Apsėdimai

Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai. 

Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų. 

Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia" (2017) kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes? Kokia kuravimo forma labiau traukia, komandoje ar savarankiška? 

Džiaugiuosi, kad gavau progą, kolegų pasitikėjimą ir galimybes inicijuoti ar prisidėti prie tavo minėtų parodų. Tai jau paskutinių metų darbai, kurie galbūt labiau matomi, nes įgyvendinti Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje parodų inicijavimas, kuravimas arba koordinavimas yra visų ten dirbančių kuratorių kasdienybė. Tikrai nesijaučiu turinti tokią jau didelę patirtį, lyginant su kitais. Toli gražu. Manau, kad tik dirbdama didelėse institucijose iš tikrųjų supranti darbų, kuriuos būtina atlikti iki rezultatą parodant žiūrovui, ir atsakomybės mastelį. 

Mano studijų metais kuratorystės kaip programos nebuvo. Turėjome užsiimti tyrimais, tai nuoširdžiai ir dariau. Mano tema buvo susijusi su tarpukario meno istorijos procesais. Noras daryti parodas pasireiškė žaidybiškai, lyg flirtas su idėjomis, kuriuo dalinomės su kursiokėmis Danute Gambickaite ir Egle Juocevičiūte. Tarp 2010 ir 2013 m. trise arba dviese esame surengusios nemažai parodų, daugiausia galerijoje „Vartai“. Gal atrodys, kad maivausi, bet niekada neturėjau jokių planų ar ambicijų, kaip kad dažniausiai manoma apie pradedančius kuratorius. Tai buvo ekonominės krizės laikas, kai nebuvo aišku netgi ko norėti, ko siekti. NDG buvo ką tik atvėrusi duris, joje dirbo puikūs kuratoriai, Šiuolaikinio meno centras taip pat nieko neieškojo. Dar nelabai spėjusią susigaudyti instituciniuose santykiuose ir galimybėse mane pasikvietė dirbti ką tik įsikūręs Modernaus meno centras, kurio ištakose buvai ir pati, tai turbūt irgi pameni tą nežinomybę – kas iš viso to bus. Nors steigėjai turėjo ryškią, užkrečiamą viziją, MMC tada daug kam atrodė kaip perkamąją galią turinti privati iniciatyva, o ne meno institucija. Darbas su aktyviai pildoma modernizmo dailės kolekcija buvo didelė mokykla, o kadangi paraleliai domėjausi šiuolaikinio meno procesais, per septynerius darbo ten metus su mano rekomendacija kolekcijoje atsirado ne vienas kūrinys. 

Pirmąsias parodas su kolegėmis surengėme be honorarų, iš gryno idealizmo. O vienos dienos įvykį, įvietinto meno parodą „Gegužės 7“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Vileišių rūmuose) – be jokio biudžeto. Gal klystu, bet man atrodo, kad ir jauni menininkai, ir kuratoriai dabar yra praktiškesni, žino savo kainą, žino, ko nori. Taip yra ir dėl to, kad sąlygos pasikeitė – išaugo privačių institucijų, meno rinkos vaidmuo, socialiniai tinklai irgi daro įtaką. Esu kalbėjusi su jaunais menininkais, kurie sako, jog nuo pat kūrybinės veiklos pradžios save stebi pro atrodymo socialiniuose tinkluose prizmę, save cenzūruoja. 

Dirbti kūrybinio darbo, nejaučiant vidinės būtinybės, prasmės, negalėčiau. Esu susidraugavusi su tuo jausmu, kuris aplanko atradus ką nors netikėto, nežinomo, sugalvojus įdomią sąsają. Tai nėra kažkas unikalaus, dauguma kuratorių turi panašaus mechanizmo variklį, varomą smalsumo, atradimo džiaugsmo, to intelektinio adrenalino, kai galvoje vaizduojiesi įvykių, asmenybių, idėjų, kūrinių žemėlapius, neleidžiančius miegoti. 

