7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prarastas rojus

Kelios trumpos mintys apie Lino Leono Katino parodą Nacionalinėje dailės galerijoje

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.

O trumpos jos todėl, kad galvoje kol kas yra tik murmančių sakinių grįžus iš Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Lino Leono Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ atidarymo. Galbūt tos kelios minčių užuomazgos per eksponavimo laiką užaugs, subręs ir taps Labai Rimtomis Mintimis, tačiau dėl jų niekad negali būti tikras, ar neišsilakstys palikusios be nieko. Be to, kaip dauguma padorių šiuolaikinių žmonių, visai neturiu laiko jų laistyti bei puoselėti, o švenčių pakeisto grafiko esu skubinama.

Taigi, nuo senų senovės, gal nuo tada, kai buvau maža, o mano tėvai su Linu Katinu ne tik kartu įdomiai leisdavo laiką, bet ir keisdavosi paveikslais ar dovanodavo juos vieni kitiems gimtadienio bei kitomis progomis, gal nuo tų paveikslų turėjau suformuotą nuomonę, kad Linas Katinas tapo abstrakcijas. Klydau. Apėjusi parodą staiga suvokiau, ką turėjo omenyje parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, per spaudos konferenciją kalbėdama apie Lino Katino vaizdiniją. Sintetinių, aiškių geometrinių formų Katino paveiksluose netrūksta, kaip ir struktūros, tačiau tai – toli gražu ne abstrakti tapyba. Joje pilna labai konkrečių veikėjų – paukščių („Paukštis“,1971, 1973, 1980), niekam nereikalingų debesų („Pora niekam nereikalingų debesų“, 1971), medžių, gėlių, žmonių irgi pasitaiko („Draugo portretas“, 1987). Net Dievas čia neatrodo labai abstraktus, tačiau klausimą, ar Katino Dievas abstraktus, ar ne, palieku atvirą.

Nors norint apibūdinti menininko plastikos ypatumus pirmiausia į galvą ateina du žodžiai, ne taip dažnai vartojami apibūdinant tapybą, – švari ir tvarkinga, taip sakoma apie kambarius, aprangą. Žodžiu, jie atrodo atėję iš buities ir susiję su nuobodžia rutina, teisinga, bet neįkvepiančia, čia ji kitokia. Be abejo, architekto išsilavinimas menininkui davė puikių įrankių, leidžiančių tvarkytis su dažnai tokia įnoringa tapybos medija, tačiau visų pirma, einant nuo kūrinio prie kūrinio, parodoje skleidžiasi savitas menininko pasaulėvaizdis. Kartais nuvalytas iki paukščio sparno, raudonos plokštumos, iki atviro lango ar pienės žiedo, jis persmelkia žiūrovą lyg šviesos, jausmo blyksnis. Taip, ši tapyba gali sukelti katarsį. Žinoma, teigti, kad tai būtinai patirsite, nėra prasmės, galite ramiai praeiti pro šalį, kaip pro seną liepą, ar nepastebėti vėstančio vasaros vakaro. Spalvos čia taip pat skamba, kartais net aitriai, net būdamos prietemos pustoniais, kaip ryški yra naktis ar ežero gelmė. Gaila, kad vėlyvesnio periodo dvipusiuose kūriniuose švaros gerokai mažiau, nešvara, regis, menininko tapyboje taip ir nepasiteisino, bet šį klausimą taip pat paliksiu atvirą. Mažametė mintis dar neturi įgūdžių save apginti.

 

Čia turėčiau girti kuratorę už puikią atranką, gebėjimą atsilaikyti prieš pagundą rodyti kuo daugiau gerų kūrinių, taip pat parodos architektą Liną Lapinską už gebėjimą atsispirti pagundai rodyti save, o ne menininką. Saikingoms architektūrinėms parodos ekspozicijos formoms (kaip Lino Katino tapyboje) antrina labai konkreti „trobelė“ iš europadėklų su rodoma vaizdo medžiaga. Po improvizuotu stogu, turinčiu byloti apie menininko pamėgtą vienkiemį, – Džiugo Katino filmuoti kadrai, nostalgiškai primenantys praėjusį laiką: butelių supirktuvę ir visa tai, kas po tuo butelių „pridavimu“ slepiasi. Tiesą sakant, čia prasideda dar viena iš mano minčių-trupmenų. Ji – apie praėjusį šimtmetį, tūkstanmečio pabaigą. Daugelis Lino Katino darbų (kaip jis pageidavo – nevadinti „kūriniais“) pilni gijų, nuorodų, takų ir landų į kitų autorių pasaulėvaizdžius. Kiekvienas laikmetis nejučia uždeda savo stilistinį štampą, ir taip tik įdomiau: žvelgiant pro Katino langus galima keliauti iki Vladislovo Žiliaus su jo opartinėm, pereinančiom iš šviesios spalvos į tamsią juostom ir plokštumom, į Dalios Kasčiūnaitės aistringus, ekspresyvius storus pastozinius potėpius ant lygių dailių plokštumų, nejučia sutikti Vinco Kisarausko priklydėlius debesis, prisiminti Viktorijos Daniliauskaitės paukščius ir jų pėdsakus, o galiausiai nupėdinti iki paties Čiurlionio, kuris menininko jau visai primygtinai siūlomas (atpažįstu „Ramybę“).

