Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Išgirdusi Šarūno Leonavičiaus pavardę, iškart prisimenu mažą skaitančio ir pypkiuojančio dailininko figūrėlę, įsitaisiusią greta burlaivio maketo, garsiajame 1991 m. Audriaus Puipos atspaude „Tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje“. Po to prieš akis iškyla seniai anekdotu virtęs vaizdinys – naktis, Vilnelės pakrantė šalia Dailės akademijos, lauželis, ant kurio kibire virinama čia pat, vienuolyno prieigose, rasta žmogaus kaukolė... ir jis, ūsuočius (o gal bet kuris kitas aistruolis natūralistas – tiksliai nebepasakysiu). Dar praeities miglose matau Pilies gatve tvirtu jūrininko žingsniu žirgliojantį ir garsiai dainuojantį genialų grafiką, vilkintį pilku paltuku su reikšmingai užkelta apykakle. Šios mano galvoje įamžintos akimirkos seniai sudėliojo tokį legendinio menininko portretą: jis – bebaimis, ištvermingas, mėgstantis iššūkius žmogus, aštriu kritiniu žvilgsniu drąsiai rėžiantis tikrovę.
Šarūną Leonavičių šiandien ypač vertiname už savito braižo iliustracijas, kurios grindžiamos detaliu, smulkmenišku piešiniu ir subtilia tonų gradacija. Tai liudija per paskutinį dešimtmetį „Gražiausios metų knygos“ konkurse apdovanotos knygos su grafiko iliustracijomis: Aido Marčėno „Žmogaus žvaigždė“ (2005), „Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija“ (2008), Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija“ (2009). O kur dar buriuotojo patirtimi įprasminti piešiniai 2009 m. pasirodžiusiam istoriniam pasakojimui„Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje“ ir 2012 m. Maironio 150-ojo jubiliejaus proga išleistai baladei „Jūratė ir Kastytis“...
Knygų iliustracijų originalai ir jų nedažnos parodos visada maloniai džiugina, stebindamos dailininkų sumanymų užmojais ir jų įgyvendinimo įtaiga. Tai dar kartą patyriau naujausioje Šarūno Leonavičiaus kūrinių, skirtų Kristijono Donelaičio „Metams“, ekspozicijoje. Joje rodomadvylika ant specialaus popieriaus aliejumi tapytų kompozicijų, susietų su atskiromis chrestomatinės poemos dalimis – „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.
Triskart skirtingo dydžio darbuose (76 x 122 cm, 76 x 63 cm, 53 x 38 cm) vis grįždamas prie tų pačių keturių poemos skyrių, autorius gerokai peržengė įprastą knygos iliustravimo sampratą. Tai rodo ir leidyklos „artseria“ išleisti Kristijono Donelaičio „Metai“ (knygos teksto redaktorius – Mikas Vaicekauskas, dizainerė – Ramunė Januševičiūtė), kurią čia pat galerijoje galima pavartyti ir įsigyti. Vis dėlto, kad ir koks kokybiškas būtų spausdintas variantas, jis tik iš dalies atskleidžia tikrąją Šarūno Leonavičiaus tapytų piešinių savastį.
Žiūrint grafiko daugiafigūrius originalus smelkėsi šiaurės renesanso atmosfera, artima Pieterio Bruegelio tapytiems ir raižytiems gyvenimo virsmams. Galbūt dėl to įsiminiau ir neseniai VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ matytą dailininko tėvo Broniaus Leonavičiaus ciklą, skirtą Kristijono Donelaičio „Metams“, ir kadaise pakerėjusius menininko brolio Gedimino siurrealistinių vizijų atspaudus. Manau, kad kasdienybės dramatizmas ir komizmas, kurį lydi švelni, kartais ironiška praeities nostalgija, būdinga šios šeimos grafikų kūrybai, kur taip svarbi iškalbinga detalė.
Šįkart Šarūno Leonavičiaus kūriniai apsvaigino pasaulio kūrinių gausybe. Autorius sukuria fantastinį tikrovės formų nėrinį, kuriame nesuskaičiuojama galybė išraiškingos mimikos ir charakteringo judesio žmonių, paukščių, žvėrelių... tarsi sklaidytum didžiulę, šimtmečiais žmonijos kauptą gamtos ir papročių istoriją. Kiekvienas metų kaitai skirtas grafiko „pasakojimas“ tarsi susideda iš daugybės atskirų siužetų. Tų istorijų savarankiškumu įsitikinau peržiūrėdama fotografuotus konkretaus darbo fragmentus, kuriuos drąsiai vadinčiau paveikslais paveiksle. Kaskart žvilgsniu klajodamas po tą patį dailininko kūrinį, pamatai vis naujus perpasakotų įvykių klojinius.
Aliai vienas veikėjas, daiktelis išpieštas su didžiule meile ir begaline atida. Galiu tik įsivaizduoti kasdien keliolikai valandų įtraukiančią, ypatingo susikaupimo reikalaujančią, beatodairiškos piešimo ir tapymo aistros, net pasiaukojančio pasišventimo kupiną kūrybos eigą. Šarūnas Leonavičius dažnai piešia iš atminties, be išankstinių eskizų. Jis tarsi žvilgsniu „skenuoja“ realybę, o po to piešdamas tiksliai atkartoja matytą fragmentą. Toks tiesioginis komponavimas iš atskirų detalių reikalauja ypatingos meistrystės, kuri matyti iš paveikslo fone ar kampe „užaugintų“, rodos, čia pat nupieštų ir dar neužtapytų smulkmenų.
Monochrominis Šarūno Leonavičiaus iliustracijų koloritas skleidžiasi jautrių atspalvių pilkuma, taip būdinga mūsų platumoms. Kita vertus, tai lyg simbolinis praeities šydas, suaustas sidabriškais grafito štrichais. Šioje jautriai niuansuotoje pustonių gamoje puikiai išryškėja intensyvesnėmis spalvomis pagauti šviesos ruožai, sukuriantys nepakartojamą – besiskleidžiančio žiedo, trykštančių vandens purslų, raibuliuojančios paukščio plunksnos, sūkuriuojančio lapelio, spindinčio šerkšno, gęstančių žarijų – švytėjimo įspūdį.
Paroda veikia iki vasario 22 d.
Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.
