Theodoras Adorno veikale „Kultūros kritika ir visuomenė“ teigia, kad „rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška“.[1] Nereikėtų suprasti šio Adorno teiginio kaip etinio imperatyvo, draudžiančio bet kokią Holokausto reprezentaciją. Pasak literatūros profesoriaus Antony Rowlando, Adorno kalba apie naujas poezijos formas, kurios apibūdinamos kaip barbariškos, nes yra nepatogios, nesuvaržytos, šiurkščios.[2]