Autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Šundaktarystė kaip strategija

Šis išsamumo nesigviešiantis tekstas yra grynas atsitiktinumas, kaip ir tos kelios baugios sekundės, kai Roberto Narkaus parodoje mane nukrėtė elektros srovė. Tai ne metafora. Elektra tikrai nukrėtė, matyt, pajutusi, jog tai bus pats geriausias įvedimas į šią parodą. Negaliu apsimetinėti, kad be parodos atsiradimo aplinkybių žinojimo čia būtų galima laisvai apseiti, nes Narkaus kūrybos organizavimo principai yra apskritai verti atskiro dėmesio, o jų nežinant (aš žinau tik truputį daugiau nei vidutiniškai) įmanomas tik šarlataniškas aiškinimas. Bet čia pat yra ir pasiteisinimas, nes, paradoksalu, pagalvojus apie Narkų šarlataniškumas iškyla kaip vienas esmingiausių raktažodžių, geriausiai atspindinčių jam aktualų pseudomeninių ar pseudomokslinių veiklų charakterį.

Šarlatanus gydytojus mūsų krašte vadindavo šundaktariais. Nežinau, ar menininkas apie tai galvojo, išklijuodamas ekspozicijos sienas didintais šunų ėdalo vaizdais, galbūt tai daugiau atsitiktinumas, tai irgi ne mažiau reikšmingas Narkaus kūrybos principas, kuriuo jis pirmiausia ir prisistato, teigdamas, jog užsiima aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Didžiosios salės ekspozicijoje matomas didesnio menininko kurstomo proceso fragmentas, kuris, menininko teigimu, dar išsivystys į kažką daugiau.

Vaizduote infekuotos smegenys

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

Sugrįžimas į katabazę

„Mitai yra tautų sapnai, o sapnai yra individų mitai“ (Sigmundas Freudas).

 

Pradėti menininko Vytauto Viržbicko kūrybos aiškinimą(si) nuo Freudo citatos – tai iš anksto pa(si)ruošti psichoanalitiko kušetei. Menininkas kuria iš savęs ir apie save. O istorija, kurią jis pasakoja, pirmiausiai skirta pačiam sau.
 
Iš pavienių dalių sudarytos kompozicijos – tai to paties pasakojimo atkarpos, susietos tarpusavyje subjektyviais vidiniais ryšiais. Kaip ir visuose pasakojimuose, čia yra užuomazga arba motyvas, dėstymas, kulminacija, pabaiga ir epilogas. Kaip išduoda parodos / kūrinio pavadinimas – „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“, istorija yra žinoma ir galėtų nebūti pasakojama. Galbūt todėl ji išreiškiama per sapniškus vaizdinius, simbolius ir metaforas, kalbančius ir apie pačią giliausią, asmeniškiausią esmę, ir apie universaliausias, bendriausias kategorijas. O galbūt tai patys vaizdiniai pasakoja ir kartoja save tikėdamiesi, kad bus kieno nors atpažinti kaip tie Freudo minimi tautų sapnai.

 

Saugokis idėjų, kurios auga tavyje

Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.

 

Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti,

Apie tapsmą mažuma

Adomas Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba jau kurį laiką Lietuvos meniniame kontekste užima specifinę vietą. Ji susijusi su lyčių studijomis, queer estetika ir netgi per ganėtinai trumpą laiką prisidėjo prie šių diskursų Lietuvoje paskatinimo. Nepaisant to, Lietuvoje menininkas dar nėra surengęs išsamios parodos. Neseniai baigėsi galerijoje „Larm“ Kopenhagoje surengta pirmoji personalinė tapytojo paroda „Karminas“. Tokia proga puikiai tinka pasikalbėti apie seniai pradėtą vystyti ir vis naujomis idėjomis pasipildančią karmino temą, hedonizmą ir vyriškumą pagal Robertą Bly ir Gilles’į Deleuze’ą.
 
Kaip ir kada išsigrynino tavo temos ir motyvai? Tikriausiai tai nutiko studijų metais, o gal dar anksčiau?

Vyriškumu labiau domėtis pradėjau trečiame bakalauro kurse, o magistrantūroje

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”