Naujos kino kūrimo vizijos

„Kino pavasario“ metu pristatytas naujas „Jūsų Vincento“ kūrėjų darbas – „Kaimiečiai“ („Chłopi“, Lenkija, Serbija, Lietuva, 2023), kurio premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Filmas sukurtas naudojant aliejinės tapybos techniką. Tai lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto romano tuo pačiu pavadinimu ekranizacija. Kuriant filmą dalyvavo ir Lietuva. Dalis darbų vyko čia, taip pat lietuviai prisidėjo prie šio filmo bendros gamybos (prodiuserė Agnė Adomenė, „Artshot“). Apie filmo kūrimo procesą kalbamės su vienu iš režisierių, prodiuseriu Hugh Welchmanu.

Kodėl pasirinkote būtent aliejinės tapybos animaciją?

„Kaimiečiai“ sukurti pagal Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto knygą, kuri pelnė šį įvertinimą lygiai prieš šimtą metų – 1924-aisiais. Romano stilius labai poetiškas, spalvingas, jame daug detalių, vaizdingų aprašymų. Mes abu su žmona (DK Welchman – taip pat filmo režisierė – J. J.) buvome nustebinti. Gamtos aprašymai tokie neįtikėtini, kad atrodo, lyg prieš tavo akis atsivertų tapybos darbas. Reymontas gavo premiją būtent už „Kaimiečius“, nors paprastai ji skiriama už viso gyvenimo darbus. Šiuo atveju tikriausiai lėmė išskirtinis poetinis knygos stilius. Taip pat faktas, kad Reymontas sugebėjo apimti visas pagrindines žmogaus gyvenimo dramas – gimimą, mirtį, vedybas, aistrą, išdavystę, ginčus dėl paveldėjimo, ginčus su kaimynais, galios skirtumus, santykius tarp vyrų ir moterų.

Po „Jūsų Vincento“ (2017) sėkmės turėjome galimybę sukurti dar vieną aliejinės tapybos animacijos filmą. Pagalvojome, kad reikėtų išbandyti ką nors naujo: užuot prikėlę vieno menininko darbus, norėjome pamėginti prikelti romanisto viziją. Taip pat verta paminėti, kad Reymontas buvo Jaunosios Lenkijos judėjimo rašytojas, šiam judėjimui priklausė ir tapytojai, skulptoriai, muzikantai. Turėjome progą jį suporuoti su to paties meninio judėjimo tapytojais. Pasvarstėme, kad Reymonto adaptacija negali būti padaryta jokiu kitu būdu, nes pats romanas labai tapybiškas.

Kaip atrodė procesas? Tai, kad jūsų komanda viską nutapė, atrodo beprotiška...

Taip, tai buvo beprotiška. Realiai sukūrėm filmą du kartus. Antrą kartą – turbūt lėčiausia įmanoma kino kūrimo forma žemėje. Bet norisi pamėginti parodyti žmonėms naujas kino kūrimo vizijas. Kiekvienais metais kine ir televizijoje sukuriama tūkstančiai valandų istorijų, tačiau viskas dažniausiai gana panašu. Yra formulė, kuri kaip ir veikia. Investuotojams tai atrodo saugu. Bet aš nenoriu būti kino kūrėjas, kuris renkasi daryti kažką saugaus, noriu daryti tai, kas jaudina. Taip pat noriu sukurti ką nors, ko auditorija dar nėra mačiusi.

Pavyzdžiui, „Jūsų Vincente“ norėjome sukurti tai, kas dar niekada nebuvo padaryta. Šio filmo stilius impresionistinis, o tai greitesnis tapybos stilius nei realizmas. Jaunosios Lenkijos judėjimas priklausė realizmo bangai. Tokiame stiliuje daugiau detalių, daugiau spalvų variacijų, jis glotnesnis. „Jūsų Vincentas“ buvo labiau apie portretų atgaivinimą – vienas, du veikėjai, stabili kamera, o „Kaimiečiai“ – labai greitas filmas, jame daug bendruomenės scenų: vestuvės, šokiai, mūšio scena, joje 60 žmonių, 12 arklių, dar viena, galima sakyti, mūšio scena filmo pabaigoje... Šį kartą norėjosi daug judančios kameros, kuri sektų greitai besikeičiančias emocijas. Filme daug stiprių, sprogstančių emocijų – aistros, pykčio, pavydo, pagiežos. Šokių scenos filme yra esminės. Tai ne tik šokiai – jie veda istoriją į priekį. Todėl reikėjo judančios kameros, naudojome daug steadicam, nešiojamosios kameros, – vadinasi, reikėjo išmokti tapyti kameros judesį.

