Autorius: Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Meno espreso

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Paveikslas – geriausias žmogaus draugas?

Ruošdamasi rašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą nekviečiau autorės kavos, neskambinau ir net nesiunčiau elektroninio laiško su klausimų punktais. Vietoje viso to – atsiverčiau jos „Facebook“ paskyrą. Lietuvių menininkų kontekste Ercmonaitės asmeninis profilis – vienas įdomesnių. Ji ne tik dalinasi paveikslais, kvietimais į parodas ir straipsniais apie save, visus šiuos neišvengiamus įrašus papildo smagios asmenukės su paveikslais, pastarųjų kelionės iš studijos į parodas ar naujus namus, kartais – kadrai iš kūrybos proceso. Todėl parodos pavadinimui pasirinkta frazė „paveikslas irgi žmogus“ nenustebino. Skaitmeninimo eroje, kai daugiausia tapybos žmonės pamato ekranuose, Ercmonaitė kalba apie tapybą kaip nesuskaitmeninamus dalykus: dažą, veiksmą ir abipusį ryšį. Šią jos nuostatą užtvirtina devizas „paveikslas irgi žmogus“, kuris, spėju, reiškia: taip, paveikslas gali būti tik nuotrauka socialiame tinkle, tačiau iš tiesų jis yra kažkas daug daugiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Meno espreso

Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų. 

Meno espreso

Parodos, kuri galėtų tapti platesnės publikos numylėtine, Vilniuje šiuo metu lyg ir nesimato. Tačiau dėmesį atkreipti verta net į kelias.

Galerijų rašymo ypatumai

„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikus menininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių!
 

Praėjo jau ne vieni metai, kai galerijos ir muziejai informuoja apie parodas ir renginius išsiųsdamos pranešimus spaudai. Deja, sėkmingai perėmusios verslo naudojamus įrankius, galerijos vis dar neišmoko, kaip su tais įrankiais elgtis. Kiekvieną kartą suglumstu gavusi galerijos „Lietuvos aidas“ pranešimus – laiške nei „labas“, nei „viso gero“, tik prisegtas jaudulio prieš parodos atidarymą išvarginto menininko

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”