Sugrįžimas į katabazę

Pradėti menininko Vytauto Viržbicko kūrybos aiškinimą(si) nuo Freudo citatos – tai iš anksto pa(si)ruošti psichoanalitiko kušetei. Menininkas kuria iš savęs ir apie save. O istorija, kurią jis pasakoja, pirmiausiai skirta pačiam sau.

 

Iš pavienių dalių sudarytos kompozicijos – tai to paties pasakojimo atkarpos, susietos tarpusavyje subjektyviais vidiniais ryšiais. Kaip ir visuose pasakojimuose, čia yra užuomazga arba motyvas, dėstymas, kulminacija, pabaiga ir epilogas. Kaip išduoda parodos / kūrinio pavadinimas – „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“, – istorija yra žinoma ir galėtų nebūti pasakojama. Galbūt todėl ji išreiškiama per sapniškus vaizdinius, simbolius ir metaforas, kalbančius ir apie pačią giliausią, asmeniškiausią esmę, ir apie universaliausias, bendriausias kategorijas. O galbūt tai patys vaizdiniai pasakoja ir kartoja save tikėdamiesi, kad bus kieno nors atpažinti kaip tie Freudo minimi tautų sapnai.

 

Įžengusįjį į „pasakojimo“ erdvę pasitinka sėdintis žirgas. Žirgo archetipas pasakose ir folklore įvaizdina visus Carlo Gustavo Jungo išskirtus tapatybių įvaizdžius: anima ir animus, tamsusis šešėlis ir šviesusis šešėlis, apgavikas, herojus bei gebantysis pasiaukoti. Su šiuo gyvūnu siejamas protas, grožis, jėga, koordinacija, gracija, judrumas. Tai labai senas ir daugiaprasmis įvaizdis, nukreipiantis į tarpkultūrinius kontekstus ir gerai iliustruojantis froidistinę tautų sapnų idėją. Tačiau Vytautas Viržbickas žirgo archetipą naudoja kaip vieną iš daugelio asmeninio mito konstruktų, kuriam priskiriamos tik kai kurios pačiam autoriui svarbios savybės. Iš paminėtų Jungo žirgo archetipo variantų artimiausi čia būtų du. Tai anima (moters vidinis vyras) ir animus (vyro vidinė moteris), jie susieja pasąmonėje glūdinčias skirtingas tapatybes, prigimtis. Taip pat ir „gebantįjį pasiaukoti“, kurio kančia, atsidavimas ir nuolankumas priartina jį prie transcendencijos, reiškinių matymo „iš aukštai“. Kaip šie archetipai atsispindi skulptūroje? Poza, kuria žirgas yra pavaizduotas, nėra jam prigimtinė – šie gyvūnai nesėdi. Žmogui įsikišus ir įdėjus daug pastangų sėdėti išmoksta tik kai kurios kumelės ir kastruoti žirgai. Sėdintis žirgas panašus į suklupusį ar atsiprašantį, jame pulsuoja belytis, nuvainikuotos jėgos ir didybės kraujas.

 

Kompoziciją papildantys žirgo pakinktai pavaizduoti lyg būtų „išaugti“. Moteriški batukai ant kojūkų įvaizdina nužemintą žvilgsnį į geidžiamą moterį. Vazos su aukštyn apverstomis puošniomis lempomis primena nuvytusias gėles. Akmeninis debesėlis, ant kurio kaba rožinio kvarco karoliai – užuomina į romantiką.

 

Toliau einančios kompozicijos dalys išskleidžia temos aspektus. Pavyzdžiui, oro baliono krepšys su prie šonų prikabintu balastu, kuris sukurtas iš sudaužytų ir vėl suklijuotų vazų. Šis sudaužymo ir suklijavimo iš naujo momentas labai svarbus. Juo gali būti nurodoma keliskart pasikartojusio kilimo ir leidimosi kryptis. Akcentuojama vertikalė (kilimas–kritimas) tampa ne tik emocinio būvio metafora (individualiame mite), bet ir primena įvairiose kultūrose aptinkamą axis mundi (visatos ašies, centro) – archetipą, kuris yra vienas seniausių pasaulio suvokimo modelių.

 

Makabriškos išvaizdos veidas-kaukė, kuriam iš burnos tarsi veržiasi užslopintas balsas, primena jausmą, kai sapnuojant košmarą išgąstis pakerta liežuvį. Kilimu apdengtas „altorius“, ant kurio stovi išsigandusios figūros, priverčia susidurti su siaubo aptemdyta tikrove – kai žinojimas tampa grėsme. Menininkas sukuria šiai situacijai individualų mitą, kurį pavadina „Apversto vabalo mitu“. Tam tikru kampu žiūrint, šis neegzistuojantis mitas nuveda iki biblinės Ievos ir Adomo istorijos bei Pažinimo medžio, nuo kurio nuskintas ir suvalgytas vienintelis vaisius pasmerkė žmoniją žinojimo kančiai.

