Dailė
Šios savaitės parodų apžvalga taip pat yra ir patogus kultūringo pasivaikščiojimo maršrutas. Taip sutapo, kad kelios dėmesio vertos parodos mieste išsirikiavo viena šalia kitos, na, o ketvirtoji, atokesnė, tiks desertui.
Aistė Kisarauskaitė, Semiramidės sodai
Neišlikusių senovės Babilono sodų vardu pavadinta paroda – apie tai, kas gyva tik prisiminimuose (tikruose, o gal tik vaizduotės sukurtuose). Autorė piešia Algimanto Švėgždos piešinius, apie kuriuos yra girdėjusi, bet jų niekaip negali rasti; rašo Hemingvėjaus romano skyrių, kurį įsivaizdavo esant, tačiau neberado po ilgos pertraukos iš naujo skaitomoje knygoje; fotografuoja miesto centre žydinčias obelis, kaip vienintelius ženklus kadaise čia ramiai tekėjusio kaimo gyvenimo. Atskiras parodos eksponatas – visą žiemą daugiabučio kambaryje kantriai pieštuku piešta pieva (1,6 x 2,70 m). Tokios pievos taip tiksliai neatkurtų jokia žmogaus atmintis. Bet ji būtinai išaugs. Jau auga.
Paroda galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1) veikia iki balandžio 1 d.
Žygimantas Augustinas, in 550
Tapytojas Žygimantas Augustinas tęsia savo ir beveik bendravardžio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) istoriją. Šį kartą rodomas Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretas, sukurtas remiantis antropometrija ir Luco Cranacho jaun. tapytais atvaizdais, taip pat pristatoma utopinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukcija. Kaip teigiama pranešime apie parodą, čia siekiama „atkeipti dėmesį į istorijos subjektyvizavimo bei paralelinių realybių konstravimo reiškinius“. Tam, kad kiek fragmentiška paroda susidėliotų į vientisą pasakojimą, reiks paskaityti ir pagalvoti. Atlygis – nepiktai ironiškas, sąmojingas autoriaus žvilgsnis į mūsų istoriją, į viena sulydant faktus ir išmonę.
Paroda galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) veikia iki balandžio 1 d.
Elvyros Kairiūkštytės piešinių paroda
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda. Teigiama, kad per 15 paskutinių gyvenimo metų ji sukūrė apie 15 tūkstančių piešinių. Po menininkės mirties muziejui buvo perduoti 127 jos kūriniai religine tematika, parodoje rodomi 27 iš jų. Čia einant reiktų pamiršti ironiją ir kitus intelektinius pratimus. Vienišos, sergančios menininkės piešiniai – tai įnirtinga kova siekiant išlaikyti save. Niekam nerodyti, tik po jos mirties rasti piešiniai buvo kurti ne demonstravimui, o išgyvenimui. Šalia ekspresyvių, nepaprastai sodrių piešinių – šauktukais lydimi kreipiniai į šventuosius, dar kartą primenantys vaikų namuose augusios menininkės vienatvę. Ekspozicija iš ryškiai apšviestų, vienas šalia kito sukabintų kūrinių paryškina emocijomis kunkuliuojančią piešinių atmosferą.
Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9) veikia iki gegužės 6 d.
Remigijus Treigys, Aistei pakvietus
Kvietimas į šią parodą, taip pat ir pranešimas spaudai skambėjo taip: „Žinomas fotomenininkas Remigijus Treigys šį kartą pristato savo tapybą.“ Viskas, taškas. Galiu pavirtinti – nesumeluotas nė vienas žodis. Treigio fotografijas kritikai dažnai vadina tapybiškomis. Pats autorius sakosi, jog fotografijos sukūrimas reikalauja gerokai daugiau laiko, o tapyba – tarsi paraštinė veikla, apimanti tai, ko fotografijose nėra: aliejinių dažų kvapą, paviršiaus reljefą, sluoksniuojant ir maišant gimstančius atspalvius. Pirmą kartą Vilniuje savo tapybą pristatantis menininkas parodai atrinko kolekciją iš 1992–2012 m. sukurtų abstrakčių paveikslų, kuriuos jungia modernizmo epochą primenanti ramybė, ne tik dėl vyraujančių žalių atspalvių. Galbūt toji ramybė ir yra bendras vardiklis, jungiantis šio menininko fotografiją ir tapybą.
Paroda galerijoje-namuose „Trivium“ (Vilkpėdės 7-105, lankoma iš anksto susitarus telefonu 8 693 58318) veikia iki balandžio 17 d.