Pirmiausia viską nufilmavome kaip vaidybinį filmą, daugiausia studijoje. Interjerams pastatėme dekoracijas. Gerai, kad jos galėjo būti iš kartono, nereikėjo, kad būtų iš medžio. Taigi dekoracijos šiek tiek priminė lego: jas buvo galima greitai sudėti, nes tai nebuvo galutinis filmo vaizdas. Dauguma eksterjerų nufilmuoti prie žalio ekrano. Bet esama scenų, kuriose daug žmonių ir gyvūnų, tad negalėjome tilpti studijoje ir kai kurias scenas filmavome lauke. O tada viską tapėme...

Kuo procesas buvo kitoks nei „Jūsų Vincento“? Kurdami „Vincentą“ nutapėme viską 12 kadrų per sekundę tapybos animacijos, o „Kaimiečius“ – šešis kadrus per sekundę ir tada kūrėme tarpinius kadrus skaitmeniniu būdu (angl. digital inbetweening, tai tarpinio kadro kūrimas, kai naudojant „Photoshop“, „After Effects“ ar kt. tarp dviejų dailininko nutapytų aliejine tapyba kadrų sukuriamas skaitmeninis – J. J.). Buvo sukurta 40 tūkst. tapybos darbų ir 40 tūkst. skaitmeninių tarpinių kadrų. Čia, Lietuvoje, turėjome tapytojų komandą, kuri dirbo apie pusantrų metų, tada dalis tos komandos persikėlė į Lenkiją ir tęsė darbą Lenkijos studijoje. Likusi dalis lietuvių komandos perėjo dirbti prie tarpinių kadrų kūrimo.

Ką veikia režisierius tokiame projekte? Jūs esate du režisieriai – kaip pasidalinote darbus?

Filmas parašytas ir režisuotas mano ir mano žmonos DK. Scenarijaus rašymo etape darbą pasidalinome maždaug po lygiai. Aš parašau dalį, ji dalį, tada apsikeičiame ir perrašome, ką kitas parašė. O dėl režisūros – planavome, kad ji šį kartą režisuos viena, bet dėl kovido baigėsi taip, kad režisavome kartu. Filmavimo pradžioje ji režisavo, aš prodiusavau, taigi filmuojant irgi dalyvavau. Taip pat buvau labiau atsakingas už šokius ir kostiumus, ji šias sritis perdavė man. Tačiau dėl ligos turėjau perimti vaidybinės dalies paskutinių dviejų savaičių režisūrą. Po to nusprendėme, kad vėl režisuosime kartu, kaip ir „Jūsų Vincentą“. Bet daugiausia dėl to, kad tokiame filme yra labai daug ką daryti. Kuriame filmą du kartus, taigi darbo yra dvigubai. Kadangi mano žmona – tapytoja, ji perėmė lyderystę tapybos dalyje. Aš labiau specializuojuosi garso ir muzikos srityje. Gerai, kad tokiame filme yra du režisieriai, jei jie turi nuoseklią viziją. Dauguma didžiųjų sprendimų buvo padaryta prieš vaidybinės dalies filmavimą, nors filmavimo pradžioje pakeitėme stilių. Kameros darbas turėjo būti panašus į „Jūsų Vincento“, bet netrukus supratome, kad turėsime naudoti judančią kamerą.

Kaip dirbote su tokia didele komanda daugybėje šalių? Kaip Ukrainoje prasidėjęs karas paveikė filmo gamybos procesą, juk toje šalyje filmas taip pat buvo tapomas?

