Autorius: Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Pianistas Petras Geniušas, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir dirigentė Gianna Fratta interpretavo Johannesą Brahmsą

Kovo 28 d. LVSO koncertų salėje skambėjo vien Johanneso Brahmso muzika: pirmoje koncerto dalyje girdėjome Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83, kurį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko pianistas Petras Geniušas, antroje – Simfoniją Nr. 1 c-moll, op. 68. Orkestrui dirigavo italų maestra Gianna Fratta.

Daiva Tamošaitytė

Liuksemburgo filharmonijos orkestras Nacionalinėje filharmonijoje sveikino Vilnių

Kovo 15-ąją Nacionalinė filharmonija skambėjo nuo didingos romantikos garsų: Liuksemburgo filharmonijos orkestras atliko Ludwigo van Beethoveno Uvertiūrą „Koriolanas“, op. 62, ir Simfoniją Nr. 4 B-dur, op. 60, bei Claros Schumann Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 7, solistė Beatrice Rana.

Daiva Tamošaitytė

Iškili kanklių solistė, pedagogė Elona Raudonienė gimė 1939 m. kovo 26 d. Radviliškyje, tarnautojų šeimoje. 1956 m. baigė kanklių specialybę Klaipėdos muzikos mokykloje. Vėliau studijavo Valstybinėje konservatorijoje Reginos Tamošaitienės klasėje, ją baigė 1961 m. įgijusi solistės bei dėstytojos specialybę.

Daiva Tamošaitytė

Pokalbis su pianiste, ilgamete Muzikos ir teatro akademijos profesore Veronika Vitaite

Profesorės Veronikos Vitaitės vardą Lietuvoje žino ir mažas, ir didelis, nes per ilgą kūrybingą gyvenimą ji dalyvavo visose pianistų ugdymo grandyse, rūpinosi mokymo sistemos veiksmingumu, steigė konkursus, ypač didelį dėmesį kreipdama į lietuviškos muzikinės kultūros puoselėjimą. Galima teigti, kad Vitaitė, kaip lietuvių fortepijono mokyklos atstovė, tęsė iškiliausių pedagogų ir atlikėjų – Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Jurgio Karnavičiaus, Mariam Azizbekovos, Olgos Šteinberg – sukurtą ilgametę pianistinę tradiciją ir išugdė visą plejadą profesionalių, ryškių asmenybių. Šalia jos nuopelnų, kurie atspindėti 2020 m. išleistoje Ramunės Kryžauskienės monografijoje „Veronika Vitaitė. Pianizmo atvertys“, ypač norėtųsi pažymėti svarbų profesorės charakterio bruožą, būdingą tik didžiosioms asmenybėms: nesavanaudiškumą, nepaprastą atsidavimą menui ir gyvą, šiltą asmeninį santykį su ją supančiais žmonėmis, kuriems ji save seikėjo negailėdama jėgų ir patirties, žinių ir laiko, globodama ir įkvėpdama kiekvieną talento daigą. Ji visada geranoriška, rodanti pavyzdį neblėstančiu optimizmu ir aukštų idealų siekiu.

Daiva Tamošaitytė

Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“ „Organum“ salėje

Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“, kurį jis parašė 1940 m. karo belaisvių stovykloje Gerlice, Silezijoje, tapo vienu dažniausiai griežiamų kūrinių pasaulyje. Viena tokios sėkmės priežasčių galima laikyti nepaprastą kompozitoriaus išradingumą ir kalbos naujumą, šiandien skambantį kaip niekad aktualiai ir stebinantį nė kiek ne mažiau nei prieš aštuoniasdešimt metų. Taip pat muzikantai mėgsta iššūkius, o šis opusas pasižymi kraštutinai sunkiais techniniais uždaviniais tiek paskiriems instrumentams, tiek visam kvartetui ansamblio prasme. O svarbiausia priežastis turbūt yra faktas, kad Messiaenas, iš XX a. žymiausių kompozitorių modernistų išsiskiriantis ypatingu pamaldumu ir atsidavimu krikščionybės atspindėjimui muzikoje, sunkiausiomis aplinkybėmis pranoko pats save, ne tik įveikdamas išgyventą Antrojo pasaulinio karo neviltį ir siaubą, bet ir sukurdamas nemirtingą gyvenimą teigiančią odę karo, mirties, naikinimo ir netikėjimo pergalėjimui. Kūrinį pats kompozitorius su kitais kaliniais atliko 1941 m. sausio 15 d. nelaisvėje, lageryje.

