Šokis
Būna tokių pasirodymų, kurie nuvilia net ir be išankstinių lūkesčių. Tikriausiai tokie pasirodymai yra stipriausia atlikėjo autonomijos išraiška – kai jis tampa nepriklausomas nuo keliamų lūkesčių ir geba sukviesti pilną salę žiūrovų, kad kalbėtų apie tai, kas jam svarbu, neatsižvelgdamas, kaip bus suprastas.
Pawełas Sakowiczius – Lietuvoje jau žinomas lenkų šokėjas, choreografas, kūręs choreografiją režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektakliams „Lokis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2017) ir „Respublika“ (LNDT, 2020). Šių metų festivalyje „Muzika erdvėje“ pristatė darbą „Amando“, o jo kūrinį „Jumpcore“ yra įsigijusi Nacionalinė dailės galerija „Zachęta“ Varšuvoje. Į pastarąjį pasirodymą, įtrauktą į „Sirenų“ festivalio klubo programą, ėjau to nežinodama, perskaičiusi tik trumpą jo aprašymą, kuriame minima Fredo Herko, pro penkto aukšto buto langą iššokusio baleto šokėjo, istorija, bei pateikiami keli iš lenkų kalbos versti atsiliepimai. Juose yra minimos Sakowicziaus pasitelkiamos skirtingos choreografinės praktikos (nuo jumpstyle iki šiuolaikinio šokio ir klasikinio baleto), kūno alinimas bei pastebima atlikėjo vidinė jėga. Viskas, ko galėjau tikėtis iš tokio santūraus pristatymo, – tai stipri atlikėjo energija, kritika baleto kanonams bei originali, šiuolaikinė prieiga. Galima būtų ginčytis, ar Sakowicziui pavyksta tai įgyvendinti, tačiau faktas, kad šių elementų beveik valandos trukmės pasirodymui nepakanka.
Tam tikras parodijos elementas pasijunta vos tik pasirodymui prasidėjus, kai, skambant Wolfgango Amadeus Mozarto „Karūnavimo mišioms“, Sakowiczius įžengia į sceną apsirengęs rudu chalatu, iš po kurio šmėžuoja ant marškinėlių pavaizduotas didelis blizgantis skorpionas, primenantis 2000-ųjų Gariūnų „madą“ arba šių laikų „instagraminės kultūros“ reaktualizuotą astrologiją. Pasirodymo choreografiją sudaro pagal atitinkamą muziką atliekami jumpstyle šuoliai, kurie pinasi su vidutiniškais baleto piruetais ir jeté. Juos kartais pertraukia epizodai, kai atlikėjas arba atlieka lėtus, čigongą primenančius rankų judesius, arba ilsisi ir darydamas tempimo pratimus dainuoja Lanos del Rey dainos „Gods & Monsters“ žodžius, kurie be muzikos šiame kontekste skamba gana komiškai: „In the land of gods and monsters / I was an angel living in the garden of evil“ („Dievų ir pabaisų šalyje / Aš buvau blogio sode gyvenantis angelas“).
„Menų spaustuvės“ salę Sakowiczius pripildo judesių ir trykštančios energijos, tačiau palieka žiūrovus apimtus beprasmybės jausmo. Galima būtų bandyti sieti minėtus elementus ir ieškoti tarp jų prasminių ryšių, stengtis aktualizuoti pasirodymą, remiantis šiuolaikine popkultūra. Tačiau to neleidžia daryti suvokimas, kad tai nėra temos, kurioms šiuo metu kur kas ryškesnių pasaulinių įvykių kontekste norėtųsi skirti dėmesio.
Tad pasibaigus pasirodymui „Jumpcore“ kyla klausimas: kam daugiau, be kūrinio autoriaus, to reikia? Ką choreografas ir šokėjas norėjo šiuo kūriniu pasakyti ir kodėl mums reikėjo tai stebėti (o kai kam ir labai stengtis įmatyti prasmę) keturiasdešimt minučių...
