7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kam kalba Vilniaus skulptūros?

Modernaus meno centro projektas „Vilniaus kalbančios skulptūros“

Eglė Juocevičiūtė
Nr. 28 (1134), 2015-07-17
Tarp disciplinų Dailė
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.

Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning – Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis. Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų – „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Pateikdami šiek tiek kontekstinės informacijos, gana daug dėmesio skyrėme bandymams sukurti užduotis ir suformuluoti klausimus, kurie padėtų laikraštuko vartotojams patiems suprasti, ar skulptūrai parinkta forma ir vieta atitinka jos transliuojamą pranešimą, iš kokių elementų skulptūra susideda ir kaip tų elementų derinys sukuria tam tikrą įspūdį.

 

Kūrybinės grupės nariams už darbą gavus akademinius įvertinimus ir mokslo metams pasibaigus, ši idėja, nesuderinus su kitais kūrybinės grupės nariais, tapo MMC nuosavybe. Galbūt teisiškai ir nebuvo nusižengta, tačiau kolegiškumo pajaučiau mažokai. Per pastaruosius ketverius metus ši idėja įgavo jau dvi skirtingas formas. Pirmoji – tai 2013 m. gruodį pasirodęs Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtas gidas „Vilniaus skulptūrų kelias“, kuriame pasirinktas diskusijas sukėlęs metodas – į vieną leidinį surinkti jei ne visas, tai bent kuo daugiau Vilniaus viešųjų erdvių skulptūrų, pateikti jų atsiradimo istorijas, atsiriboti nuo kokybinio vertinimo, bet sudaryti sąlygas gido vartotojui pačiam atrasti, kodėl vienos skulptūros vertingesnės už kitas (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Jolanta gidą pristatančiuose interviu minėjo šios idėjos atsiradimo istoriją ir dėstytojos Beatos Elwich-Lankelis indėlį). Ir rengiant gidą, ir jį išleidus intensyviai socialinėse medijose kuriamas interaktyvus ryšys tarp gido kūrėjų ir jo vartotojų, tad būtų įdomu sužinoti, ar toks būdas, Jolantos ir kitų MMC darbuotojų nuomone, pasiteisino.

 

O antroji forma mus pasiekė šį birželį – interaktyvus projektas „Vilniaus kalbančios skulptūros“, kuriame susijungia dailėtyra, literatūra, teatras ir mobiliosios technologijos. Projekto rengėjai sudaro skulptūrų sąrašą, pakviečia rašytojus, kurie parašo skulptūrų monologus, šiuos paduoda aktoriams, suteikiantiems skulptūroms savo balsus, ir garso įrašus sukelia į internetinę erdvę, kurią prie skulptūros priėjęs miestietis ir miesto svečias pasiekia išmaniuoju telefonu nuskaitęs QR kodą, pasinaudojęs telefono NFC funkcija arba į telefono naršyklę įrašęs skulptūrai priskirtą internetinį adresą. Panašus projekto modelis pirmą kartą pristatytas 2013 m. Kopenhagoje, 2014 m. pritaikytas (ir sėkmingai išreklamuotas) Londone ir Mančesteryje „Talking Statues“ pavadinimu. Tad MMC šiuo projektu mus prijungia prie Europos didmiesčių tinklo, kur taip pat įsisąmoninta problema – viešoje erdvėje stovintis meno objektas savo formaliais ir kontekstiniais ženklais, jų neišvertus į malonų klausyti pasakojimą, susikalba tik su labai maža pro juos praeinančių žmonių dalimi. Kita vertus, šiuo projektu MMC tęsia savo strategiją Lietuvai pritaikyti D. Britanijoje pasiteisinusias dailės edukacijos priemones (gausiai verčiama britiška ir šia tradicija sekanti lenkiška edukacinė literatūra).

 

Iš keturių pagrindinių šį projektą sudarančių dėmenų – dailėtyros, literatūros, teatro ir mobiliųjų technologijų – dėl menko išprusimo mažiausiai galiu vertinti pastarąsias, vis dėlto: mano neįmantrus išmanusis, nors iki šiol nuskaitęs visus man reikalingus QR kodus, skulptūrų kodų neatpažino, ir teko naudotis interneto naršyklei skirtais adresais.

