Saugokis idėjų, kurios auga tavyje

Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.

 

Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti, ką matau. Juolab kad vaikščiojau „aklomis“ – į Palazzetto dello sport all’Arsenale įžengiau tuo nelemtu momentu, kai buvo pasibaigęs popierinių parodos gidų tiražas. Žinoma, Natalie Yiaxi siūlė alternatyvų „Guide Book“, tačiau mieliau leidausi vedžiojama paties pastato. Septintojo dešimtmečio modernizmo dvasia suprojektuoti Sporto rūmai – kaip svetimkūnis, įstrigęs perdėm dailiame, maskaradiškame mieste. Nors šis pastatas visai šalia Arsenalo, išskyrus 1977 m. čia vykusią modernaus rusų meno parodą, Sporto rūmų gyvenimo niekuomet netrikdė joks meno įvykis. Juose įsikūręs Raimundo Malašausko kuruojamas jungtinis Lietuvos ir Kipro menininkų projektas „oO“ turėjo elgtis diskretiškai ir nepažeisti tikrųjų pastato savininkų kasdienio ritmo. Parodos metu pastate ir toliau vyksta sporto užsiėmimai. „Nevenecijietiškoje“ erdvėje įsikūrusi paroda turi ir daugiau neiginių: nebienališka, nenacionalinė, nehierarchiška, „nevertikali“. Tarptautinio žiuri skirtas įvertinimas „už originalų kuratorinį formatą, kuris sujungia dvi šalis į bendrą patirtį“ – aštriai tikslus.

 

Paskutiniu metu daug galvojau apie vaikščiojimą kaip mąstymo būdą. Ne tik romantinį ir susitelkusį į save, bet generatyvų, kai kiekvienas žingsnis pradeda generuoti patį kelią ir jo suvokimą. „oO“ įsakė vaikščioti, sukti ratus sovietinę architektūrą primenančiais erdviais koridoriais. Vėliau supratau, kad ir pati paroda yra sukuruota kaip mąstymas, rašymas, kelionė. Neužbaigtų, trūkčiojančių sakinių žemėlapis, generuojantis pats save. Iš čia ir yra tas įspėjimas: „Saugokis idėjų, kurios auga tavyje“. Nes „Esi čia dėl to, kas atsitiks, kažkas pakeitė jos vardą įZoom, Horacijus Goldinas perpjovė jį simetriškai.“ (Zoom – staigus vaizdo pokytis, priartinimas.) Pranešime apie parodą sakoma: „Beribė kilpa sulūžo į dvi dalis, jos nebėra susijusios ir lieka suspenduotos viena šalia kitos. Besisukančios, tai spiralės. oO.“Taip išaiškėja, kad pradžioje šios raidės išreiškė begalybės ženklą. Dar toliau vienu sakiniu užkoduota ekspozicijos ir kūrinių ryšio logika: „Nežymiai asimetriška struktūra perteikia nelygius, atvirus elementus.“ Asimetriška struktūra man asocijuojasi su asimetrišku Sporto rūmų planu, pavyzdžiui, kad vienoje arenos pusėje yra 18 pakopų, kitoje – 17.

 

„oO“ ima paranojiškai persekioti, kol supranti, kad pats esi tas „nulinis“ vienetas, nuo kurio prasidės paroda. Dexterio Sinisterio švieslentėse augantys ir mažėjantys nuliai (oO – išvestinė) primena, kad čia laikas suspenduotas. Jis sustingęs prieš kažkam atsitinkant. Panašiai tarsi sustingsta oras artinantis audrai, net gali ją užuosti. Šį pojūtį perteikė Maria Hassabi performansas, kurį net ne iš karto pastebėjau. Trys merginos, sustingdamos tarsi judančios skulptūros ir vėl netikėtai atsigaudamos, labai lėtai judėjo laiptų pakopomis tarsi būtų netikros. Taip pat Algirdo Šeškaus fotografijos, įamžinusios gimnastus tarsi egzistenciškame judesyje. Atmosfera gal būtų buvusi dar labiau įmagnetinta, jei tądien būtų veikę dėl elektros tiekimo sutrikimų užgesę Elenos Narbutaitės lazeriai, turėję tolydžio judėti palubėje tarsi sukamos durys.

