Kūryba – ne tik dovana, bet ir atsakomybė

Aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Kreicerio sonata“ (rež. Masalskis, KJT, 2021), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Delčia“ (KJT, 2020), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018), „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, KJT, 2018) ir kt.

Grupė „Graži ir ta galinga“ išleido naują albumą „Mimozos ir sirenos“. Ką jums, kaip aktorei, davė šis muzikinis kelias?

Apskritai muzika man yra ta kūrybos ir meno sritis, kurioje telpa daug erdvės saviraiškai. Nuo pat mažumės gyvenau su muzika, ji mane lydėjo ir lydi įvairiais gyvenimo tarpsniais kaip tam tikri sielos vaistai. Su muzika pailsiu, įsikvepiu, randu daug džiaugsmo ja dalindamasi ir ją kurdama. Aktorine prasme muzikinė veikla labai papildo – kuriant, o ypač atliekant dainas taip pat reikia tam tikrų vaidybos gabumų, ypač mūsų tipo koncertuose, tad profesijai tai naudinga. Be to, dainuodama scenoje jaučiuosi laisva ir laiminga, manau, tai svarbiausias pojūtis, atkeliavęs kartu su mūsų grupės veikla.

Kaip muzikinė kūryba išplėtė jūsų teatro personažus? Ar pridėjo naujų elementų?

Prie konkrečių personažų kūrimo muzikinė veikla tiesiogiai neprisidėjo, tačiau padarė įtaką pačiam požiūriui į kūrybinį procesą ir savęs įgalinimą scenoje. Bet kokia veikla, susijusi su scena (ar ji būtų muzikinė, ar aktorinė), pagilina asmeninį suvokimą apie raišką scenoje, savęs pajautimą ir drąsą bet kokia forma transliuoti tai, ką norima pasakyti. Be abejonės, jei kalbėtume apie tam tikrus spektaklius, kuriuose reikalingas dainavimas ar muzikinis išsilavinimas, tai, žinoma, muzikinė veikla šią dalį pastiprino. O visa kita yra vis nauji savęs pačios atradimai scenoje – ne tik teatro, bet ir muzikos.

Kokias temas leido atrakinti nukreiptas žvilgsnis į skirtingo laikotarpio Lietuvos moteris? Kaip tai keitė požiūrį į Lietuvos moterų istorijos kontekstą?

Pirmajame mūsų grupės „Graži ir ta galinga“ koncerte-spektaklyje „Lietuvos moterys“ buvo paliesta galingų ir gražių moterų tema – iš to gimė ir jos pavadinimas. Visos moterys, apie kurias skaitėme bibliotekoje ir kurių ieškojome, buvo vis įdomesnės ir labiau įkvepiančios. Tačiau svarbiausia žinia, kurią norėjome perteikti, yra ta, kad nesvarbu, ar tu Lietuvos prezidentė, ar močiutė, užauginusi šešis anūkus, esi nepaprastai graži ir galinga moteris. Šį jausmą po koncertų išsinešame ir mes pačios. Tiesa, vienas dalykas, į kurį visos atkreipėme dėmesį skaitydamos knygas apie Lietuvos istoriją ir joje dalyvavusias moteris, kad dažna jų buvo vaizduojama kaip vieno ar kito įtakingo vyro žmona, bet daugiau dėmesio nesulaukė. Taip koncerte atsirado ir daina pavadinimu „Ienės“, skirta visoms moterims, kurios nebuvo pastebėtos ar atpažintos kaip atskiros istorinės asmenybės, o jų radome tikrai nemažai.

Kokios moterys įkvepia kurti šiandien? Ar tai istorinės asmenybės, o gal per muziką atrastos veikėjos?

Kurti mane dažnai įkvepia ne ypatingos asmenybės, o tiesiog gyvenimas, kuris yra aplink mus ir mumyse, – jis nepaprastai gražus ir ypatingas ne vien tik meilės ar džiaugsmo apraiškomis, bet ir savo trapumu, laikinumu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad kūryba yra ne tik didžiulė dovana bei prabanga, bet ir atsakomybė, – laikui bėgant gyvenimas tampa vis pilnesnis, vis daugiau patirčių norisi kokiu nors būdu sudėti į kūrinius. Ilgą laiką prabuvus šiame kelyje nebeįmanoma nekurti, bet visad galvoju, kiek tam tikra kūryba yra reikalinga. O jei reikalinga – svarbu būti sąmoningai bei sąžiningai su savimi ir su tais, kurie stebės vieną ar kitą kūrinį arba jo klausysis.