 

Daugiau drįsiu vertinti literatūrinius sprendimus, nors būtent naudodamasi šia kultūrine pramoga supratau, kad teks daugiau pasidomėti literatūros kritikos tendencijomis. Skirtingų rašytojų rengti 15 skulptūrų monologų, be abejo, visi akivaizdžiai skirtingi, tačiau man jie sugulė į kelias pagrindines grupuotes pagal tai, kaip rašytojas suprato jo teksto paskirtį. Dalis į tekstą sudėjo priminimus apie skulptūroje pavaizduotos istorinės asmenybės biografiją, įmesdami kelis charakterį atskleidžiančius faktus ir dar pagerbdami paminklo skulptorių ir architektus (Mindaugo Nastaravičiaus Žemaitė, Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės L. Gucevičius, Andriaus Tapino Gediminas). Šie rašytojai, įsivaizduoju, tiksliai įgyvendino projekto rengėjų prašymus ir leidžia besiklausančiajam jaustis patogiai, nes jis gauna šiek tiek informacijos ir prisijaukina tiek istorinę asmenybę, tiek skulptūrą.

 

Kiti, mėgaudamiesi tuo, kad jiems atiteko rašytojų ir poetų skulptūros, pasinėrė į prakalbinamųjų stilistiką ir kūrė emociją bei atmosferą. Tai jie darė arba atmesdami biografinius asmens ir skulptūros faktus kaip perteklinius (Gintaro Grajausko F. Zappa ir A. Mickevičius), arba juos itin subtiliai įpindami į literatūrinį eksperimentą (Gintaro Grajausko T. Ševčenka, Giedros Radvilavičiūtės R. Gary, Sigito Parulskio K. Donelaitis). Toks sprendimas man pasirodė labai rizikingas, nes projekto formatas reikalauja jei ne lengvai turistinio, tai bent kultūriškai pramoginio teksto. Tuo tarpu Zappos monologas, turbūt labiausiai intrigavęs artėjant prie skulptūros, nuvylė dėl iššvaistyto laiko ir neišvystytos minties, o daugiasluoksnis Gary tekstas rašytas tarsi nebuvus prie skulptūros – ant kampo prie judrios, triukšmingos ir blaškančios sankryžos. Tikriausiai namuose skaitomu tekstu būtų galima mėgautis kaip ir kitais Radvilavičiūtės kūriniais, tačiau stovėdama prie sankryžos tik erzinausi dėl nenuoseklios minties.

 

Ir trečioji grupė, daugiausia jungianti skulptūras, skirtas ne istoriniams veikėjams, o išgalvotiems personažams, mėgavosi galėdami nevaržomi kurti įsimenantį literatūrinį veikėją (Mykolo Saukos Miesto sargybinis, Lauros Sintijos Černiauskaitės Undinė, Rolando Rastausko Žibintininkas, Vytauto V. Landsbergio Užupio Angelas, Kristinos Sabaliauskaitės tarp istorinės ir legendinės esanti Barbora Radvilaitė). Manau, Miesto sargybinio charakteris, nors sukurtas paprastomis ir patikrintomis priemonėmis, tobulai tinka šiam projektui – tikras vilnietis, bet neurotiškas ir dėl to mylimas kaip Woody Alleno filmo herojus, antroje monologo dalyje atskleidžia savo romantiškąją pusę. Barbora Radvilaitė, deja, neatskleidžia jokios kitos, tik romantišką savo pusę, o toks pateikimo būdas, paklausius kietos Žemaitės, pasirodė kiek seksistinis (įspūdį dar sustiprina Sabaliauskaitės skaitymo maniera). Galbūt tai sąmoninga Vildžiūno perteikto moteriškumo interpretacija (smėlio laikrodžio formos figūra be veido), bet tai tarp eilučių gali suprasti itin retas klausytojas. O trečios moters tarp skulptūrų –  Undinės–galima interpretacija Laurai Sintijai Černiauskaitei, rodos, buvo tokia pat neaiški kaip ir man.

 

Iš teatro ar, tiksliau, vaidybinės pusės, norisi tik pasidalinti savo favoritais – skulptūros, teksto ir aktoriaus balso bei skaitymo manieros derėjimo stebuklais – tai A. Sakalausko Miesto sargybinis, Ryčio Zemkausko K. Donelaitis, Mariaus Repšio L. Gucevičius, Algirdo Kaušpėdo Gediminas, Jolantos Dapkūnaitės Žemaitė. Atskirai verta paminėti Justo Tertelio ir parašytą, ir perskaitytą tekstą Inskripcijoms sovietinių represijų aukoms. Vienintelis netradicinis paminklas, turbūt visų socialinių grupių sutarimu tinkamai įamžinantis nukentėjusiųjų nuo KGB atminimą, šiame projekte pristatomas nemoralizuojant, bet jautriai ir paveikiai.

