“ katalogo pristatymas.