Kai prasidėjo karas, nelabai galėjome nuvykti į Ukrainą arba tai buvo gana sudėtinga, tad dirbti per nuotolį atrodė tinkamesnis variantas. Tačiau tai irgi buvo labai komplikuota, teko uždaryti studiją, nes turėjome evakuoti kuo daugiau žmonių. Visos moterys menininkės, išskyrus dvi, buvo evakuotos per dvi savaitės nuo karo pradžios. Jos atvyko į Lenkiją, gavome joms leidimus dirbti, vietą gyventi, vietas vaikams mokykloje – tai užtruko, todėl pridėjo dar daugiau kompleksiškumo filmo gamybai. Galiausiai po keturių mėnesių vėl atidarėme studiją, kad galėtume suteikti darbo vietą likusiems Ukrainoje. Tačiau kurį laiką darbas buvo trukdomas, nes dėl Rusijos smūgių infrastruktūrai vis dingdavo elektra. Galiausiai pavyko įsigyti generatorių. Ukraina buvo viena filmo šalių-partnerių, ir dėl prasidėjusio karo filmas beveik sugriuvo.

Su Lietuva dirbti buvo labai paprasta, komunikacija su „Artshot“ vyko labai sklandžiai, mokesčių lengvatos sistema irgi puikiai veikė. Pagrindinis minusas, kad tai maža šalis, dėl to buvo sunku rasti pakankamai tapytojų. Būtume norėję čia turėti didesnę studiją. Taip pat dirbome su Serbija, kurios tapytojų komanda – labai fantastiška ir solidi, bet ten kyla daugiau iššūkių nei dirbat su ES šalimis. Buvo sunkiau administraciniu požiūriu. Vis dėlto ten buvo svarbi tapytojų komanda. Ukrainos komanda buvo didelė, bet karas sukėlė šiam filmui labai daug sunkumų. Vis dėlto trečdalis mūsų tapytojų buvo ukrainiečiai, jie – labai svarbi filmo dalis.

Ką filmui duoda tai, kad esate ir jo prodiuseris?

Mano išsilavinimas – kaip prodiuserio ir scenaristo, visad žinojau, kad tuo ir noriu būti, neturėjau intencijos režisuoti. Visad buvau labai praktiškas prodiuseris, man labai įdomu, kaip viskas veikia. Režisuoti pradėjau labiausiai dėl „Jūsų Vincento“ skalės, taip pat DK režisavo savo antra kalba, tad ji norėjo, kad aš būčiau filmo vaidybinės dalies aikštelėje. Taip nusprendėme, kad režisuosime kartu. Ir kai tik pradėjome dirbti kartu, supratome, kad mums tai labai patinka, todėl tęsėme. Jei režisierius įsitraukęs į prodiusavimą, tuomet jis būna labiau įsitraukęs į sprendimus, kaip išleisti ribotus resursus ir kaip su jais išlaikyti savo viziją.

Mano žmona labai įsitraukusi į techninę dalį, į tapybinės animacijos procesą ir sistemos sukūrimą. Taigi ji į gamybą buvo įsitraukusi kaip ir aš. Dirbame srityje, kurioje niekas kitas nedirba. Pasaulyje yra tik du tapybinės animacijos pilnametražiai filmai, ir jie abu sukurti mūsų, todėl neturėjome kito pasirinkimo. Jei kurtume kitokio pobūdžio filmą, mums nebūtinai reikėtų įsitraukti į gamybos procesą taip, kaip dabar. Bet šioje srityje nėra tokios specializacijos prodiuserių. Jei tu esi vienintelis, kuris žino, kaip tai padaryti, tai nėra kito pasirinkimo, kaip sukurti ir kontroliuoti visą filmo gamybos liniją. Man patinka ir režisūra, ir prodiusavimas, ir rašymas. Visa tai – kino kūrimas, tai susilieję tarpusavy. Kartais net sunku atskirti.

Mūsų dešimties metų kelionė kuriant mažiausią pasaulyje dviejų filmų žanrą buvo labai jaudinanti. „Jūsų Vincentas“ tarptautiniu lygmeniu buvo labai sėkmingas filmas, o „Kaimiečiai“ Lenkijoje tapo blokbasteriu, pernai pagal žiūrimumą iš visų kino teatruose rodytų filmų jis buvo trečias po „Barbės“ ir „Openheimerio“. Labiausiai stebina, kad filmo pažiūrėti atėjo itin daug paauglių ir jaunų suaugusiųjų. Mes manėme, kad ateis vyresni žmonės. Pagavome bangą, kai jaunimas domisi paveldu. Stengėmės, kad filmo stilius, montažas, kostiumai, muzika – visas pateikimas būtų įkvėptas paveldo, bet padarytas moderniai.

Kiek buvo svarbi autentika?