 

Galiausiai – dailėtyros aspektas, kurį matau skulptūrų parinkimo procese. Pirmiausia į akis krenta „karštųjų“ – Žaliojo tilto, „Krantinės arkos“, V. Kudirkos, P. Cvirkos – skulptūrų vengimas, atsiribojant tiek nuo specialistų, tiek nuo tautininkų ir savivaldybės nuomonės. Pagrindiniu kriterijumi atrankoje, atrodo, buvo turistinis interesas – stiprios lietuvių asmenybės ir žymieji litvakai bei kitų tautybių atstovai pramaišiui su unikaliomis / mielomis pilietinėmis iniciatyvomis, kuriančiomis „miesto aurą“. Turistavimas – smagus dalykas, tačiau objekto ar reiškinio pavertimas patraukliu turistams dažniausiai iškreipia ir supaprastina jo pristatymą.

 

Kitas dailėtyrinis aspektas – tai dailėtyrinė edukacija, turinti būti vienu šio projekto tikslų. Žinantiems gidą „Vilniaus skulptūrų kelias“ nekyla abejonių, kad jis sėkmingai išvysto „Kalbančių skulptūrų“ sukeltas intrigas, užpildo informacines spragas (pvz., Zappos patarimas „susirasti du Saulius“, kurie papasakos skulptūros atsiradimo istoriją už butelį viskio, tik pradėjusį domėtis Vilniaus skulptūromis turėtų gerokai išmušti iš vėžių), tačiau niekur oficialioje „Kalbančių skulptūrų“ informacijoje nėra primenama apie galimybę susidomėjusiems sužinoti daugiau „Skulptūrų kelyje“. Mano galva, tai neapdairu ir edukacijos, ir rinkodaros atžvilgiu.

 

Suprantu, kad galbūt projekte ieškau ne visai to, ką ten norėjo įdėti projekto rengėjai, tačiau man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė projekto problema – neapibrėžta jo tikslinė grupė. Jei tai turistai – tekstuose turėtų būti daugiau informacijos. Jei tai kultūrinių pramogų gryname ore išsiilgę miestiečiai, tekstai ne iki galo pritaikyti audioformatui, nes dalies klausantis sunku jais mėgautis ir iš jų kažką sužinoti. O jei tai viešųjų erdvių kultūros politiką siekianti pakeisti akcija (kviečianti statyti mažiau naujų, o domėtis, atgaivinti jau stovinčias skulptūras), joje gerokai per mažai vertybinės pozicijos. Be jokios abejonės, tai formos požiūriu puikiai įgyvendintas daugianaris projektas, kuris bus atskaitos tašku kitoms kultūrinėms mobiliųjų technologijų iniciatyvoms, bet vis dėlto labai norėtųsi, kad į tą puikią formą būtų įvilktas turinys su aiškesne pozicija.

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Frank Zappa (1940–1993). Skulptorius – Konstantinas Bogdanas, architektas – Valdas Ozarinskas. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Frank Zappa (1940–1993). Skulptorius – Konstantinas Bogdanas, architektas – Valdas Ozarinskas. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Undinė. Skulptorius – Romas Vilčiauskas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Undinė. Skulptorius – Romas Vilčiauskas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Barbora Radvilaitė (1520–1551).Skulptorius – Vladas Vildžiūnas. 1982 m. A. Narušytės nuotr.
Barbora Radvilaitė (1520–1551).Skulptorius – Vladas Vildžiūnas. 1982 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Cvirka (1909–1947). Skulptorius – Juozas Mikėnas, architektas - Vladislavas Mikučianis. 1959 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Cvirka (1909–1947). Skulptorius – Juozas Mikėnas, architektas - Vladislavas Mikučianis. 1959 m. A. Narušytės nuotr.
Romain Gary (1914–1980). Skulptorius – Romualdas Kvintas, architektas – Alvydas Songaila. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Romain Gary (1914–1980). Skulptorius – Romualdas Kvintas, architektas – Alvydas Songaila. 2007 m. A. Narušytės nuotr.