Adomas Danusevičius „Beieškant geležinio Džono“. 2011 m.
Adomas Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba jau kurį laiką Lietuvos meniniame kontekste užima specifinę vietą. Ji susijusi su lyčių studijomis, queer estetika ir netgi per ganėtinai trumpą laiką prisidėjo prie šių diskursų Lietuvoje paskatinimo. Nepaisant to, Lietuvoje menininkas dar nėra surengęs išsamios parodos. Neseniai baigėsi galerijoje „Larm“ Kopenhagoje surengta pirmoji personalinė tapytojo paroda „Karminas“. Tokia proga puikiai tinka pasikalbėti apie seniai pradėtą vystyti ir vis naujomis idėjomis pasipildančią karmino temą, hedonizmą ir vyriškumą pagal Robertą Bly ir Gilles’į Deleuze’ą.
Kaip ir kada išsigrynino tavo temos ir motyvai? Tikriausiai tai nutiko studijų metais, o gal dar anksčiau?
Vyriškumu labiau domėtis pradėjau trečiame bakalauro kurse, o magistrantūroje temą kiek išgryninau, susiedamas su filosofija. Tada ir pradėjau kurti „Karmino“ ciklą. Šiuo metu stengiuosi į reiškinius pažiūrėti plačiau, nes, manau, neužtenka žvelgti vien per lyčių prizmę.
Labiausiai atpažįstamas tavo sukurtas ciklas, pelnęs susidomėjimą ir išskyręs ją kitų jaunosios kartos tapytojų kontekste, yra būtent „Karminas“. Jau vien jo pavadinimas pasižymi interpretavimo galimybių platumu. Karminas – tai pigmentas, kuris išgaunamas iš specifinės vabzdžių rūšies, kurie, gręsiant išnykimo pavojui, sugeba pakeisti lytį ir save apvaisinti. Jis būna rožinės spalvos, jo simbolika nurodo į kūniškumą, aistrą ir kraują. Tai labai taikli to, ką tu darai, apie ką mąstai tapyboje, metafora. Man įdomu, kaip sužinojai apie tuos vabzdžius ir kaip susiformavo ciklo „Karminas“ kertinės idėjos?
Karmino spalva mano paletėje atsidūrė atsitiktinai. Kai buvau plenere Lenkijoje, šeimininkai davė pasirinkti dažų. Kadangi spalvų buvo mažiau negu tapytojų, teko rinktis tą rožinę. Jei ne atsitiktinumas, tikriausiai nebūčiau pradėjęs šio ciklo. Apie karmino pigmento sudėtį perskaičiau internete, įvedęs spalvos pavadinimą. Tuo metu kaip tik skaičiau Michelio Foucault knygas apie disciplinavimo mechanizmus bei seksualumą, taip viskas ir susirišo.
Papasakok, kaip atradai Roberto Bly „Geležinį Džoną“? Pamenu, sakei, kad moterims geriau neskaityti šios knygos, todėl tik keletą ištraukų susiradau. Atrodo, joje kalbama apie pirmapradį vyriškumą, apie tapimą vyru ir moterų atžvilgiu nusiteikiama skeptiškai. Kaip ši knyga pastūmėjo sukurti paveikslų seriją „Geležinio Džono beieškant“?
Knygą radau Lyčių studijų centro bibliotekoje. Pamenu, parsinešiau namo, pradėjau skaityti ir labai įsijaučiau. Pamačiau, kad paraleliai buvau radęs netgi motyvus, atliepiančius skaitytas idėjas. Knyga remiasi pasaka apie „Geležinį Džoną“. Apie grįžimą prie pirmapradžio vyriškumo, apie skirtingas vyriškumo stadijas. Tad ir nutariau išvystyti temą plačiau. Pats ciklas sukurtas per asmeninius išgyvenimus, apie paties kismą iš berniuko į paauglį ir vyrą. Net buvau radęs motyvą, kaip grupė vyrų keliauja į neįžengiamą girią, iš kurios niekas negrįžta. Toji giria – tai pasąmonės metafora. Vaikystėje bijodavau didelių vandens sūkurių, ir šį sūkurio vaizdinį, perskaitęs knygą, ėmiau tapatinti su paslaptinga gelme, kurioje slypi atsakymai, susiję su pirmapradžiu vyriškumu. Autorius labai įdomiai interpretuoja vyriškumą, pavyzdžiui, rašo, kad griaunantysis tėvas neduoda šeimynykščiams savo energijos, o tik įsiurbia ją į kažkokią jame tūnančią juodą skylę. Jis siurbia energiją nuolatos, lygiai kaip didieji tironai ją siurbia iš savo liaudies. Na, o pats esu feministas, tad nesutinku su kai kuo, kas rašoma šioje knygoje.