 

Kančios, pažinimo / žinojimo ir pasiaukojimo leitmotyvą atkartoja ir stalą-vitriną vaizduojantis objektas. Skaidrus jo paviršius nieko neslepia. Stalo semantinė prasmė netenka įprasto aiškinimo, stalas-vitrina, panašiai kaip ir sėdintis žirgas, tarsi „pasiduoda“ ar „atsiprašo“. O spinta, kurioje matomas pasviręs butelis, – istorijos epilogas, nurodantis į „užsidarymą“. Ir vis dėlto užsidarymas nėra nekintama būsena. Kompozicijos pavadinimas „1/7 ledkalnio“ kužda apie giliai šaltame vandenyne glūdinčią paslaptį, kuri galbūt ištirps kartu su ledynu, bet iki tol gali tapti griaunančia jėga. Spintoje pavaizduotas plaukų kasą primenantis ornamentas vėl grąžina į pradžią, prie „moters kojų“.

 

Šis trumpas naratyvo dekodavimas atskleidžia keletą esminių Vytauto Viržbicko kūrybos bruožų. Tai mitopoetinis mąstymas, t. y. asmeninių patirčių susiejimas su tam tikrais simboliniais įvaizdžiais, per kuriuos transliuojamos individualios ir subjektyvios prasmės pasitelkus asociacijas nuveda į platesnius interpretacijos laukus, iškviečia visuotinai atpažįstamus mitus, folkloro figūras, archetipus. Ši meninė strategija atsiranda labai tėkmiškai, joje nėra jokio dirbtinumo ar racionalizmo, nors kiekvienas elementas, iš kurio menininkas konstruoja asmeninį mitą, yra aiškiai apibrėžiamas ir turi savo vietą bei funkciją (kaip yra ir bet kuriame mite). Panašiu principu bei temomis kuria amerikiečių menininkas Mathew Barney (pavyzdžiui, žymusis jo filmas „Cremaster“).

 

Mitopoetinis mąstymas ragina prisiminti mitopoetinį vyrų judėjimą, kuris prasidėjo kaip apolitinis, į vyrų saviiešką nukreiptas reiškinys, gimęs 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Vienas pagrindinių judėjimą inspiravusių autorių – Robertas Bly. Knygoje „Geležinis Džonas“ („Iron John“) per mitus, legendas, archetipinius vaizdinius vyrai buvo kviečiami sugrįžti į pirmapradį vyriškumą (deep masculine), priešintis industriniame amžiuje susiformavusiam vyro darbininko tipui, susigrąžinti teisę į jausmus, emocijų raišką ir tarpusavio bendrystę. Tam tikra prasme mąstytojas kvietė vyrus susitikti su savo katabaze (kata (gr.) – žemyn + basis (gr.) – pagrindas), išdrįsti pažvelgti į savo prigimtį, anima dalį, savo žaizdą.

 

Vytauto Viržbicko kūrinys apie nenorimą išgirsti, bet vis vien pasakojamą istoriją artimas mitopoetinio vyrų judėjimo problematikai daugeliu aspektų. Tai mąstymas, paremtas tikrosios savo prigimties tyrinėjimu ir susigrąžinimu per suasmenintus mitus. Tai daroma per poetinį žvilgsnį, pirmenybę teikiant jausminiam impulsui, ritualui, iniciacijos arba tapimo patirtimis. Iškeldamas savo istoriją ir kiekvieną daugiasluoksnio kūrinio elementą, detalę padarydamas savo rankomis (nesvarbu, ar tai vazos sudaužymas ir šukių sulipdymas, ar oro baliono krepšio pynimas), menininkas atliko savotišką ritualą. Norėdamas pasakyti, kas skauda, jis turėjo labai atidžiai ištirti žaizdą. O rankų darbas, puikiai įvaldytos technikos ir medžiagų įvairovė demonstruoja ne tik techninių žinių spektrą, bet ir pasinėrimą į kūrybinį aktą, kuriame yra tam tikros apvalomosios, parengiamosios iniciacijos galios.

 

Nusileidimas į katabazę visad baugina. Joje susipina vaikystės prisiminimai, daiktai (pavyzdžiui, senas kilimas iš tipinio sovietinio interjero), patirtys, nuodėmės, paslaptys. Ir tai, kas papasakota šioje istorijoje, tėra 1/7 ledkalnio.