Darbas komandoje nuo individualaus skiriasi apsėdimo lygiu. Viena būnu daug labiau apsėsta ir linkusi kontroliuoti visus galus. Komandoje visada jautiesi tik dalininke, atsakinga už tam tikrą visumos dalį. Tai irgi gera patirtis, mokanti įsiklausyti į kitą nuomonę, daryti kompromisus, pasitikėti, paleisti savo įžvalgas, nes nebūtinai jos pačios geriausios. Ypač dirbant NDG, kur visi kolegos yra profesionalai ir įdomūs žmonės.

Po išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos ir primestų standartų, formatų ir netikrų herojų, man regis, kūrėjams buvo labai aktualu, kad viešumą pasiektų tik vertingas, rinktinis menas. Todėl iki šiol labai jautriai reaguojama į komercinio, dekoratyvaus, paviršutiniškesnio ar marginalesnio kūrinio eksponavimą. Iš rodytojų tarsi reikalaujama viską sureitinguoti, tačiau norint papasakoti įdomią istoriją, parodyti kontekstą ar tematinę grupę kartais reikia ir tų kitų kūrinių, artefaktų. Kiek Tau kuravimas yra verčių steigimo, įtvirtinimo gestas? 

Verčių nustatymo ir perkainojimo mechanizmas sukasi ratu, labai sudėtinga nustatyti, kurioje vietoje baigiasi viena ir prasideda kita. Štai studijuodami visi skaitėme Elonos Lubytės „Tylųjį modernizmą“, įtvirtinusį kelių kartų menininkų kūrybos interpretaciją. Tai labai svarbi knyga ir šiandien, tačiau jos vertinimas praėjus kelioms dešimtims metų reikalauja perkainojimo, jį atlieka ir pati autorė. Verčių steigimo procesą keičia refleksija, abejonė, kitoks pasiūlymas. Dekonstrukcija turi būti atliekama nuolat, tik taip meno procesai išlieka gyvi ir aktualūs. Jie negali būti užbaigti, išvados padarytos ir ribos nebepajudinamos. Man kuravimas nėra verčių įtvirtinimo gestas, o greičiau kitokio pasiūlymo paieška. Kuratorinė sėjomaina gerina kūrybos lauko produktyvumą ir kokybę.

Kiek suprantu, rankas pridėjai prie trijų laidų, meninių apybraižų ciklų: „Kultmisijos“ drauge su Gintaru Šepučiu, spėju, turėjo siekio išsakyti kultūros žmonių pozicijas įvairiais aktualiais klausimais, „Procesai“ su Miku Žukausku – irgi analitinė laida. Ir „Indivizijos“. Visų minėtų laidų prodiuserė Daiva Bilinskienė. Kas Tave patraukė jose ar ko trūko dailėtyrinio tipo praktikose? 

Tai, kad pradėjau dirbti prie TV formato laidų, yra atsitiktinumas, avantiūra. Nesu vienintelė, kurios gyvenime atsirado toks etapas, savo laiku TV sferoje buvo atsidūręs ir Alfonsas Andriuškevičius, Gražina Kliaugienė, Agnė Narušytė, Laima Kreivytė, Saulius Pilinkus, Jogintė Bučinskaitė, LRT radijuje šiuo metu galime klausytis Ernesto Parulskio, Laimos Kreivytės ir kitų kultūros sektoriuje veikiančių asmenybių vedamų laidų. Tai nieko keisto, nes abiejuose laukuose naudojamasi panašiais įrankiais ir įgūdžiais. Prie Daivos ir Gintaro Šepučio kuriamų „Kultmisijų“ prisijungiau 2017 metais. Tai jau buvo nusistovėjęs formatas, pradėtas bendradarbiaujant su Narušyte. Tiesiog perėmiau estafetę. Su Gintaru greitai radome bendrą kalbą. Žinojau jį kaip vieną iš videomeno Lietuvoje pradininkų, jo kūrinius, o pradėjus dirbti kartu teko įvertinti ir žmogiškąsias savybes, tokias kaip mokėjimą pasitikinčiai deleguoti darbus, atvirumą nuomonei. Drauge sukūrėme keturiolika apybraižų, kurių credo buvo kalbėti apie kultūrą iš esmės, vadovaujantis holistiniu principu. Tikiu jo svarba ir naudingumu iki šiol. „Kultmisijose“ galima pamatyti nemažai šiuolaikinių menininkų kūrinių, kuriuos naudodavome kaip vizualinius intarpus, komentarus gvildenamai idėjai. Gintarui išėjus į verslo sektorių, energinga laidos prodiuserė Daiva Bilinskienė pakvietė režisierių Miką Žukauską, su juo sukūrėme naują tandemą, o rengiant antrąjį sezoną mūsų komandą papildė montažo režisierė Ignė Narbutaitė. Taip gimė dokumentinių apybraižų ciklas „Procesai“, analizuojantis kasdienybės reiškinius, visuomenės ir idėjų raidą. Kaip tik dabar per „LRT Plius“ šeštadieniais rodomos naujausios ciklo apybraižos. 

