Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Paklaustas apie muzikos kūrimą, žymus postpanko bardas Nickas Cave’as atsakė: „Tu nesi „didysis savo dainų kūrėjas“ – esi tiesiog nuolankus jų tarnas, ir dainos ateis pas tave tik kai būsi tinkamai pasiruošęs jas priimti. Jos nėra įkalintos tavyje – veikiau, jos kažkur už tavęs ir negali patekti į vidų. Mano patirtis rodo, kad dainas patraukia atviras, žaismingas ir motyvuotas protas.“

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ štai kviečia į virtuvės viryklių, paprastai kalbant – pečiukų parodą. Smagu, kai namuose – pečiukai. Ir kaip smagu, kad už tų pečiukų tūno jų autorius – Ričardas Šileika. Įsivaizduoju, kaip jis per parodos atidarymą išlenda iš užpečkio ir tupi. Atidarymo nuotraukų galerijoje mačiau, kad Vilma Samulionytė jį pakėlė ir išsinešė. Paklausiau Ričardo – tai kurgi jis buvo išneštas? Sako – nežinau.

Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.

Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning – Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis. Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų – „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Pateikdami šiek tiek kontekstinės informacijos, gana daug dėmesio skyrėme bandymams sukurti užduotis ir suformuluoti klausimus, kurie padėtų laikraštuko vartotojams patiems suprasti, ar skulptūrai parinkta forma ir vieta atitinka jos transliuojamą pranešimą, iš kokių elementų skulptūra susideda ir kaip tų elementų derinys sukuria tam tikrą įspūdį.

Vasario 22 d. Taikomosios dailės muziejuje skambėjo aštuonios pasaulinės premjeros, skirtos Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Renginį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Valstybinis choras „Vilnius“, dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys; taip pat dalyvavo Dainius Jozėnas (vargonai), styginių kvartetas „Archi Quartett“, Varinių pučiamųjų kvintetas bei ansamblis „Giunter Percussion“. Aktorius Ramūnas Abukevičius prieš kiekvieną kūrinį skaitė Donelaičio žodžius, kurie nušvietė rašytojo asmeninį požiūrį į save ir pasaulį.

Išgirdusi Šarūno Leonavičiaus pavardę, iškart prisimenu mažą skaitančio ir pypkiuojančio dailininko figūrėlę, įsitaisiusią greta burlaivio maketo, garsiajame 1991 m. Audriaus Puipos atspaude „Tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje“. Po to prieš akis iškyla seniai anekdotu virtęs vaizdinys – naktis, Vilnelės pakrantė šalia Dailės akademijos, lauželis, ant kurio kibire virinama čia pat, vienuolyno prieigose, rasta žmogaus kaukolė... ir jis, ūsuočius (o gal bet kuris kitas aistruolis natūralistas – tiksliai nebepasakysiu). Dar praeities miglose matau Pilies gatve tvirtu jūrininko žingsniu žirgliojantį ir garsiai dainuojantį genialų grafiką, vilkintį pilku paltuku su reikšmingai užkelta apykakle. Šios mano galvoje įamžintos akimirkos seniai sudėliojo tokį legendinio menininko portretą: jis – bebaimis, ištvermingas, mėgstantis iššūkius žmogus, aštriu kritiniu žvilgsniu drąsiai rėžiantis tikrovę.