„oO“ tvyrantį fatalizmą galima užuosti kaip tą audrą. Sustingus laiko pojūčiui, erdvė atrodo platesnė, tikra iki baugumo. Anot fenomenologo Edmundo Husserlio, erdvė – tai vienu stiliumi sujungtos visos galimos perspektyvos, totalus horizontas, kuriame yra visi daiktai ir visos perspektyvos. Visi daiktai yra „ten“ išskyrus save patį, kuris yra „čia“. Todėl daiktai, o šiuo atveju – meno kūriniai, atrodo svetimi ir įtartini, jie paranojiškai auga kaip ta Phanos Kyriaco „ištempta“ spinta („Keliafunkcinis baldas“, „Multi-purpose furniture“). Arba Kazio Varnelio „Paskutinis šūvis“ – paskutinis dailininko sukurtas tapybos darbas, fantomiškai kabantis palubėje. Su fatališkumu arba tiesiog nuojauta, jog net kasdieniai reiškiniai gali slėpti ypatingą, nulemtą motyvą, surišta visa „oO“ istorija, kuri punktyriškai parodyta savotiškoje parodos laikaskalėje (www.oo-oo.co). Pradinis jos taškas – 2012 m. lapkričio 8 d., kai Malašauskui atskridus į Nikosiją susitikti su menininkais mirė vienas novatoriškiausių Kipro kūrėjų – Stelios Votsis.

 

Bet išnyra ir kitas svarbus segmentas – tai žaidimas. Manau, kad jis šiame projekte yra fundamentalus, juo apžaidžiamas ir minėtas fatalizmas, ir pastato diktuojama sporto tema. Žaidimo logika pagrįstos visos stebėjimo ir dalyvavimo taisyklės, pradedant pačių menininkų bendradarbiavimu, baigiant žiūrovo įvedimu. Tačiau žaidimas čia turi daug sluoksnių ir galimų reikšmių. Todėl įdomu grįžti prie kalbinių šio žodžio pusių. Anot Johano Huizingo, daugelyje kalbų žodis „žaisti“ yra kildinamas iš greitą judėjimą nusakančių žodžių. Lotynų kalboje yra vienintelis visą „žaidimo“ reikšmių spektrą išreiškiantis žodis ludus. Šiuo žodžiu apibūdinamas visoks nerimtumas, juokavimas, apsimetinėjimas, gudrybės, teatro pasirodymai, varžybos – viskas, kas nukreipia į nerealumo, iliuzijų pasaulį.

 

Filosofas Eugenas Finkas žaidimą išskyrė kaip vieną fundamentaliausių pasaulio fenomenų (greta meilės, darbo ir mirties). Anot jo, žaidimas yra ypatingas, nes turėdamas savas taisykles tarpsta nuošalyje bet kokio neramaus siekimo, atsirandančio iš natūralaus žmogiško įpročio būtinai turėti tikslą. Žaidimo tikslas ir prasmė – čia ir dabar, be jokio futurizmo. Per žaidimą žmogus gali atrasti santykį su tuo, kas galima ir kas nerealu. Jis įmanomas tik tada, kai mintis išsivaduoja iš įprasto ritmo. Arba kai mintis „išsijungia“, idant neatsitiktų taip, kaip tame Sigito Gedos eilėraštyje „Japoniška pasakėčia“:

 

Bedėliodamas koją

Už kojos,

Kartą ėjo keliu

Šimtakojis.

 

Ir visai neblogai

Jam čia klojos!

 

Bet pradėjo galvot

Šimtakojis,

Kaip jis deda

Tą koją už kojos.

 

Ir – pamiršo, kaip eit

Šimtakojis!

