Kasparo Podnieko laiko ir vietos erozija
Paskutinės rugsėjo savaitės viduryje ši paroda, apie kurią rašau, bus uždaryta. Tai bus eilinė savaitė 2016 metais, kurie į istoriją pateks kaip metai, kai Trumpas su Clinton kovojo ir žaidė savo sostų karus Amerikoje, o Europoje vėlei buvo praūžusios kelios bienalės, kurios sulaukė atgarsių, menkesnių nei teroro išpuoliai. Lygiai tokiais pat, niekuo neišsiskiriančiais 2013 metais, tokį pat, tik šiltesnį rugsėjį, šalimais šiūruojant Krišo Salmanio instaliacijai-medžiui, žiūrėjau į (tuomet man pasirodžiusias baisiai keistas) menininko Kasparo Podnieko fotografijas, kybančias Venecijos bienalės Arsenale. Šį rugsėjį šalta ir jokia instaliacija nebešiūruoja, ir jau nebe Venecija, dabar – Vilnius.
Žvelgiant retrospektyviai, Kasparas Podniekas yra metodiškai nuoseklus menininkas, kokių reta šiandienos Baltijos šalių konceptualaus meno erdvėje. Tad jau vien dėl to galite nesisieloti, kad neapsilankėte parodoje (tačiau tai negelbsti jūsų nuo savęs klausinėjimo, kodėl ją praleidote), nes greičiausiai artimiausioje jo ekspozicijoje būsite įvesti į kūrybinį naratyvą itin subtiliai ir detaliai.
„Postidėja IV. Karas“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.
Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.








Maloniai kviečiame į Monikos Drożyńskos parodos „Kwas“ atidarymą, kuris įvyks rugsėjo 6 d. 17 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.
Paroda veiks iki rugsėjo 24 d. 17 val.
Monikos Drożyńskos paroda „Kwas“ nagrinėja daugiasluoksnį, sudėtingą ir nuolat kintantį nacionalinio tapatumo reiškinį. Atspirties tašku menininkė pasirinko Lenkijos visuomenę ir priešiškai nusiteikusias mažumas, kurios kelia grėsmę tautos vienybei. Tai diskusija, kurioje dėmesys sutelkiamas į naują šio reiškinio apibrėžimą. Tautos sąvoka jau nėra tokia akivaizdi, nes gyvename Europos bendrijoje, kur skirtumai tarp šalių nyksta. Migracija bei daugiakultūrė visuomenė pradeda grasinti mūsų bendrai gerovei ir kelti klausimus apie nacionalinę tapatybę. Išgyvename tam tikrą šizofreniją. Visuomenės atsiveria, bet vietoj to, kad marginalizuotų konfliktus, šis procesas budina senus demonus ir grasina sugriauti valstybių pamatus.
Trys didžiosios Regimanto Midvikio „M“
Rugsėjo 9 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Regimanto Midvikio (1947–2015) memorialinė paroda „3M“, kuratorė – Aldevina Sturienė.
Pernai birželio 12-ąją skulptorius Regimantas Midvikis pabaigė paskutinį savo kūrinį – skulptūrinį ekslibrisą E. Hemingvėjaus „Seniui ir jūrai“, ir išėjo. Palikęs mums iškilius savo darbus – ir sukurtas, bet dar nepastatytas, ir jau gyvenančias savąjį gyvenimą skulptūras. Tarp pastarųjų – ir, pasak paties kūrėjo, jo trys didžiosios „M“: Mindaugas, Mažvydas ir Miltinis.
Rugsėjo 8 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma Marijos Griniuk tapybos paroda „Konstrukcija“. Šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja M. Griniuk Vilniaus publikai tapybos parodą pristatys pirmąjį kartą. Menininkė taip pat atidarys parodas tuo pačiu pavadinimu LR Užsienio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2) ir V. Mykolaičio-Putino muziejuje (Tauro g. 10-3).
Marijos Griniuk tapybos serija „Konstrukcija“ nagrinėja institucinės ir individualios atminties fenomeną per žmogų supančius objektus – miestuose, viešose erdvėse, privačioje aplinkoje – bei jų (objektų) balansavimą ir konfliktą laike. Lankydamasi Taline, Rygoje ir Vilniuje, menininkė „kolekcionavo“ pastatus, kurių paskirtis keitėsi kartu su istorinėmis permainomis – nuo jų funkcijos įsimbolinimo iki fizinio perkėlimo arba sunaikinimo.
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė
2016.09.09–10.19
Menininkai: Chiara Camoni, Filip Cenek, Koenraad Dedobbeleer, KIWA, Mercedes Mühleisen
Parodą „Anachronikos“ apjungia entropijos momentas ir tariamai sustojusio laiko tarpsnis, kai reikšmės ir energija senka, palaikomos inercijos, mechaninio pasikartojimo ir įpročio galios. Tai persotinimo jausmas, kai kažkas turi suirti, kad galėtų keistis. Pertekliaus fazė, kai prasmė prarandama, ir virsmo akimirka, kai ji sukuriama iš naujo. Tai neapibrėžtumo būsena, sujaukianti pojūtį, ar atsiliekame laike, ar esame jį aplenkę.
Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaroma paroda „Padainuok man labanakt“ yra beveik metus vykusio projekto, skirto visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms, vaizdinis rezultatas.
Spaudos konferencija rengiama NDG auditorijoje rugpjūčio 9 d., 11 val. Joje dalyvaus viena projekto iniciatorių, VšĮ „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė, Lois Blackburn ir Philip Davenport, menininkų dueto „arthur+martha“ (Jungtinė Karalystė) nariai, Britų tarybos biuro Lietuvoje direktorius dr. Artūras Vasiliauskas ir NDG kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.
Organizacija „Socialiniai meno projektai“, įgyvendinanti profesionalaus meno iniciatyvas, stiprinančias įvairių visuomenės grupių gerovę, kartu su partneriais iš Didžiosios Britanijos įgyvendino projektą „Padainuok man labanakt“ ("Sing me to sleep"). Projekte bendradarbiavo abiejų šalių menininkai, benamiai ir skurdą patiriantys žmonės. Kūrybinį procesą vainikuos NDG atidaroma jungtinė paroda.
Rugsėjo 15 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks personalinės Dainiaus Trumpio parodos „Šviesa. Įtampa. Objektas“ atidarymas projektų erdvėje „Kabinetas“ Kaune (A. Mapu g. 20).
Autorius pristato savo naujausių kūrinių parodą: „Susijungus vizualiai estetikai su konceptualia mintimi visiškai netikėtose urbanistinėse ar gamtinėse erdvėse, įvyksta trumpalaikis blyksnis. Elektros srovė per kūną prateka tartum kaip per grandinę.
2016 metų rugsėjo 15 dieną 16 valandą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale atidaroma advokato dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos kūrinių parodą „Surinkta ir išsaugota“. Ši paroda tęsia 2012 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėtą parodų ciklą „Muziejus ir kolekcininkas“. Šioje parodoje pristatoma kolekcininko advokato dr. Jauniaus Gumbio sukaupta Lietuvos dailės kūrinių kolekcija. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro liaudies meno objektai – XVIII–XX amžiaus pradžios liaudies skulptūra ir tapyba. Dalį kolekcijos sudaro liaudies meno ištakas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atspindintys dailės kūriniai, keletas profesionalių dailininkų paveikslų.