Autorius: Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

Meno espreso

Šią savaitę Vilniaus parodų lankytojams paruošiau ne maršrutą, o keistoką puokštę iš skirtingų parodų. Vis dėlto kiekviena jų savaip įdomi, o įvairovė kultūroje visada sveikintina.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Meno espreso

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Meno espreso

Šios savaitės parodų apžvalga taip pat yra ir patogus kultūringo pasivaikščiojimo maršrutas. Taip sutapo, kad kelios dėmesio vertos parodos mieste išsirikiavo viena šalia kitos, na, o ketvirtoji, atokesnė, tiks desertui.

Meno espreso

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Meno espreso

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Paveikslas – geriausias žmogaus draugas?

Ruošdamasi rašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą nekviečiau autorės kavos, neskambinau ir net nesiunčiau elektroninio laiško su klausimų punktais. Vietoje viso to – atsiverčiau jos „Facebook“ paskyrą. Lietuvių menininkų kontekste Ercmonaitės asmeninis profilis – vienas įdomesnių. Ji ne tik dalinasi paveikslais, kvietimais į parodas ir straipsniais apie save, visus šiuos neišvengiamus įrašus papildo smagios asmenukės su paveikslais, pastarųjų kelionės iš studijos į parodas ar naujus namus, kartais – kadrai iš kūrybos proceso. Todėl parodos pavadinimui pasirinkta frazė „paveikslas irgi žmogus“ nenustebino. Skaitmeninimo eroje, kai daugiausia tapybos žmonės pamato ekranuose, Ercmonaitė kalba apie tapybą kaip nesuskaitmeninamus dalykus: dažą, veiksmą ir abipusį ryšį. Šią jos nuostatą užtvirtina devizas „paveikslas irgi žmogus“, kuris, spėju, reiškia: taip, paveikslas gali būti tik nuotrauka socialiame tinkle, tačiau iš tiesų jis yra kažkas daug daugiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Meno espreso

Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų. 

Meno espreso

Parodos, kuri galėtų tapti platesnės publikos numylėtine, Vilniuje šiuo metu lyg ir nesimato. Tačiau dėmesį atkreipti verta net į kelias.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”