Teatras
Aktorė Marija Žemaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras, 2022), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Delčia“ (KJT, 2020), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018), „Mūsų miestelis“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2018) ir kt.
Jūsų kūrybinę kelionę žymi ne tik teatras, bet ir muzika. Kuo jums, kaip aktorei, svarbu išlaikyti šią amplitudę?
Mano kūrybinį kelią žymi ir teatras, ir muzika, ir klounada, ir fotografija. Neklasifikuoju ir neskaičiuoju, atrodo, kad viskas yra viena ir be vieno nebūtų kito. Visa teka kaip upė su daug skirtingų srovių. Tiesiog teatro srovė pati stipriausia ir seniausia, nuo jos ir prasidėjo mano kūrybinės upės tėkmė. Jeigu staiga reikėtų pasilikti vieną srovę ir atsisakyti kitų, atrodytų, kad tai labai neteisinga. Džiaugiuosi, kad mano karta neprivalo savęs įrėminti. Iš vaikystės pamenu tokias frazes: „Visą gyvenimą dirbo vieną darbą toje pačioje darbovietėje.“ Mačiau tai kaip vertybę, nes tai buvo pateikiama kaip sektinas pavyzdys. Vis dar žavi, kai šiame pasaulyje žmonės sugeba išlikti ištikimi vienai krypčiai ir nesiblaško, jeigu tik ardami vieną vagą gali būti gyvybingi ir kūrybiški, na, dar svarbu – ir bent kiek laimingi. Aš negaliu savęs matyti tik vienoje vietoje ir veikloje, žinau, kad tada mano upė greitai taptų sekli. Man svarbu sutikti kitus kūrėjus, keisti aplinką ir turėti kelias saviraiškos formas. Būna etapų, kai kažkuri veikla išsisemia ir tada galiu atsigerti, įsikvėpti iš kitos srovės.
Kaip darbas Klaipėdos jaunimo teatre, jūsų kolegos, o galbūt ir pats Valentinas Masalskis skatina šiuos tarpdisciplininius tyrinėjimus?
Tikriausiai duris į tarpdisciplininį meno pasaulį atidarė dar vaidybos studijos. Mūsų teatras visada ėjo koja kojon su muzika. Tačiau labiausiai tarpdiscipliniškumui turėjo ir tebeturi įtakos mane supantis pasaulis ir kiti kūrėjai. Mane žavi ir įkvepia, kai šokėjai vaidina kine, kai kompozitoriai ar dramaturgai randa savo vietą scenoje. Vienas mano mėgstamiausių režisierių ir choreografų Alainas Platelis, prieš pradėdamas kurti teatre, dirbo su negalią turinčiais vaikais. Visa jo ikiteatrinė patirtis padėjo jam atrasti autentišką kūrėjo kelią. Džiaugiuosi, kad esame karta, kuri neapsiriboja ir nepažymi savęs viena etikete. Žmonės ir laikai keičiasi, ir kartais išaugame kažką, ką su pasididžiavimu dėvėjome metų metus. Galiu drąsiai sakyti, kad tai viena labiausiai mane žavinčių savybių – drąsa keistis.
Ar tyrinėdama skirtingas meno sritis į jas žvelgiate per teatro prizmę?
Mano bendras meno suvokimas ir skonis susiformavo teatre, todėl tam tikrus kontekstus interpretuoju pasitelkdama teatrinius įrankius. Tačiau tikrai negalėčiau sakyti, kad viską matau per teatro prizmę. Kartais jaučiu, kad man pakanka stebėti meną iš šono, kad man nebūtina pačiai prie jo liestis, retkarčiais net stengiuosi atsiriboti nuo teatro ir pajusti meno kūrinį kaip nepriklausomas žiūrovas – būtent pajusti, o ne suprasti ar įvertinti. Pamenu, gyvenime buvo toks etapas, kai joks menas nejaudino ir nesugebėjo paliesti. Tai didelis praradimas, kai negali būti sujaudintas, ir taip vyksta ne dėl to, kad menas „blogas“, o todėl, kad viską vertini ir analizuoji, neleidi menui atlikti su tavimi savo darbo. Kartais išeinu iš spektaklio ir džiaugiuosi, kad neįsijungė protas, kad galėjau įsijausti ir mėgautis, užuot analizavusi kolegų darbą ir spektaklio kokybę.
Nors pati neturiu nieko bendro su šokiu ar vizualiaisiais menais, judesio spektakliai yra mano mėgstamiausi, o kai nenoriu nei į teatrą, nei į baletą, nei į koncertą, vis dar galiu nueiti į muziejų. Labai vertinu skirtingas meno formas, nebūtinai jos turi būti tos, prie kurių pati prisiliečiu. Jaučiu, kad kai mano protas kažko nepažįsta ar nesuvokia, tada intuicija ir jausmai įgauna kitą galią.
Kaip per muziką kito jūsų vaidybos suvokimas? Ar muzika papildo personažus?
