Autorius: Aistė Paulina Virbickaitė

Meno ekspreso

Šią savaitę Vilniaus parodų lankytojams paruošiau ne maršrutą, o keistoką puokštę iš skirtingų parodų. Vis dėlto kiekviena jų savaip įdomi, o įvairovė kultūroje visada sveikintina.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Meno espreso

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Meno espreso

Šios savaitės parodų apžvalga taip pat yra ir patogus kultūringo pasivaikščiojimo maršrutas. Taip sutapo, kad kelios dėmesio vertos parodos mieste išsirikiavo viena šalia kitos, na, o ketvirtoji, atokesnė, tiks desertui.

Meno espreso

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Meno espreso

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Paveikslas – geriausias žmogaus draugas?

Ruošdamasi rašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą nekviečiau autorės kavos, neskambinau ir net nesiunčiau elektroninio laiško su klausimų punktais. Vietoje viso to – atsiverčiau jos „Facebook“ paskyrą. Lietuvių menininkų kontekste Ercmonaitės asmeninis profilis – vienas įdomesnių. Ji ne tik dalinasi paveikslais, kvietimais į parodas ir straipsniais apie save, visus šiuos neišvengiamus įrašus papildo smagios asmenukės su paveikslais, pastarųjų kelionės iš studijos į parodas ar naujus namus, kartais – kadrai iš kūrybos proceso. Todėl parodos pavadinimui pasirinkta frazė „paveikslas irgi žmogus“ nenustebino. Skaitmeninimo eroje, kai daugiausia tapybos žmonės pamato ekranuose, Ercmonaitė kalba apie tapybą kaip nesuskaitmeninamus dalykus: dažą, veiksmą ir abipusį ryšį. Šią jos nuostatą užtvirtina devizas „paveikslas irgi žmogus“, kuris, spėju, reiškia: taip, paveikslas gali būti tik nuotrauka socialiame tinkle, tačiau iš tiesų jis yra kažkas daug daugiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Meno espreso

Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų. 

Meno espreso

Parodos, kuri galėtų tapti platesnės publikos numylėtine, Vilniuje šiuo metu lyg ir nesimato. Tačiau dėmesį atkreipti verta net į kelias.

Galerijų rašymo ypatumai

„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikus menininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių!
 

Praėjo jau ne vieni metai, kai galerijos ir muziejai informuoja apie parodas ir renginius išsiųsdamos pranešimus spaudai. Deja, sėkmingai perėmusios verslo naudojamus įrankius, galerijos vis dar neišmoko, kaip su tais įrankiais elgtis. Kiekvieną kartą suglumstu gavusi galerijos „Lietuvos aidas“ pranešimus – laiške nei „labas“, nei „viso gero“, tik prisegtas jaudulio prieš parodos atidarymą išvarginto menininko

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”