Atradau, kad tarp TV laidų kūrimo ir parodų kuravimo yra daug bendro. Rengiant parodą, iš pradžių renkama medžiaga, daromi interviu, išsikeliama hipotezė, kuri po to pasitvirtina arba yra paneigiama. Galvojama, kaip per meno kūrinius ir istorinius artefaktus papasakoti istoriją žiūrovui, kad jis pamatytų joje ir save. Rengiant laidas veiksmai gana panašūs. Deja, ne kiekvienas žiūrėdamas parodą prisikasa prie devinto gylio, dalis idėjų taip ir lieka tik kuratoriaus galvoje. O gerai padarytą dokumentinį pasakojimą pažiūrėti lengviau, juo galima pasiekti daugiau žmonių. 

Yra tekę padaryti ne vieną laidą, kurią inspiravo būtent meno lauko teorijos. Pavyzdžiui, laida apie kūno rengybos fenomeną, kitaip – kultūrizmą, yra įkvėpta vokiečių teoretiko, kuratoriaus ir kultūristo Jörgo Schellerio tekstų. Apybraiža apie kolekcionavimą – tai parodoje „Tyliosios kolekcijos“ užsimezgusių įžvalgų tąsa kitoje medijoje. Artimiausiais mėnesiais „LRT Plius“ eteryje pasirodys irgi bent kelios laidos, kurioms impulsą davė kultūros procesų stebėjimas, bandymas suprasti jo dėsningumus, ieškant „pilkosios zonos“ ar „Achilo kulno“. Pavyzdžiui, pabandyti suvokti, kaip gimsta privatūs skulptūrų parkai, kas bendra tarp Orvidų sodybos, Europos parko ir Grūto. Ar suprasti, ko iš tikrųjų ieško kultūros lauko kūrėjos, įsigijusios žemės sklypelį su trobele vidury miško. 

Įdomiausia tyrinėti tai, ko visai nežinai, bet turi nuojautą, kad kažkas ne taip, kai tiesiog žmogiškai smalsu. Pavyzdžiui, gal niekada nedaryčiau parodos apie seksą, bet šia tema rengti laidą buvo labai įdomu. Per vieną sezoną pakalbi su beveik keturiasdešimčia įvairiausių profesijų žmonių, jų įžvalgos man duoda kūrybinių impulsų, tiesiog gyvenimiškos patirties, kurios negaučiau knygose. Galiu tik dėkoti likimui ir Daivai Bilinskienei už šitą etapą. 

„Indivizijos“ – tai visiškai hibridinis produktas tarp meno ir galimų TV formatų. Kadangi jos arčiausiai meno kūrinio, kaip vertini šio ciklo percepciją? Man kartais atrodė, kad autoriams, kurie kūrė darbą it savarankišką vienį, buvo duota per daug laiko. Viskas įvyksta per pirmas 10 min. Kai kurie buvo panašesni į laidas, pavyzdžiui, Kristinos Inčiūraitės („Žalioji kultūra“), Danutės Gambickaitės su Vitalijumi Červiakovu („Kiberatletas“), o Igno Krunglevičiaus apybraiža priminė trumpą filmą („Eeeuuu“). Ar eksperimentas tęsiamas? 