Manau, kad teatre muzika labai svarbi. Dabar į galvą atėjo toks palyginimas: jeigu teatras yra nuotrauka, tai muzika – filtras, kuris paryškina ir sustiprina vaizdą. Teatras be muzikos ir šviesų yra pats nuogiausias. Scena gali būti visiškai tuščia, bet jeigu iš jos sklinda muzika, ji prisipildo daug labiau, nei tai galėtų padaryti krūva dekoracijų. Muzika suteikia teatrui gyvybės. Ji taip pat yra milžiniška pagalba aktoriui, tarsi raktas į emociją ir jausmą. Kartais per muziką gali pasakyti daug daugiau nei tekstu. Pažįstu porą kūrėjų, kurie, kol neranda, kokia bus spektaklio muzika, negali pradėti repetuoti ir matyti bendro vaizdo.
Jei kalbėsime apie grupę „Graži ir ta galinga“ – kiek jūsų su kolegėmis kuriama muzika yra įkvėpta teatrinių ieškojimų ir tyrinėjimų?
„Graži ir ta galinga“ gimė iš teatro, mes visos kartu baigėme studijas ir drauge augome kaip aktorės ir asmenybės. Dabar „Graži ir ta galinga“ tapo pakankamai stipri ir eina visiškai nepriklausomu keliu, negalėčiau pasakyti, kad tai vien teatro ar muzikos kelias, – jis savitas ir susipynęs. Atrodo, kad netelpame nė į vieną iš šių dėžučių. Ar tai blogai, ar gerai – negaliu atsakyti, tiesiog taip yra, ir man tai labai patinka. Kurdama kartu su gražiomis ir galingomis teatro partnerėmis įsikvepiu ir atveriu visai kitus savo kūrybinius klodus. Muzika teikia daug džiaugsmo ir visai kitokį kūrybinį pasitenkinimą. Po kiekvieno mūsų pasirodymo jaučiuosi įkvėpta, visai kitaip nei po teatro spektaklių, po kurių kartais išeini išsunktas, o koncertai visada įkrauna.
Grupės pavadinimas nurodo stiprias moteris ir jų istorijas. Kokios moterys įkvepia šiandien?
Visos moterys, apie kurias dainuojame spektaklyje-koncerte, žavėjusios prieš porą metų, įkvepia ir šiandien. Man jos ir jų temos atrodo neišsemiamos. Stiprios, kuriančios, ieškančios ir kovojančios moters archetipas yra amžinas. Bet mane įkvepia ir moterys, gyvenančios aplink mane šiandien. Kartais galiu susižavėti, kai stiuardesė sugeba nuraminti piktą keleivį, kai pardavėja pamato kiekvieno kliento akis, kai auklėtoja sutaiko susipykusius vaikus, kai Rūta Meilutytė pasiekia aukščiausius tikslus, kai Asmik Grigorian užburia žiūrovus. Yra ir daugybė kitų, sunkiau pastebimų momentų, bet reikia tik apsidairyti – kiek daug aplink įkvėpimo. Kartais labai aiškiai jaučiu, kad tam tikri mano sprendimai ir apsisprendimai įkvepia mane pačią. Tad galima sakyti – pati sau irgi esu įkvėpimas.
Kokios temos, moterys, istorijos atsiskleis naujausiame albume? Kiek teatrališkas jis bus?
Naujas mūsų spektaklis-koncertas „Mimozos ir sirenos“ yra labiau apie mus pačias ir temas, kurios gyvena mumyse. Ar tai būtų vienatvės, ar savo vertės ieškojimo, nesibaigiančio noro daugiau, bėgimo nuo savęs ar į save, troškimo suvokti, kodėl esu, ar galiausiai noro šokti ir būti taip, kaip norisi, temos. Šis albumas daug švelnesnis, asmeniškesnis, todėl ir mes scenoje esame pažeidžiamesnės. Mes visos atnešame temas, kurias atrandame savyje, o jeigu jos gyvena mumyse, labai tikėtina, kad rūpi ir daugybei kitų moterų bei vyrų.
O kalbant apie tai, kiek „Mimozos ir sirenos“ teatrališkos, mes sąmoningai nekuriame ryškių personažų, bet tekstai, kuriuos sakome, ir dainų tekstai, kurie skamba koncerte, tarsi natūraliai sukuria mūsų veikėjas. Tas pats vyksta ir programoje „Lietuvos moterys“: mes niekada nevaidiname tų moterų, apie kurias dainuojame, bet žiūrovas pats interpretuoja ir susieja. Kai ruošėme šį koncertą, nemąsčiau, kokį personažą kuriu, mane sukūrė mano mintys ir tekstai.
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai?
Gruodžio mėnesį išleisime albumą, jis bus prieinamas visose muzikinėse platformose, taip pat bus išleistas ir vinilo bei CD formatu. Labai nekantraujame pasidalinti ta muzika. Šį sezoną laukia daug koncertų visoje Lietuvoje. Taip pat teatro repertuaras niekada nestovi vietoje: nuo sausio mėnesio kartu su režisieriumi Pauliumi Pinigiu pradėsime dirbti prie Timothée de Fombelle’io pjesės „Švyturys“, laukia išbandymų ir atsakomybės pilnas procesas. Tai bus pirmas mano monospektaklis. Nekantrauju pradėti dirbti ir pristatyti premjerą jau šį pavasarį.
Dėkoju už pokalbį.