Daiva Tamošaitytė

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir svečio iš Izraelio koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Sidabru žėrintys Bacho trimitai, trapus Couperino klavesino šnaresys, aistringai čiulbantys Telemanno obojai, aksominiai Purcello smuikų balsai – tai nauji pojūčiai klausai, kuriais apdovanoja puošni baroko epochos muzika. Praėjus maždaug 250 metų nuo viduramžių, ryškios pirminės tonų spalvos vėl sugrįžta į gyvenimą, kad teiktų gryną klausymosi malonumą, panašiai kaip džiaugsmą akiai teikia baroko architektūra, Bernini kolonos, Miltono poezija arba Rubenso tapyba.

Daiva Tamošaitytė

Muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera

Ketvirtasis artistinių iniciatyvų festivalis „Salve“, vykęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje, buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui ir Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Tarp kitų programų rugsėjo 24 d. buvo rodoma režisierės Eglės Tulevičiūtės muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Du seansai nedidelę salę sausakimšai pripildė publikos, gyvai reagavusios į veiksmą.

Daiva Tamošaitytė

Įspūdžiai iš pianisto rečitalio „Organum“ salėje

Šiuo metu Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune vyksta paroda „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“, o gegužės 21 dieną „Organum“ koncertų salėje surengtas pianisto rečitalis atspindėjo kitą polichromiškai pulsuojančios menininko raiškos pusę. Specialiai sąsajų tarp muzikos ir dailės neieškojau, sinestezijos koncepcijos netaikiau, bet tai ir nebūtina, nes pats Viktoro Paukštelio skambinimo metodas primena prancūzišką mokyklą ar bent jau vieną jos aspektų – grojimą „klavišo dugnu“, arba, kaip sakydavo Alfredas Cortot, „spausti klavišą reikia taip, lyg traiškytum uogą“. Toks metodas padeda ne tik pasiekti ypatingą legato, bet ir garsui sklisti kitaip, lyg išraunant jį iš instrumento gelmių ir leidžiant stipriai vibruoti obertonams. Tatai savaime plečia garsinę paletę.

Daiva Tamošaitytė

Koncertai rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus atminimui

Balandžio 15 ir 22 d. „Organum“ koncertų salėje vyko koncertai litvakų literatūros klasiko Grigorijaus Kanovičiaus (1929 06 18 Jonavoje – 2023 01 20 Tel Avive) atminimui, surengti rašytojo sūnaus Dmitrijaus Kanovičiaus iniciatyva. Tačiau šie koncertai išskirtiniai nelaukta prasme: jie susieja Dmitrijaus idėją su menininkais, suprantančiais jo puoselėjamos visuomeninės misijos svarbą. O ši misija nepaprasta – suteikti vilties įkalinimo įstaigose esantiems žmonėms, senjorams, pabėgėliams, taip pat karo aukoms Ukrainoje, rengiant pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams klasikinės muzikos koncertus.

Daiva Tamošaitytė

Paulius Anderssonas interpretavo Ferenco Liszto „Transcendentinius etiudus“ Nacionalinėje filharmonijoje

Jaunosios kartos lietuvių pianistas Paulius Anderssonas vis dažniau patenka į elitinės muzikinės visuomenės akiratį kaip plačiai koncertuojantis, įvairiapusių gabumų, savitos individualybės ieškantis atlikėjas. Sakyčiau, jis yra tikras laimės kūdikis, nes gimė žinomų muzikų ir pedagogų profesorių šeimoje – senelių pianistės Veronikos Vitaitės, choro dirigento Vytauto Žvirblio ir mamos pianistės Aleksandros Žvirblytės, todėl turėjo puikias sąlygas rinktis ir puoselėti muziko kelią. Tačiau dinastija ir įpareigoja, kelia klasikinį uždavinį eiti toliau, pranokti savo mokytojus, praturtinti paveldą savais laimėjimais.