Tavo plėtojamos temos yra labai asmeniškos, tačiau kartu ir politiškos, nes jose slypinti problematika šiandien labai aktuali, ji tiesiogiai atspindi konkrečios socialinės grupės, netradicinės orientacijos žmonių egzistavimą ir kartu plačiosios visuomenės požiūrio į ją keblumus. Ar kada turėjai siekį savo kūriniais iškviesti žiūrovą diskutuoti, apmąstyti aštrias temas? Ką pats manai apie socialiai angažuotą, manifestacinį, už ką nors kovojantį meną ir visokias menines akcijas?
Pats konfrontuoti su plačiąja visuomene neketinu, tiesiog kuriu, kas tuo metu man atrodo svarbu. Pats gyvenimas padiktavo temą, tai ir laikiausi savo požiūrio. Manau, galima ir nesutikti su „netradicinės orientacijos“ terminu, nes pasidomėjus istorija matyti, kad homoseksualumas egzistavo ir turėjo savas tradicijas nuo seno, o tokią apibrėžtį kaip „netradicinė seksualinė orientacija“ sieju su heteronormatyvumu. Kūriniais racionaliai nesiekiau žiūrovų iškviesti diskusijai. Asmeniškai socialiai angažuotas menas man yra priimtinas ir įdomus, jis labai priklausomas nuo kuriančiojo pasišventimo kovoti dėl idėjų.
Man visuomet buvo įdomu tai, kad nors kūryboje mąstai vaizdais ir remiesi subjektyviomis patirtimis, tavo kūriniai yra „tekstiškai perskaitomi“. Kartais priartėji prie tiesmukumo ar net natūralizmo. Įtariu, kad šios savybės yra nuosekli koncepcijos dalis...
Toks jau mano žvilgsnis.
Ką galvoji apie hedonizmą, epikūriškumą? Vyrai ir berniukai tavo kūriniuose dažnai veikia kažką nereikšminga: prausiasi, mankštinasi, ilsisi sugulę pievelėje ar šiaip glėbesčiuojasi. Kodėl tau įdomesnė toji visai nekaržygiška vyriškumo pusė, o kartais ją tiesiog ironizuoji?
Mėgautis malonumais yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Aš asmeniškai malonumams neteikiu pirmenybės. Vyrus vaizduoju atsipalaidavusius, neužimančius įprastinių vaidmenų, kitaip sakant – be heroizmo. Stengiuosi į vyriškumo reiškinį pažvelgti kitu kampu, nei vyrauja šiuo metu. Noriu, kad stipresnes pozicijas įgautų vyriškumas, konkuruojantis su hegemoninio (vyraujančio, dominuojančio prieš kitas vyriškumo formas) modelio vyriškumu. Man svarbu parodyti, kad vyriškumas yra daugialypis, susidedantis iš daugybės formų. Stengiuosi perteikti žinutę, jog nėra vieno universalaus vyriškumo modelio, kad vyriškumas yra įvairus ir jo formos varžosi tarpusavyje, konkuruoja, bando pasidalinti įtaką kovos lauke.
Kokį vaidmenį tavo kūryboje atlieka kritika? Atrodo, kad jos kliūva daug kam: ir homofobams, ir įvairioms politinėms struktūroms, kapitalizmui, dvasininkijai, apsimetinėjimui...
Pats nesiekiu kritikuoti, tik perteikiu tai, ką matau. Kūryboje man labai svarbi intuicija. Mano matymas susijęs su patyrimu. Tapau ir paišau tai, kas man atrodo svarbu. Kartais kūryba tampa savotiška komunikavimo forma. Nekuriu į stalčių.
Netapai moterų. Ar jos tau negražios, neįdomios? Keletą mačiau piešiniuose, bet visos senos ir siaubingos.
Tikrai sunkus klausimas, kodėl netapau moterų. Atsakysiu tiek, kad jos man labai įdomios. Tiesa, kaip tik sukūriau įdomų motyvą, kuriame vaizduojama moteris, kopianti alpinistų siena.
Žvelgiant į Lietuvos meno kontekstą temų aspektu, terastume vos keletą autorių, kurie atvirai plėtoja su lytiškumu, o dar konkrečiau – su maskulinizmu, homoseksualumu ir queer estetika susijusias problemas. Galima būtų manyti, kad tai neišnaudota niša, kurioje lengviau tapti matomam, išsiskirti. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad šitas nišos tuštumas yra labiau kliūtis, negu privalumas. Susiformavę diskursai generuoja savo pačių pratęsimą, tarsi paskatina juos kurstantį menininką dar labiau gilintis, diskutuoti ne tik su menamu adresatu, bet ir savimi. Ar kada kurdamas Lietuvoje jauteisi taip, tarsi kurtum vakuume ir į vakuumą? Arba lyg garsiai šauktum miške kažką svarbaus, bet net aidas neatsilieptų?