 

Parodoje savitikslio žaidimo, savotiško „taškymosi vandenyje“, humoro, kažkokio hipsteriško pankiškumo, net flirto (ne kūrinių vizualumo ar temų, o jausmine ir sąsajų prasme) yra per akis. Pavyzdžiui, elegantiškai pankiškas ir užkrečiantis grupės „18+“ (kurios pasirodymu atidarytas Kipro ir Lietuvos paviljonas) koncerto videoanonsas su baseine nardančiomis žirafomis. Savarankiškai šmirinėjantis dulkių siurblys-robotas, tapęs kūriniu, bet toliau vykdąs tą pačią funkciją. Gintaro Didžiapetrio ir Liudviko Buklio videodarbas „Orai“, kuriame į lietuviškos orų prognozės įrašą staiga įsiveržia didžiulės žalios iguanos galva. Arba Gabrielio Lesterio iš didžiųjų pasaulio muziejų atgabentų ir arenos centre išdėliotų pertvarų, ant kurių kabojo meno šedevrai, labirintas („Pusseserės“; „Causins“). Minėtame „Guide Book“ jos prabyla žmonių balsais: „Mokiausi skaityti paveikslus iš žmonių veidų“; „Gerbiu didžiųjų sienų istorijas, net jei jos griūva“; „Norėčiau būti save kuruojančia“; „Ant manęs kabėjo didingi dalykai“; „Užmerkiu akis ir susikoncentruoju į šokinėjantį garsą“. Paskutinė sienos „išpažintis“ – greičiausiai nuoroda į parodoje tvyrančią psichodelišką Morteno Norbye Halvorseno muziką. Pastarosios grojaraštis siūlo išgirsti: proto garsovaizdį, sausą besikeičiančios minties signalą, kiekvieno vidinio organo garsą kaip kambario, tuštumos garsą ir kt.

 

Tokius kūrinius, kai neįmanoma apseiti be intencionalaus, į objektą įsmeigto žvilgsnio ir reikia „pasportuoti“, nes jie neturi vizualinio naratyvo arba jis nėra labai išraiškingas, esu įpratusi vadinti „oriniais“. Tačiau nesutikčiau, kad tokie objektai tėra migla ar dūmas ir neturi jokio poveikio be pašalinio įkalbėtojo. (Pavyzdžiui, Phanos Kyriacou instaliacija „Vienuolika šeimininkų, dvidešimt vienas svečias, devyni vaiduokliai“, „Eleven Host, Twenty-One Guest, Nine Ghosts“) mane tiesiog sukrėtė net nenutuokiant, koks tai kūrinys). „oO“ atveju pavieniai kūriniai yra tarsi ištirpę eteryje, pasidavę bendram tikslui – scenografijai, kuri kviestų išgyventi juslinį potyrį. Menininkų ego yra sąmoningai „suapvalinti“, individualumas pastebimas tik iš kažkelinto žvilgsnio. Kartu su kuratoriumi jie sukūrė bendrą kūrinį – parodą, kurios pavadinimui labai pritinka žodis „orininė“. Įdomus tas parodos ir joje esančių kūrinių santykis. Man pasirodė, kad mąstydamas apie pasaulio struktūrą jį puikiai nusako Finkas, pasitelkęs metaforą. Kartais per medžius nepavyksta pamatyti girios. Giria atsiveria per medžius, bet medžiai užstoja girią. Todėl jis siūlo eiti nuo to, ką matome, prie to, kas yra to matomumo sąlyga, ir apmąstyti girią kaip medžių raišką apriori.

 

Kiek teko skaityti komentarų apie parodą užsienyje, įrašų tinklaraščiuose, daugeliui įsiminė būtent tas „oO“ neapibrėžtumas, nesugaunamumas, minties „apvalumas“, kuris ragina tiesiog džiaugtis potyriu ir „neskaičiuoti savo šimto kojų“. Klausimas, kaip šiųmetį Lietuvos–Kipro pasirodymą vertina lietuviai, tegu liks atviras – kiekvienam paliekama laisvė nuspręsti, kaip kad atvira raidė „O“. Parodos sudarymo fonas ir jo priežastingumo tyrimas nėra šio teksto tema. Jei nepatinka kvepalų kvapas, nieko keisto, kad nenori suprasti jų sudedamųjų dalių. Tačiau jei kvapas tave pagauna, saugokis idėjų, kurios auga tavyje.