Čia verta paminėti ir tikras kolaboracijas, kurias norėjau aprašyti teksto pradžioje, bet dabar galėsiu tik paminėti ir pasižadėti – aprašysiu kitą kartą. Pirmoji svarbi, kaip ir visa, kas susiję su Kovo 11-ąja, kai Linas Katinas su savo mokiniais Nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose dalyvavo savitai, vienu ypu susiedamas tapybą ir revoliuciją, nes ne išnešė tapybą į gatves, o veikė tiesiai ant barikadų. Linas Katinas savo mokinius paskatino ištapyti Seimą juosusius betono blokus, kurie buvo aprašinėti, kartais ir rusų kareivius žeminančiais žodžiais, keiksmais. Užtapymu siekta išvengti kruvinos konfrontacijos, išprovokuotos įžeidimų. Grupė S.E.L. (Sigitas Lukauskas, Sigitas Staniūnas, Rasa Staniūnienė, Rimvydas Markeliūnas ir Tomas Gečiauskas) aptapė blokus abstrakčiais raštais, paremtais tautiniais ornamentais. Tap pat ant barikadų savo ženklą paliko Aidas Bareikis, kuris su Gintaru Sodeika buvo įkūrę grupę „Bendras reikalas“. Tos grupės ženklas – dvi susirėmusios rankos, virtusios vienu kumščiu – tapo vos ne įvykių emblema. „Bendrą reikalą“ galime matyti Vytauto Landsbergio fotografijoje ant Radvilės Morkūnaitės knygos „Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę“ viršelio.

Kita Lino Katino kolaboracija – 1998 m. kartu su Gintautu Trimaku per ilgą kelionę autobusu sumanyta, o prisidėjus Alvydui Lukiui trise įgyvendinta didžiulė instaliacija seno kolūkio pastato griuvėsiuose netoli Siesarčio ežero Molėtų rajone. Tuomet Katinas eksponavo „Arbatos ceremoniją“ – tibetietiškas tankas primenančias akvareles, lietas su arbatžolėmis, Lukys dėliojo akmenėlių fotografijas lyg mandalas, o Trimakas tai progai sukūrė vieną įspūdingiausių savo kūrinių – „Pauzes“. Šis projektas buvo reakcija į tarptautinį renginį „Pasaulio menininkai už Tibetą“ ir jo tęsinys. Ekspozicija laukuose veikė vieną dieną, vėliau buvo perkelta į galeriją „Aidas“. Tiesą sakant, norėjau papasakoti, kaip gimė ši idėja važiuojant, kaip tuomet buvo įprasta, autobusu į užsienį, tačiau čia vėl paliksiu neužbaigtą mintį, kaip minėjau, su pažadu pratęsti kitą kartą vietoj taško.

Ir lieka išdėlioti paskutinę mintį, kuri susiformavo kaip koks popietinis debesis parodoje sutikus poetą Gytį Norvilą. Pakalbėjome šiek tiek apie čia kabančius darbus, paskui apie svarbiausius darbus – obelų kamienų balinimą, apie medžius. Baigus pokalbį grįžau prie paveikslų, o žvilgtelėjusi į pavadinimą perskaičiau – „Medis“. Ir tie paukščiai, augalai, dangus, gal net koks saulėlydis, Labanoras, kuris ne tik paveiksluose, nes ten dienas dabar dažniausiai leidžia menininkas, – visa tai įgauna visai kitą prasmę. Gamta staiga nebeatrodo tokia amžina, į Labanorą kėsinasi ne tik mūsų įstatymų leidėjai ir vykdytojai, bet ir klimato atšilimas.

Tiesą sakant, toliau galvoti nenoriu. Ir šį kartą mane stabdo ne nežinojimas, ne nesubrendusios mintys, o žinojimas. Tad vėl paliksiu mintis neužbaigtas, paliksiu užbaigti skaitytojui. Tik pasakysiu, kad žvelgdama į Lino Katino paveikslus, į tą pienėmis, paukščiais, mišku ir dangumi skambantį gamtos jausmą, galiu jo pavydėti. Lino Katino tapyba man panaši į prarastą rojų.

 

Paroda veikia iki gegužės 17 d.

Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Linas Leonas Katinas, Autoportretas. 1968 m. 7md nuotr.
Linas Leonas Katinas, Autoportretas. 1968 m. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m. 7md nuotr.
Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Vilnius Jasinevičius, Barikados Vilniuje. 1991 m. 7md nuotr.
Vilnius Jasinevičius, Barikados Vilniuje. 1991 m. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. 7md nuotr.