Taip, „Indivizijos“ yra grynai kuratorinės praktikos ir TV laidos formato hibridas, gimęs diskutuojant apie naujų formatų poreikį ir galimybes su Daiva, kuri, kaip ir aš, ilgėjosi kažko drąsaus ir naujo. Labai džiaugėmės, kai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas tais metais idėją įvertino aukščiausiais balais, sudarydamas sąlygas imtis darbo. „Indivizijų“ esmę sudarė aštuonios dalys, kurių kiekvieną kuria vis kitoks šiuolaikinio meno kūrėjas, bendradarbiaudamas su režisiere Virginija Vareikyte. Žvelgiau į tą „komplektą“ kaip į teminę parodą TV eteryje. Kaip ir prodiusuojant menininkų kūrinių sukūrimą fizinei parodinei erdvei, taip ir čia – negali žinoti, kaip atrodys rezultatas. Vieni pažiūrėjo kaip į galimybę išbandyti save sukuriant TV laidą, kiti adaptavo turėtus kūrinius, dar kiti kūrė naujus, o Ignas išsikėlė didžiulį tikslą – sukūrė trumpametražį filmą, nes tam jau kurį laiką brandinosi, laukė progos. 

Įdomu buvo stebėti procesą, kaip skirtingai kiekvienas priėmė iššūkį. Išryškėjo daug momentų, apie kuriuos anksčiau nebuvau pagalvojusi. Pavyzdžiui, kad vizualiojo meno kūrėjams priimtinesnis individualus darbas. Kino ir TV žmonėms darbas komandoje, dalinimasis yra organiškesnis, nes vienas lauke – ne karys. Gerbiu Daivą už jos drąsą imtis tokio formato, kuris žiūrint iš reitingų pusės – neapsimoka. Ji ir režisierė Virginija Vareikytė atliko šiame projekte didelį vaidmenį, nes viską reikėjo įvilkti į TV formos rūbą, bet labiausiai branginu bendras diskusijas, vystant šį projektą.

Rezultatas tikrai buvo tai, ko ir norėjosi – Trojos arklys televizijoje. „Indivizijas“ taip vadinu, nes iš tikrųjų jos yra galerinė patirtis televizijoje, skirta toli gražu ne kiekvienam. Bet štai žiūriu 1995–1996 m. kultūros žurnalą „Galerija“, o ten – vidury laidos ištisas gabalas šiuolaikinio videomeno. Kas dabar atrodo drąsu, pasirodo, tada ėjo be panikos. Prisiminkime, buvo ir ŠMC TV. 

Ruošiame penkias naujas „Indivizijas“, jos bus kitokios, labiau panašios į TV galeriją su, sakykime, anotacija žiūrovo patogumui. Man patinka galvoti, kad kaskart galima daryti vis kitaip, ieškoti naujų formų, įdomumo sau ir kitiems. Negalėjome to numatyti, bet dėl kovido pasikeitus kultūrinių produktų sklaidos ir vartojimo galimybėms, „Indivizijos“ yra guodžianti galimybė ir alternatyva gyvai parodinei patirčiai. 

Laidose mane džiugina įdomūs, plačiau temą žinantys pašnekovai, kuriuos norėtųsi viešumoje matyti kuo dažniau. Ar žmonės, su kuriais norisi kalbėti, irgi lemia temas? 

Atspirties tašku turbūt dar nėra buvęs noras susipažinti ir pasikalbėti su kokiu nors iškiliu prelegentu, nors su kai kuriais vėl susitikti yra ypač malonu. Visada atsispiriame nuo išsigryninto klausimo, problemos, susidėliojame „stovyklas“ – kas iliustruos atvejį, kas kurs opoziciją, kas darys apibendrinimus. Bet tikrai būna, kad kalbantis viena tema netyčia gimsta kita. Štai profesoriui Audriui Beinoriui esu dėkinga už tai, kad prieš interviu apie tantrą ėmęs kalbėti apie Vakarų kultūrą užplūdusią „meilę sau“ ir perdėtą sveikatinimąsi, davė impulsą atidžiau pažiūrėti, kas čia per dalykas – toji „meilė sau“. Ir taip atsirado šiam fenomenui skirta laida, kurioje apie tai mąstys visai kiti pašnekovai. 