Tai neturėjo būti dokumentika. Reymontas šiai knygai sukūrė savo lenkų kalbos dialektą. Knygos kalba niekur niekada neegzistavo. Jis sukūrė kalbą, įkvėptas savo gyvenimo įvairiuose kaimuose. Jo vizija yra išdidinta vizija. Tai, kaip jis apibūdina drabužius ar šokius, šventes ar sezonų kaitą, yra jo poetinė realybė. Mūsų tikslas buvo toks pat. Mes naudojome tradicinę lenkišką muziką. Pažiūrėję pamatysite, kad daugiau nei pusė dainų paremta lenkų liaudies dainomis. Bet norėjome suteikti modernų atspalvį – tiek kostiumams, tiek šokiams. Mano nuorodos kompozitoriui buvo tokios: yra viena scena, kur visi tris dienas gėrė ir šoko, mums reikia sukurti XIX a. šokių muziką, tik naudojant liaudies instrumentus. Toks buvo tikslas. Kai galvojome apie šokį, su DK kalbėjome, jog reikia suderinti tradicinius lenkiškus liaudies šokius su lindihopo judesiais, kad šokis filme turėtų modernumo atspalvį. Tai ta pati išdidinta Reymonto vizija, tik pridedant modernaus ir energingo atspalvio. Tas pats ir dėl pagrindinės veikėjos Jagnos – norėjome ją sukurti tokią, kad su ja būtų lengva tapatintis šios dienos žmonėms.

Knyga labai didelės apimtis. Kaip atrinkote, ką filme palikti, o ko ne?

Knygoje vaizduojami metai iš kaimo bendruomenės gyvenimo, tai ansamblinis kūrinys. Yra apie 30 svarbių veikėjų, Jagna – viena jų, nors ir labai įsimintina. Mes žinojome, kad koncentruosimės į meilės keturkampį tarp Borynos, Jagnos, Anteko ir Hankos. Tarp visko, kas vyko kaime metų laikotarpiu, ši linija turėjo gana tradicinę dramatinę struktūrą. Mes diskutavome, tačiau nuo pradžių norėjome, kad Jagna būtų pagrindinė veikėja. Norėjome matyti jos perspektyvą, bet istorijos nekeitėme. Audioknyga yra 42 valandų trukmės, o mūsų filmas – dviejų valandų, tad teko atsisakyti gana nemažai. Kai kas automatiškai susitraukė kūrybinio proceso metu. Vietoj penkių puslapių audros aprašymo galima šią audrą vaizduoti veiksmo fone. Kai kurių antraeilių siužetinių linijų buvo lengva atsisakyti, bet kai kurių dalykų atsisakyti buvo labai sunku. Jie nuostabūs ir susipynę su personažais Jagnos istorijoje, kai kuriuos net nufilmavome, sumontavome, todėl jų atsisakyti buvo dar sunkiau. Filmas geriau veikia, kai yra suspaustas ir greitesnio ritmo. Tai vienas aliejinės animacinės tapybos pliusų – negalėjome sau leisti nieko, kas truktų ilgiau nei dvi valandas. Turėjome labai ribotą biudžetą. Pirmoji mūsų versija buvo dviejų su puse valandos, teko negailestingai atsisakyti apie 40 minučių medžiagos.

Kaip Jagnos veikėją darėte modernesnę?

Knygoje ji apibūdinama stipri kaip vyras, didelė ir tvirta – to meto bendruomenėje tai buvo teigiamas dalykas. Norėjome sukurti ją pažeidžiamesnę. Knygoje ji turi meninių polinkių – kuria savo drabužius, karpinius. Norėjome prikelti ir jos menišką pusę, ir svajingą nepriklausomą dvasią.

Jūsų naujas projektas – apie tolimą praeitį. Ar galite papasakoti apie jį daugiau?

Norime sukurti filmą, kurio veiksmas vyksta prieš 140 tūkst. metų, dar prieš homo sapiens pradžią. Žinoma, tai itin sunku, nes tai buvo labai labai seniai. Ir sunku rasti geros medžiagos. Bet per pastaruosius 20 metų įvyko revoliucija genų tyrimų srityje, tad dabar žinome daug daugiau. Tai įdomi sritis ir be galo įdomus naujas kūrinys. Norime sužinoti, iš kur atėjome.