Mane tikrai įkvepia tos moterys, kurios tiesiog mėgaujasi savo darbu, – kartais jų pasiklausiusi ar su jomis pabendravusi pasijuntu kur kas tvirtesnė dėl savo pasirinkimo, o kartais pradedu tam tikrus dalykus kvestionuoti. Tačiau ta aistra gyvenimui ir kokiai nors veiklai yra įkvepianti ir „vežanti“ – joje juntama pilnatvė. Beje, žmonės kalba, kad mūsų grupė ar mano asmeninis gyvenimas taip pat atrodo įkvepiantis. Kartais tokius dalykus gali pamatyti tik iš šono, ir labai malonu juos girdėti – vadinasi, judame gera linkme.

Ar kūrybinio kelio pradžioje jau turėjote minčių teatro scenoje pasakoti skirtingų moterų istorijas ir kalbėti apie kovą su klaidingais visuomenės įsitikinimais bei nelygybe?

Sąmoningai tikrai apie tai negalvojau, bet tokios temos atsiranda natūraliai. Tiesiog kažkuriuo metu tarp grupės merginų ši tema iškilo, surezonavo ir įgavo gražų pavidalą. Manau, kad tam tikros temos atsiranda tada, kai iki jų užaugama. Kadangi esu moteris, žinoma, kad man aktualios įvairios su moterimis susijusios temos – jūsų paminėta nelygybė, grožis, sąmoningumas, motinystė ir pan., tačiau kiekviena jų randa tam tikrą laiką pasireikšti ir įvairiais gyvenimo tarpsniais skirtingai jaudina. Džiaugiuosi, kad mūsų grupėje vyrauja sveikas humoras ir saviironija, todėl tokios temos kaip kova su klaidingais įsitikinimais ar nelygybe gali nuskambėti kur kas patraukliau ir žaismingiau, nei šia tema keliant diskusijas. Žinutė ta pati, skiriasi tik priemonės.

Jūsų teatro ir muzikos darbuose ryškus istorinis kontekstas. Kuo jis svarbus kuriant personažus, tarkim, spektakliuose „Istrigę“ ar „Motina“?

Mes esame neatsiejami nuo istorijos. Yra graži frazė, pasakyta vieno amerikiečių astronomo: „Turi išmanyti praeitį tam, kad suprastum dabartį.“ Tuo vadovaujantis istoriniai kontekstai ten, kur jie yra reikalingi, tampa pagrindu tolesnei kūrybai. Tarkim, spektaklyje „Įstrigę“, nors laikmetis ir nėra tiksliai nusakytas, iš personažų charakterių, jų dialogų, tam tikrų ryškesnių scenų jis yra nujaučiamas ir neabejotinai svarbus. Suprasti to laiko, galbūt nebūtinai labai tolimo, žmogaus mąstyseną, pagauti jo esmę yra svarbi užduotis, padedanti atsiskleisti visam spektakliui. Kiekvienas istorinis laikmetis turi savo „veidą“, tačiau personažų išgyvenami jausmai ir emocijos yra tie patys, skiriasi tik „veido bruožai“. Tad kartais svarbu tuos bruožus išryškinti. 

Kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyvenate šiandien ir kas laukia ateityje?

Šiandien gyvenu gyvenimą. Skamba skambiai, bet džiaugiuosi, kad daug dažniau leidžiu sau tiesiog pasimėgauti pačiu gyvenimu, o ne būti aklai panirusiai į kūrybinius procesus. Kai aplink save pajaučiau laikinumą, supratau, kad labai nedaug laiko mums čia duota, todėl kartais svarbiau yra apkabinti mylimą nei užsidaryti juodoje dėžutėje. Dabar stengiuosi ieškoti šios pusiausvyros.

Profesinėje srityje laukia darbas su prancūzu režisieriumi, taip pat su grupės „Graži ir ta galinga“ merginomis gvildename naujas kūrybines idėjas. O organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“, kurioje kloune dirbu jau antrus metus, atsiranda vis naujų iššūkių ir programų. Taigi kūrybiniu požiūriu esu visiškai užimta ir tuo džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi, kad nepaprastai gražiai sninga, kad namie galima uždegti visas šventines lemputes, kad turiu ką apkabinti, su kuo pasijuokti ar pasileidus plaukus šokti, – tai paprasta, bet man tai yra laimė.

Dėkoju už pokalbį.