AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Šundaktarystė kaip strategija

Roberto Narkaus paroda „Nešėjas“ Šiuolaikinio meno centre

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Nr. 20 (1214), 2017-05-19

Šis išsamumo nesigviešiantis tekstas yra grynas atsitiktinumas, kaip ir tos kelios baugios sekundės, kai Roberto Narkaus parodoje mane nukrėtė elektros srovė. Tai ne metafora. Elektra tikrai nukrėtė, matyt, pajutusi, jog tai bus pats geriausias įvedimas į šią parodą. Negaliu apsimetinėti, kad be parodos atsiradimo aplinkybių žinojimo čia būtų galima laisvai apseiti, nes Narkaus kūrybos organizavimo principai yra apskritai verti atskiro dėmesio, o jų nežinant (aš žinau tik truputį daugiau nei vidutiniškai) įmanomas tik šarlataniškas aiškinimas. Bet čia pat yra ir pasiteisinimas, nes, paradoksalu, pagalvojus apie Narkų šarlataniškumas iškyla kaip vienas esmingiausių raktažodžių, geriausiai atspindinčių jam aktualų pseudomeninių ar pseudomokslinių veiklų charakterį.

Šarlatanus gydytojus mūsų krašte vadindavo šundaktariais. Nežinau, ar menininkas apie tai galvojo, išklijuodamas ekspozicijos sienas didintais šunų ėdalo vaizdais, galbūt tai daugiau atsitiktinumas, tai irgi ne mažiau reikšmingas Narkaus kūrybos principas, kuriuo jis pirmiausia ir prisistato, teigdamas, jog užsiima aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Didžiosios salės ekspozicijoje matomas didesnio menininko kurstomo proceso fragmentas, kuris, menininko teigimu, dar išsivystys į kažką daugiau.

Narkus yra pseudomokslinės mąstymo krypties patafizikos sekėjas, įsteigęs Vilniuje Patafizikos institutą ir aktyviai bendradarbiaujantis su kitų šalių patafizikais, rengiantis eksperimentines menininkų stovyklas Kartenoje, įkūręs menininkų dienos centrą „Autarkia“, menininkų bei privataus verslo bendradarbiavimo platformą „Vizionierius“. Jis yra hermiško tipo kūrėjas: dinamiškas, mikliai manevruojantis, pernešantis ir akumuliuojantis „nurautas“ idėjas. Todėl parodos pavadinimas „Nešėjas“ gerai apibūdina ir jos kūrėją.

Didžiojoje salėje plytinti paroda priminė keistą futuristinį peizažą, kuriame kiekvienas elementas egzistuoja pagal numatytos ir nenumatytos tvarkos santykius. Horizonto liniją kuria iš senų kino filmų rekvizitų sumeistrauta rampa, nuo lubų nukarę tinklų voratinkliai, kur ne kur erdvėje išsidėstę daiktai: prekybinės dėžės, dažų kibiras, kopėčios, mikroautobuso kėdžių eilė, taisyklingai ratus suka niekieno nevairuojami krovininiai keltuvai. Šiame improvizuotame industriniame ar pramoniniame peizaže netrūksta veikėjų, jais tampa žiūrovai, vaikštinėjantys pirmyn atgal su planšetiniais kompiuteriais ir ieškantys nematomų parodos elementų – papildytos realybės. Parodos interaktyvumas nuteikia valiūkiškai (ne iš vieno girdėjau, jog labai smagu joje lankytis su vaikais). Tačiau vizualiai estetiška ir fiziškai judri scenografija turi ir distopijos elementų, verčia galvoti apie gyvų organizmų ir robotizuotos kasdienybės santykius ir ateitį, ideologijų ir idealų žlugimą, absurdą ir farsą.

