Autorius: Jorė Janavičiūtė

Išlaisvinti vaizduotę

Fredas Kelemenas – vokiečių kino ir teatro režisierius bei operatorius. Jis filmavo vengrų režisieriaus Bélos Tarro filmus „Žmogus iš Londono“ ir „Turino arklys“. Kelemenas svečiavosi „Kino pavasaryje“ ir pristatė savo filmą „Sarajevo sielvarto dainos“. Tai vaidybinis ir dokumentinis trijų dalių filmas, kuriantis gyvenimo Sarajeve mozaiką.

Svarbiausia – jausmas

Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.

Noriu, kad viskas atrodytų tikra

„Kino pavasaris“ rodo islandų režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmą „Avinai“. Pernai jis tapo Kanų konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtoju, buvo nominuotas svarbiems Europos kino apdovanojimams. „Avinai“ pasakoja apie du brolius, kurie gyvena ir augina avis nedideliame kaimelyje šalia vienas kito, bet jau keturiasdešimt metų nesikalba tarpusavyje. Kai vieną dieną slėnį pasiekia pavojinga avių liga, broliai sužino, kad jas teks išskersti.

Jums pasisekė, kad lietuviai domisi trumpametražiais filmais

Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankėsi šiemet „Oskarą“ už geriausią trumpametražį filmą „Skambutis“ („Phone Call“) šiemet laimėjęs britų režisierius Matas Kirkby. Jis ilgai dirbo reklaminių ir muzikinių klipų režisieriumi, kūrė juos Adele, „Muse“, „Basement Jaxx“. Į trumpametražį filmą jam pavyko prisikviesti garsius aktorius Sally Hawkins ir Jimą Broadbentą.

Tai ne politinis filmas, o meilės istorija

„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.

Apie pasaulio ir savęs suvokimą

„Kino pavasaris“ parodė suomių „Oskarui“ nominuotą Ulrikos Bengts filmą „Mokinys“. Filmo veiksmas nukelia į 1939-ųjų vasarą vienoje Baltijos jūros saloje, kur gyvena valdingo švyturio prižiūrėtojo Haselbondo šeima. Į salą dirbti prižiūrėtojo padėjėju atvyksta trylikametis Karlas. Jam tai geriau nei grįžti į našlaičių prieglaudą, todėl jis sunkiai dirba. Karlas susidraugauja su užguitu prižiūrėtojo sūnumi Gustafu, tačiau jų draugystė netrukus virsta konkurencija, nes Haselbondas Karlą ima vertinti labiau nei savo sūnų. Vaikinui pradeda aiškėti ilgai slėptos šeimos problemos...
Šis suomių filmas sukurtas švedų kalba, tad buvo įdomu režisierės paklausinėti apie švediškai kalbančių Suomijos gyventojų kuriamą kiną, „Mokinio“ filmavimą gana egzotiškomis sąlygomis, atrodytų, visai neegzotiškos Baltijos jūros saloje, „Oskaro“ nominaciją, suomių kiną, feminizmą, tironiją ir maištą.

Jei ieško keistuolio, skambina man

Žymus estų teatro ir kino aktorius Juhanas Ulfsakas vasarą buvo atvykęs į Lietuvą, kur filmavosi jauno režisieriaus Vytauto Tinterio trumpametražiame filme „Smurtas“. Seksualumą nagrinėjanti drama pasakoja apie Juliją, kuri nori ištrūkti iš šaltos ir sterilios korporacijos aplinkos, bet neturi jokios dingsties žengti šį žingsnį. Nebent ji priims pavojingo žaidimo idėją iš kolegos Artūro, kurį ir vaidina Juhanas.
Šis filmas dar kuriamas, tačiau aktorių Lietuvos žiūrovai gali pamatyti ir naujausiame suomių režisierės Pirjo Honkasalo filme „Betoninė naktis“, kurį rodo „Scanorama“. Šiame apie dviejų brolių, klaidžiojančių po betonines džiungles, gyvenimo dieną pasakojančiame filme jis suvaidino herojų blogai suprastą menišką keistuolį.

 

Grožio paieškos

Karlovi Varų kino festivalyje itin gausu debiutų ir įvairių premjerų – pasaulinių, tarptautinių ar bent jau europinių. Daugiau nei 200 festivalyje rodytų naujausių filmų kruopščiai buvo suskirstyti į 21 programą, tačiau paprastam žiūrovui dažnai teko pavargti, kol susigaudė, kas yra kas.

 

 
Lietuvos festivaliuose matėme suomių režisieriaus Mikos Ronkaineno filmų, pavyzdžiui, dokumentinį „Rėkiantys vyrai“. Šiemet Karlovi Varai parodė jo naują muzikinį filmą „Suomiškas kraujas, švediška širdis“ („Laulu koti – Ikävästä“). Šio dokumentinio kelio filmo tema gana specifiška – Švedijos suomių identiteto paieškos. Filmo herojus – pagyvenęs roko muzikantas Kai Latvalehto. Jis turi gražią šeimą, jo grupė Suomijoje gana gerai žinoma, tačiau visą gyvenimą muzikantas jautė, kad kažko trūksta. Jis suvokia, kad savo šalyje jaučiasi svetimšaliu, jaučiasi įkalintas tarp dviejų kultūrų, ilgisi gyvenimo Švedijoje, todėl kartu su tėvu leidžiasi į kelionę į Švediją, kur gyveno 8-ajame dešimtmetyje, kai dar buvo vaikas, prieš tai, kol jie persikraustė atgal į Suomiją. Kelionėje tarp jo ir tėvo užsimezga itin artimas ryšys, jie ima dalintis paslaptimis.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”