Tam tikra prasme esu marginalas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokiomis temomis kurti ir domėtis yra privalumas, bet mano patirtis parodė, kad greičiau dėl to atsiduri paraštėse. Mene, kaip ir visuomenėje, veikia žmonės, nesunku prognozuoti, kad tos pačios problemos ar kompleksai slypi ir meniniame lauke. Kadaise buvau įspėtas, kaip vadinami menininkai, besidomintys ir kuriantys queer tematika, – „faggot“, lietuviškai būtų „pederastas“. Dar Estijoje esu bendravęs su kuratore, kuri minėjo, kad ten yra homoseksualių menininkų, tačiau queer temos jie nenagrinėja. Tad ir kyla klausimas, kodėl? Ar dėl to, kad tai nemadinga instituciniame meniniame lauke, neaktualu, neperspektyvu, nesaugu? Bet tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Aš asmeniškai domiuosi šiuo lauku ir dėl to nesigailiu. O šiaip tai tikrai kurį laiką jaučiausi kuriantis tarsi į vakuumą, jaučiau, kad tai niekam neįdomu. Patirtis parodė, jog svarbu tikėti tuo, ką darai, jausti ir nenustoti kurti.
Neseniai surengei didelę personalinę parodą Kopenhagoje, galerijoje „Larm“, kur pristatei tiek savo vis papildomą ciklą „Karminas“, tiek „Geležinio Džono beieškant“, tiek naujausius kūrinius, susijusius su maskulinizmu, vyriškumo stereotipais ir baimėmis. Kaip jauteisi pristatydamas savo kūrybą tenykštei publikai? Ar galėtum įsivaizduoti tokią plačią, atvirą parodą čia, Vilniuje?
Jaučiausi dviprasmiškai, nežinojau, ko galima tikėtis, kaip danai reaguos į mano darbus. Tačiau sulaukiau dėmesio, tai išties nauja patirtis. Buvo įvairiausių lankytojų komentarų. Įsiminė vienas garbaus amžiaus vyriškis. Užsikalbėjome, jis daug žinojo apie man rūpimas temas. Be to, papasakojo, jog jo žmona karmino pigmento pirkdavo Meksikoje ir juo dažydavo kilimus. Jis gebėjo puikiai interpretuoti paveikslus, net jo patarimai sutapo su mano naujais užmanymais. Vėliau paklausiau galerininkės, kas jis toks, o ji atsakė, kad tai eilinis lankytojas, kuris domisi parodomis. Kaip keista, kad ten paprastas žiūrovas toks išsilavinęs ir geba kokybiškai bendrauti tokiomis temomis kaip vyriškumas ir queer. Žmonėms, regis, patiko paroda, dėl to labai džiaugiuosi. O dar būdamas ten geriau supratau, kaip veikia meno rinka. Manau, man pasisekė, kad turėjau galimybę eksponuoti darbus geroje galerijoje, kita vertus, ir pats įdėjau nemažai pastangų kurdamas ir bendraudamas. Čia tiktų gerai žinomas posakis: atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Po šios parodos jau galėčiau įsivaizduoti personalinę parodą ir Vilniuje, reikia tik kurti.
Šiemet įstojai į doktorantūrą. Kokia kryptimi ketini pasukti toliau? Žinau, kad paskutiniu metu daug mąstei apie gilesnę pažintį su maskulinizmo studijomis ir Deleuze’o tapsmo teorijomis.
Tiesą sakant, mąstau apie tai. Vyriškumo studijos liečia mane tiesiogiai asmeniškai, todėl ketinu domėtis tuo giliau, nepaisydamas to, ar tai populiari, ar nuo pjedestalo nueinanti tema. Taip pat įdomi normatyvumo problematika. O Deleuze’o filosofija domiuosi jau kurį laiką. Jo rašyti tekstai man yra artimi, nes kelia asociacijas su dabartyje vykstančiais reiškiniais ir mano paties ieškojimais. Kuriant paveikslus ypač aktualios Deleuze’o idėjos apie tapsmą. Pats tapsmas – nuolat kintantis procesas. Buvo svarbu suvokti, kad identitetas neturi turėti aiškių apibrėžčių, o tokiu atveju jie tampa valdžios atstovaujami, kitaip sakant, reprezentuojami. Apie tai mąstydamas sukūriau paveikslą „Getas“ apie gėjų situaciją Lietuvoje. Anot Deleuze’o, tapsmas mažuma išvaduoja iš valdžios ir padeda įtvirtinti mažąją politiką. Paveiksle „Tapsmas mažuma“ kalbu apie anonimiškumą, giminingą tapsmui mažuma. Mažoji politika siekia ne įdiegti ideologiją, o atsiduoti tapsmui, išreikšti mažumos situaciją. Tad ateityje tikiuosi pažinti Deleuzo filosofiją giliau ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Tiesiog reikia irtis į priekį.