Nors parodos vaizdas išoriškai technologizuotas, – specialiai jai suprogramuota papildytos realybės dimensija parodoje, internetinė svetainė, kurioje generuojamas dirbtinio intelekto ir menininko aplinkos žmonių pokalbis, salėse be žmogaus pagalbos važinėjantys keltuvai, – prasiskverbianti žinutė nėra monolitiškai susieta su technokratiška ar technokritiška futuristine vizija. Ši paroda gilumine intencija atsiremia į dabartį ir žmogiškosios prigimties nulemtą grįžimą prie tęstinumą ir saugumą užtikrinančių archetipinių vaizdinių. Nes, kaip teigia sociologė Mona Lynch, per greitos aplinkos permainos gali pakenkti psichologiniam žmogaus stabilumui, todėl ateities jaudulys turi būti tvirtai susietas su praeities stabilumu. Narkus į technologinės raidos neišvengiamybę, grėsmes žiūri su reflektyviu humoru, pavesdamas krovininiams keltuvams judėti pagal skirtingus scenarijus: vienas juda ratu pririšus vairą paprasčiausia virve, kitas – dėl sudėtingo ir ilgai trukusio programavimo. Galiausiai abu atlieka tą patį veiksmą. Taigi neaišku, ar progresyvumas yra tik iliuzija, kuo galima pasitikėti, o kuo ne, kaip ir neįmanoma pasakyti, ar parodoje esančio menamo mikroautobusiuko sėdynės „veža“ priekin, ar atgal. Parodos mikroklimatas persisunkęs dvejone, išnykimo ir atsiradimo netikėtumu. Planšetėje sugautas išlydytą plastmasę primenančių figūrų vaizdas vos žengus žingsnį į šoną išnyksta, prasmės jungiasi tarpusavyje ir greitai mutuoja, likdamos iki galo neapčiuopiamos. Neatsitiktinai nuolatinis parodos palydovas – kaukė, kuri šmėkščioja visoje su paroda susijusioje atributikoje. Patys to nežinodami kaukes užsideda ir parodos lankytojai, pakeldami planšetinius kompiuterius-kaukes į savo akių lygį.

Kaukės įvaizdis – universalus ir daugiasluoksnis. Mąstant apie Narkaus kūrybines strategijas, nejučiomis išplaukia vienas daugelio tautų mitologijoje svarbus personažas, žinomas triksterio pavadinimu. Įvairiose kultūrose paplitusios skirtingos jo apraiškos – personifikacijos, iškristalizuotos Renesanso ir baroko laikotarpiu (nors jų provaizdžiai siekia senovės Egipto, antikos laikus). Pavyzdžiui, Pulčinela Neapolyje, Arlekinas (arlecchino – pajacas) Venecijoje, Polišinelis Prancūzijoje, Sančas Pansa Ispanijoje, Kasperas Vokietijoje, Petruška Rusijoje.

Socialinėje ir politinėje antropologijoje šie personažai plačiai interpretuojami kaip tam tikros archetipinės struktūros, pavidalai, perteikiantys ambivalentišką pirmapradiškumo paradigmą, neatsiejamą nuo pereinamosios (liminalios) visuomenės būklės. Todėl triksteriai dažnai pasirodo krizių, politinių suiručių, revoliucijos laikotarpiais arba jas inicijuoja, dėdamiesi pranašais. Triksteriai įkūnija gryną ambivalenciją, būdami vienu metu ir dieviškais, ir gyvuliškais, spekuliuodami, žongliruodami aplinkybėmis ir prasmėmis, apgaudinėdami ir pranašaudami.

Menininko kaip revoliucijų vėliavnešio simbolinė figūra lydėjo žmoniją nuo jos pradžios. Jo vaidmuo revoliuciniais momentais dar labiau sustiprėdavo (karą šlovinę futuristai, revoliucijos idėjomis degę rusų konkstruktyvistai etc.). Narkus primena mums, kad galbūt ateitis atėjo greičiau, negu mes spėjome suvokti, o menininkas gali pirmas įžengti ir ištyrinėti nežinomas teritorijas. Savo inicijuotoje platformoje „Vizionierius“ jis remiasi dar 1825 m. Simono Olinde Rodrigeso parašytame esė „Meninininkas, mokslininkas, industrialistas“ suformuluota mintimi, kad menas įgalina socialines, politines, ekonomines reformas, todėl menininkai yra patys tinkamiausi žygiams priešakinėse linijose. Jie – socialiniai vizionieriai, keliantys klausimus ir siūlantys idėjas, kurias mokslininkai savo ruožtu gali permąstyti, o pramonė ieškoti pritaikymo būdų. Šios idėjos mūsų laiku, kai vis labiau įsišaknija kūrybinės industrijos ir startuoliškas mąstymas, technologijos tobulėja žaibiškai, įgauna naują ir prasmingą aktualumą. Galbūt atėjo laikas naujiems manifestams, vizionieriškų idėjų pernešinėjimui iš fronto šiapus, spekuliavimui ir naudingam perpardavinėjimui, šarlataniškoms pranašystėms ar šundaktariškam gydymui nuo naujų, dar nepažįstamų ligų? Tokios, sakytume, abejotinos veiklos yra nesankcionuotos, todėl išsaugojusios pasaulio egzistavimui būtiną pirmykščio kūrybiškumo gaivalą ir produktyvumo potencialą.

 

Paroda veikia iki gegužės 28 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