Kultūros ir platesnė auditorija Tave žino ir kaip kultūrinio gido „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorę (MO, 2014). Leidinys sulaukė trijų atnaujintų leidimų, vertimo į anglų kalbą. Tai didelė sėkmė! Kita gerai žinoma knyga: „Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė“ (MO, 2013). Bandant sumuoti knygas, parodas, TV laidas man regisi, kad giluminis dalykas, kuris visa tai sieja, yra šiuo metu LT kultūros institucijų irgi aktualizuotas meno edukacijos siekis. Ar sutiktum su tokia įžvalga? Kas bendra Tavo veiklose žvelgiant iš Tavo pozicijų?

Andriuškevičiaus kartą bandžiau klausti, ką jis galvojąs apie edukaciją. Jis liepė man daugiau demagoginių klausimų neužduoti. Aišku, nuo tokių klausimų menotyrininkai dabar negali taip lengvai išsisukti. Bet mano santykis su edukacija komplikuotas. Noras viską pateikti edukatyviai neretai persirita į kitą pusę – suprimityvina iki pramogos, sukelia priešingą efektą, neigiamai veikia ir kūrybinį procesą. Džiaugiuosi, kad yra šiame lauke dirbantys profesionalūs kūrinio kalbos vertėjai – edukatoriai. Tam reikia turėti ir talentą, ir mokytojo sielą. Bet apskritai edukacija – vienas tų dalykų, kurio svarba neatsiejama nuo kapitalizmo logikos: kuo daugiau vartotojų, meno vartotojų irgi. Tačiau mano įsitikinimu, nebūtinai menas turi būti visiems įdomus. Mane edukuokite kiek norite apie krepšinį, gal ir suprasiu taisykles, bet žiūrint varžybas siela nevirptelės. 

Taigi, kaip supratai, mano pačios akimis žvelgiant, tikrai ne edukacijos gija jungia šias skirtingas plotmes, kuriose veikiu. Sakyčiau, kad tai yra kažkas, ką imsiu ir pavadinsiu mistiškai – tyrėjos dvasia. Kol dar kas nors nepagalvojo, jog pasakoju kažkokią „sėkmės istoriją“, sąžiningai pasakysiu, kad būtent kaip tyrėja visiškai nerealizavau savęs. Taip ir neprisiruošiu stoti į doktorantūrą, ieškau temos, kuri produktyviai erzintų visus ketverius metus. Turiu sau daug priekaištų. O dar noriu viską tučtuojau pritaikyti. Esu juokavusi, kad yra dailėtyra ir taikomoji dailėtyra. Tai aš priklausau pastarajai. Paminėsiu ir tarpdiscipliniškumą. Man atrodo, kad dailėtyros studijos apskritai gerai sukalibruoja mąstyseną, suformuoja neuronų jungtis taip, kad į bet kokį reiškinį žiūrėdamas už jo nugaros matai ideologinio, socialinio, kultūrinio, istorinio konteksto ausis. Tai labai pravartu ir kasdieniniame gyvenime. 

Sutinku, kad edukacija šiuo metu yra kiek nuvalkiota sąvoka, labiausiai dauginama paraiškose pagal atitinkamas programas. Gal tada tą jungiančią grandį pavadinsiu noru suprasti ir noru, kad tave suprastų, kad kuo daugiau žmonių pamėgintų suprasti kultūrą. Be to, tas noras yra labai susijęs su dekonstrukcija. Ar taip geriau? 

Galima ir taip pavadinti. Kažkur tų norų pynėje įsiterpęs ir noras suprasti pačią save. 

Iš pokalbių ciklo su Lietuvos dailėtyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba