Aktorė Ieva Pakštytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Žemaitėjė“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2023), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Antigonė“ (rež. Māra Ķimele, Klaipėdos dramos teatras, 2019), „Motina“ (rež. Rabašauskas, KJT, 2019), „Audra“ (rež. Povilas Makauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018) ir kt.

Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.

Aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Kreicerio sonata“ (rež. Masalskis, KJT, 2021), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Delčia“ (KJT, 2020), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018) ir kt.

Aktorė Asta Zacharovaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Delčia“ (KJT, 2020), „Audra“ (rež. Povilas Makauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „R.E.M. (Rapid Eye Movement)“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2017) ir kt.

Aktorė Marija Žemaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras, 2022), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Delčia“ (KJT, 2020),  „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018), „Mūsų miestelis“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2018) ir kt.

Aktorė Rugilė Latvėnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Žemaitėjė“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2023), „Mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2020), „Motina“ (rež. Rabašauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga“ (KJT, 2018), „Autonomija“ (Schillingas, Jaunimo teatras, 2018) ir kt.

Pradžioje žiupsnelis nuostabiosios skaičių magijos iš šiuolaikinio Lietuvos teatro realijų: nepraėjo nė šešeri metai, ir jubiliejinis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įcentruoja savo tarptautinę programą aplink 2018 m. sukurtą šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklį. „Sirenoms“ šiemet sukako dvidešimt – lyg ir puikus pretekstas pagaliau išaugti iš entuziastingo teatrinio paauglio kelnių, bet kur tau. 2023 m. „Sirenos“ iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ gavo dešimčia tūkstančių mažesnę finansinę paramą nei pernai, nors vis dėlto gautų 130 000 eurų visiškai pakako, kad būtų sukurta jauki, kamerinė, neįpareigojanti, saugi, jautriai netraumuojanti aplinka ir atmosfera bendraminčių, net sakyčiau „bendrakraujų“, ištikimų festivalio draugų ir bičiulių ratui.

Svarbu, kokią būseną žiūrovui sukelia spektaklis, kaip į jį kreipiasi, kokį jį išleidžia iš teatro: piktą, sudirgusį, pavargusį, susimąsčiusį, įkvėptą. Juk nuo to priklauso, ką jis darys, kaip bendraus su kitais. Vis labiau vertinu kūrinius, kurie agresyviai neatakuoja, neišdirgina, po jų išeini susikaupęs, atsargesnis. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje parodytas ne tėvynėje kuriančio šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ daro gerą įspūdį pagarbiu ir ramiu bendravimu su žiūrovais, kai nesiekiama nei etiškai, nei estetiškai šokiruoti.

Būna tokių pasirodymų, kurie nuvilia net ir be išankstinių lūkesčių. Tikriausiai tokie pasirodymai yra stipriausia atlikėjo autonomijos išraiška – kai jis tampa nepriklausomas nuo keliamų lūkesčių ir geba sukviesti pilną salę žiūrovų, kad kalbėtų apie tai, kas jam svarbu, neatsižvelgdamas, kaip bus suprastas.

Šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programa buvo skurdi vaizdinių atžvilgiu. Būtų beveik galima sakyti, kad „Sirenos“ šiemet nieko neparodė, tik kalbėjo, kalbino, kalbėjosi, užsikalbėjo. Vis dėlto festivalis ir jo atvežti užsienio kūrėjai turėjo ką pasakyti. Buvo įdomu nuo pirmo iki paskutinio žodžio.