AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Aistė Paulina Virbickaitė
Nr. 26 (1220), 2017-06-30

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

 

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

 

Meno celės 2017.  Meilė. geriausi. Kuratorius Vidas Poškus. 

Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Titanikas“ Kultūros nakties metu tradiciškai atidaromos geriausių akademijos studentų parodos. Pirmame aukšte pristatomi taikomojo meno – įvairių dizaino sričių (mados, produkto, grafinio dizaino) – kūriniai, kurių autoriai laimėjo dizaino inovacijų centro organizuojamą konkursą „Jaunojo dizainerio prizas 2017“. Antrame aukšte rodomi įvairių vaizduojamojo meno krypčių (tapybos, skulptūros, fotografijos ir t. t.) magistrantų darbai. Šiais metais Dailės akademiją baigė 512 studentų, tad suprantama, kad parodoje rodomi tik geriausiųjų darbai, kuriuos įvertino vertinimo komisija, o atrinko parodos kuratorius pagal pasirinktą meilės temą.

 

Retai kada parodos tema ir turinys taip stipriai skiriasi. XXI amžiaus akademizmas savo esme nesiskiria nuo buvusio, tarkime, XIX amžiuje: jis kokybiškas, šaltas ir apskaičiuotas. Akademijos absolventai tiria, stebi ir konstruoja. Jie korektiški, mandagūs ir labai protingi. Kai visa paroda sudaryta tik iš tokių kūrinių, neišvengiamai apima nuovargis ir šaltukas. Jų atsikratyti padės kitas maršruto taškas.

Paroda „Titanike“ (Maironio g. 3) veikia iki liepos 30 d.

 

Dvi parodos Bažnytinio paveldo muziejuje

Nusileidus senais Bažnytinio paveldo muziejaus laiptais žemyn, mūsų laukia dvi nedidelės laikinos parodos: „Ko liepsna nesunaikino: Ceikinių bažnyčios vertybės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės atvaizdai“ ir „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“.

 

Pirmosios istorija paprasta. 2016 metais sudegė Ceikinių miestelio bažnyčia, o ją puošė  XVIII amžiaus altoriai ir paveikslai, vėlesni liaudies meistrų kūriniai, liturginiai reikmenys. Po gaisro išliko tik nedidelė vertybių dalis, kai kurie šių objektų ir rodomi parodoje. Pavyzdžiui, tarsi eilėraščio eilutė per gaisrą išlikusi amžinosios ugnies lempa. Šalimais eksponuojamas Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kompiuterinio žakardo technika išaustas ciklas „Besišypsanti“ (2016 m.). Jame užfiksuota Marijos skulptūra, išlikusi per gaisrą Kulautuvos bažnyčioje. Išdidintos apanglėjusios medinės skulptūros klostės, o svarbiausia – jos šypsena, savo istoriją pasakoja be žodžių ir aprašų. Jų čia nereikia.

 

Antrojoje parodoje rodomi 2015–2017 metais restauruoti 27 paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Ekspoziciją sudaro dvi dalys. Pirmojoje pristatomi tradiciniai evangeliniai epizodai, kurių vaizdavimo tradiciją paaiškina kartu su aprašais pateikiamos Šventojo Rašto citatos. Antroji parodos dalis supažindina su įvairiais Katalikų bažnyčios šventaisiais, jų ikonografija. Smalsesnis žiūrovas imsis skaityti, atidžiai žiūrėti ir lyginti, impulsyvesnis – permes žvilgsniu dažnai kiek nerangius, tačiau tikintiesiems daug reiškusius paveikslus ir keliaus toliau. Geri abu variantai.

Parodos Bažnytinio paveldo muziejuje (šv. Mykolo g. 9) veikia iki rugsėjo 16 d.

 

Darbas viename kadre. Kuratoriai Antje Ehmann ir Harun Farocki.

Viena iš šiuo metu Šiuolaikinio meno centre rodomų parodų privers stabtelėti net ir išsiblaškiusį žiūrovą. Tamsioje salėje – gausybė ekranų, kuriuose rodomi trumpi filmai apie darbą. Parodos kuratoriai projekte dalyvauti pakvietė daugiau kaip 400 menininkų, iškeldami jiems tris sąlygas: filmo trukmė neturi viršyti dviejų minučių, filmas turi būti apie darbą, negalima naudoti montažo. Rezultatas – ši paroda, rodanti skirtingų kultūrų žmonių darbus skirtinguose miestuose. „Jei norėčiau nežemiškai būtybei iš kitos planetos paaiškinti, kaip atrodo mūsų pasaulis, kokiais darbo instrumentais Žemėje naudojasi žmogus bei kuo jis maitinasi, taip pat kas tuo pačiu metu vyksta 15-oje žemės taškų, nusiųsčiau jai filmų kolekciją, atrinktą iš šių 450-ies. O dar geriau – visus juos iš karto“, – apie parodą kalbėjo amerikiečių televizijos prodiuseris ir režisierius Geoffrey Poisteris. Parodoje galima atidžiai stebėti vieną pasirinktą ekraną, galima mėginti vienu metu fiksuoti du ar tris ekranus ar tiesiog vaikštinėti po erdvę, kol užteks jėgų, – projektas įtraukia paprastumu, aiškia idėja ir atlikimu.

Paroda Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2) veikia iki rugpjūčio 6 dienos.

Į viršųĮ VIRŠŲ